Apie jau nykstantį vaško žvakių liejimą pasakojo bene vienintelė šio jau nykstančio amato puoselėtoja Ignalinos krašte Laima Mikalkienė, gyvenanti Ceikinių seniūnijos Šileikiškės kaime. Laimos šeima augina biteles, o senus korius, lydytą vašką panaudoja žvakėms. Šio amato moteris išmoko pati, radusi anytos paliktus įrankius ir pasiklausiusi vyro prisiminimų bei jo paraginta.
Dabar jai tas kvepiantis darbas – labai malonus, raminantis ir blogas mintis gydantis užsiėmimas bei galimybė bendrauti su žmonėmis, dalyvauti mugėse, kituose renginiuose. Žvakes moteris gamina jau 25-erius metus. Na, o meistrei talkinanti ir ją gražiai pristatanti Kultūros centro Ceikinių filialo laisvalaikio organizavimo specialistė Ema Trapikienė džiaugiasi įdomia edukacija, kuri į Ceikinius atvilioja ir turistus, ir žurnalistus, ir šiaip smalsuolius.
Edukacijos metu Laima Mikalkienė bendravo su vaikų dienos centro „Eldoradas“ vaikučiais, ignaliniečiais. Visi galėjo pabandyti lieti žvakę ir įsitikinti, kad tai tikrai nėra taip paprasta. Vaikai pasigamino po mažą žvakutę, ją papuošė džiovintais augaliukais ir parsinešė namo. „Jeigu širdy koks negerumas, liūdesys užeina, užsidekite vaško žvakę...“,– pataria Laima.
Žvakių gamyba Lietuvoje – nuo seno žinomas amatas, kuriuo dažniausiai ilgais žiemos vakarais užsiimdavo moterys ir vaikai. Žvakė senovėje būdavo ne tik nepakeičiamas šviesos šaltinis, bet ir turėjo ritualinę prasmę. Žvakę liedavo gimus vaikeliui, kurią vėliau uždegdavo ir per krikštynas. Ta pati žvakė degdavo per tuoktuves, o vėliau ir per laidotuves, kai žmogų į Anapilį palydėdavo grabnyčių žvakių šviesa.
