Kaunietė su vyru argentiniečiu ryžosi avantiūrai: įsigijo namus, kuriuose net durų nėra

Kaunietės Kristinos Horoman (30 m.) nuotykiai prasidėjo dar mokyklos laikais, kai ji internetu susipažino su argentiniečiu Ivanu (33 m.), kuris vėliau tapo jos vyru. Dabar jiedu augina tris vaikus – aštuonmetį Augustą ir trimečius dvynukus Isabelę bei Maximo – bet jų nuotykiai anaiptol nesibaigė. 2020 m. prieš Kalėdas šeima parsikrautė iš Ispanijos į Lietuvą, o šiemet čia įsigijo seną apleistą dvaro sodybą ir darbo turi gal dešimčiai metų į priekį.

Šeima važiavo įdomaus pastato „tik pažiūrėti“, bet visgi ryžosi jį įsigyti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Šeima važiavo įdomaus pastato „tik pažiūrėti“, bet visgi ryžosi jį įsigyti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kristina Pakruojo dvare. Savajame šitaip pozuoti galės dar negreit.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kristina Pakruojo dvare. Savajame šitaip pozuoti galės dar negreit.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dar yra ką veikti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dar yra ką veikti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Dvarą, oficialiai turintį mokyklos statusą, jiedu nusipirko per 13-ąsias pažinties metines.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Dvarą, oficialiai turintį mokyklos statusą, jiedu nusipirko per 13-ąsias pažinties metines.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Užmūrytus langus jie planuoja vėl atidengti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Užmūrytus langus jie planuoja vėl atidengti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dabar vaikai daugiausia žais lietuviškame kaime.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dabar vaikai daugiausia žais lietuviškame kaime.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Kaime šeima greit susirado draugų.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Kaime šeima greit susirado draugų.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Svetainė kol kas atrodo taip.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Svetainė kol kas atrodo taip.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kol kas jie gyvena Kauno priemiestyje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kol kas jie gyvena Kauno priemiestyje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Nors ir girdi skeptiškų nuomonių, savo pirkiniu jie vis dar patenkinti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (19)

Lrytas.lt

Dec 29, 2021, 7:56 PM, atnaujinta Dec 29, 2021, 8:05 PM

Nuotykiai prasidėjo netikėtai, kai būdama paauglė Kristina sumanė mokytis ispanų kalbos ir nusprendė, kad geriausias būdas tą padaryti – bendrauti su ispanakalbiais internetu. Tada atsitiktiniam vaikinui iš kito pasaulio krašto, kurį pasiūlė „Skype“ programėlė, parašė „hola“ (isp. „Labas“). Kelis pirmuosius mėnesius jiedu bendravo net nežinodami, kaip vienas ir kitas atrodo. Beje, Ivano vardas skamba neargentinietiškai, nes jo proseneliai buvo emigrantai iš Lenkijos.

Kasdienis poros bendravimas tęsėsi dvejus metus, tada vaikinas atvyko 14 000 km Kristinos aplankyti į Lietuvą ir užtruko čia pusę metų. Jam grįžus namo, jiedu vėl metus nesimatė, tik kasdien susirašinėjo. Tuomet į Argentiną keliems mėnesiams nuvyko ji. Galiausiai Ivanas nusprendė apsigyventi kartu su Kristina Lietuvoje.

Prieš keletą metų jiedu ryžosi persikraustyti į Ispaniją, kadangi vyresnėlis sūnus, pradėjęs lankyti darželį, labai sirgo. Kristina turi įkūrusi savo skaitmeninės rinkodaros agentūrą „Blue Whale Studio“ ir gali dirbti nuotoliniu būdu, kaip ir jos vyras IT inžinierius.

Tačiau galiausiai grįžo į išsiilgtą Lietuvą, ir, nors, pirkti nekilnojamojo turto rimtai neplanavo, šių metų balandį čia pamatė ir netrukus įsigijo dailią, bet suvargusią apie 1850 m. Šumskų šeimos pastatytą dvaro sodybą Ausieniškių kaime (Elektrėnų sav.), kurios renovacija dabar ir užsiima.

– Kaip įsivaizdavote savo būsimą gyvenimą, kai tuokėtės – kokioje šalyje ir kokiuose namuose ketinote gyventi, kiek vaikų turėti? – pirmiausia paklausiau Kristinos.

– Tiesą sakant, žinojome tik viena: turėsime daug vaikų. Nei gyvenamoji vieta, nei karjera, nei materialinis turtas niekada nestojo aukščiau bendrų prioritetų – laiko kartu, šeimos ir realaus gyvenimo patyrimo.

Prie altoriaus buvome pasiruošę viskam ir pasiryžę priimti visus iššūkius kartu. Svarbu paminėti, kad mes niekada nieko neplanuojame toliau nei dviem savaitėms į priekį.

Ekspromtai mus veda prie įdomių ir netikėtų potyrių, o Ivanas mane užkrėtė nestandartiniu mąstymu ir kartais beprotiškomis idėjomis, kuriomis šiandien gyvenu ir pati. Jis kiek pakeitė mano prigimtinį konservatoriškumą ir užkrėtė noru rizikuoti ir atrasti žavesį netradiciniuose sprendimuose.

– Ką dar gražaus galite pasakyti apie savo vyrą ir apie kiekvieną iš vaikų?

– Galvojant apie Ivaną, užlieja meilės, švelnumo ir saugumo jausmas, kuris vis dar toks pat stiprus, kaip prieš gerą dešimtmetį.

Mūsų vyresnėlis Augustas – mažasis inžinierius, kuris jau demonstruoja savo talentus konstruodamas robotus ir programuodamas žaidimus, be to, jis puikiai kalba trimis kalbomis.

Dvynukų porelės atsiradimas dvigubai praturtino mūsų šeimą ne tik chaosu ir tuo pačiu pilnatve, bet ir mus pačius su Ivanu motyvavo gyvenime išbandyti naujus dalykus, pavyzdžiui, įkurti verslą, ieškoti būdų, kaip prisidėti prie planetos gerovės gyvenant tvariau, rodyti vaikams pavyzdį ir įrodyti, kad visi nusipelnė įgyvendinti savo svajones ir būti laimingi.

– Kodėl iš saulėtosios Ispanijos nusprendėte grįžti į Lietuvą? Ar šis sprendimas pasiteisino? Ir ar ligos, nuo kurių bėgote į Ispaniją, šią žiemą labai neužpuolė?

– Po ketverių metų, praleistų Ispanijoje, pajutome, kad saulėtas ir nuotaikingas gyvenimo būdas ten nekompensuoja vidinio liūdesio esant toli nuo savo lietuviškosios šeimos. Vaikai augo ir mes norėjome, kad jų vaikystė sietųsi su seneliais, proseneliais ir jei ne argentinietiška, tai lietuviška kultūra. Ne visi vaikai gali pasididžiuoti turintys prosenelius, todėl norėjome su jais praleisti kuo daugiau laiko ir praskaidrinti jų kasdienybę.

Nusprendėme, kad Ispanija niekur nepabėgs, vaikai jau puikiai įvaldę kalbą, o kadangi ten neturėjome rimtų įsipareigojimų, ilgai nedvejoję grįžome į Lietuvą Kalėdoms, po kurių nusprendėme niekur neskubėti ir pabūti ilgiau. Išties patirtis Ispanijoje buvo nuostabi, mums puikiai pavyko įsitvirtinti ir susikurti pilnavertį gyvenimą, pamiršome vaikiškas peršalimo ligas ir dažnai apsiniaukusį dangų.

Grįžus, kai Augustas dar mokėsi nuotoliniu būdu Valensijos mokykloje, o dvyniai nelankė darželio, ligų nepasitaikė, tačiau pradėjus lankyti darželį, buvau ne juokais išsigandusi, kai aplankė ligų sezonas. Tačiau natūralu, imunitetas yra išrankus aparatas ir juo reikia nuolat rūpintis. Nors šiuo metu ir žvarbu lauke, namuose ir širdyse gera ir jauku, būnant visiems kartu.

– O kaip jūsų gyvenime atsirado senas dvaras?

– Vyras kartas nuo karto peržvelgdavo nekilnojamojo turto skelbimus ne tik Ispanijoje, bet ir grįžęs į Lietuvą. Vieną vakarą pasitaikė skelbimas, kuris patraukė dėmesį nuotraukomis. Kadangi jokių planų dėl būsto įsigijimo nebuvo, į jį pažiūrėjom nerimtai, bet smalsiai. Kitą dieną neturėjome planų ir tiesiog nuvykome „pasmalsauti“.

Priėję radome labai apleistą teritoriją ir krūmynais apaugusį pastatą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė kiek baugokai, bet niekaip negalėjom atitraukti akių nuo puikiai išsilaikiusio fasado – istorinių raudonų plytų pastato sienos atrodė labai geros būklės.

Patekę į vidų radome vandalų suniokotą krosnį, kurios kokliai ir plytos mėtėsi visur, išdaužytus langus, išlaužytus rėmus, žodžiu, vaizdas buvo išties baisus, bet mes pajėgėme žvelgti giliau ir pamatėme didelį potencialą. Šiuo metu dvaro sodyba matoma iš toli – vasarą leidome atsiraitoję rankoves su misija išlaisvinti gražiąsias plytas iš laukinės gamtos, atverti sodą, užsiėmėme griovimo darbais viduje bei paruošėme tolimesniems renovacijos darbams.

Žmonės, kurie objektą matė tada, kai tik įsigijome, ir dabar, sako, kad ne be reikalo buvome tokie nutrūktgalviai – vietovė ir pats pastatas atsivėrė visu gražumu, nors oficiali renovacija dar net neprasidėjo. Išties kaskart šį namą įsimylime vis labiau ir jaučiamės namuose.

Mėgstu sakyti, nusipirkome namus be raktų, nes net durų nėra.

– Bet gal už tą kainą būtų išėjęs nedidelis butas, o gal net padorus namas netoli Vilniaus? O renovavimas tikriausiai gali atsieiti dar daugiau nei pradinė kaina?

– Už pradinę kainą buvo galima įsigyti nedidelį butą, tačiau man pavyko nusiderėti perpus! Pastatą įvertino statybų inžinierių komanda, kuri pažymėjo tam tikrus minusus ir pliusus, kuriais remdamasi žinojau, kad pardavimo kaina neadekvati.

Renovacijos biudžetas – opi tema, kadangi tokio tipo projektų nepalaiko nei bankai, nei kiti finansiniai šaltiniai, o patį dvarą įsigijome iš santaupų (namo plotas – 150 kv.m, sklypo plotas – 14 arų).

Todėl stengsimės kiek įmanoma renovacija užsiimti patys, o specialistus samdysime pagal galimybes. Šis metas labai nepalankus statyboms, ir paslaugų, ir medžiagų kainos ypač sukilusios. Labai tikimės, kad šis burbulas sprogs kitais metais.

– Kur jūs dabar gyvenate dabar ir ar jau svajojate apie gyvenimą dvare? Po kiek laiko, kaip manote, jau galėtumėte ten gyventi – koks būtų optimistinis ir pesimistinis planas?

– Šiuo metu gyvename kartu su mano seneliais dideliame name Kauno priemiestyje. Vaikai mėgaujasi jų draugija ir didesne laisve, seneliai – vaikišku šurmuliu, dėmesiu ir pagalba.

Sunku numatyti ką nors tikslaus, kai nesam linkę planuoti, bet geriausiu atveju gyventi įsikelsime per 3 metus, o pesimistiškiausias, bet turbūt realiausias planas – šio dvaro pilna renovacija truks visą gyvenimą.

Tai nėra lengvas projektas. Jis pareikalaus ne tik sunkaus darbo, pinigų, bet ir nuolatinio rūpesčio. Tai bus daugiau, nei renovacija – tai įsipareigojimas ir atsakomybė atkurti ir tęsti istoriją.

– Neabejoju, kad namas jau pateikė jums siurprizų ir netikėtumų – gal galite juos pavardinti, ir malonius, ir bjaurius.

– Tvarkantis ir tyrinėjant, jaukinantis namą, aptinkame įvairių senienų – senų knygų, sąsiuvinių, laikraščių. Radome vokiškas žirkles, indų ir kitų smulkmenų.

Taip pat kapstomės archyvuose siekdami sužinoti kuo daugiau apie dvaro praeitį. Neseniai atradome 1944 m. aeronuotraukų, kurias tyrinėjant sukilo įvairūs jausmai – iš paukščio skrydžio pamatėme savo namus, išgyvenusius net du pasaulinius karus. Nemalonūs siurprizai prasidėjo siekiant įsijungti elektrą, mat laidai jau gerokai atgyvenę (nors stulpas stovi vos 7 metrų nuo namo). Gavome poros tūkstančių sąskaitą už laikiną elektros įvedimą metams, kas mus šokiravo.

Tokia iniciatyva mus nori įpareigoti keisti viso kaimelio elektros laidus ir galią. Kadangi dvaro sodyba buvo tapusi mokykla ir vėliau po permainų priklausė valstybei, iki šiol išlikęs mokyklos statusas. Todėl esame traktuojami kaip juridinis asmuo, o žemė – visuomeninės paskirties.

Norint keisti paskirtį, prasideda užburtas biurokratinis ratas, kuriame šiuo metu linksmai ir sukamės. Kartais net mąstome visiškai atsiriboti nuo elektros tinklų ir gyventi senoviškai, su žibalinėmis lempomis ir žvakėmis (juokauju).

– Ar kartais nebūna silpnumo akimirkų, kai pagalvojate, kad galbūt nereikėjo to namo pirkti – juk turite tris mažus vaikus, du dar ir dvyniai, o su tuo senu namu – begalė darbo...

– Tokias dvejones ir „paguodą“ girdime iš aplinkinių, bet kol kas ne iš vienas kito lūpų. Aiškus tikslas ir nuoširdus noras nugali visus „negaliu, neįmanoma, sunku“ ir pan. Jei būtume linkę realistiškai pasverti visus gyvenimo pasirinkimus, su Ivanu nebūtume kartu nuo pat pradžių. Darbuotis mums padeda šeima: vieni prižiūri vaikus, kiti prisideda prie griovimo „linksmybių“. Vienintelis dalykas, neigiamai veikiantis motyvaciją, tai valstybinių institucijų apatija istorinio pastato išsaugijimo tema.

Esame išgirdę pasiūlymų dvarą griauti ir statyti naują, „normalų“, namą. Po tokių pasiūlymų kyla abejonės valstybės suinteresuotumu išsaugoti dar išlikusį ir tiek išgyvenusį Lietuvos architektūrinį paveldą. Kartais jaučiamės tikri maištininkai, bandydami skeptikus įtikinti, kaip svarbu yra išsaugoti tai, ką turime, o ne tik auginti praktiškų dėžučių kvartalus.

– Bet kaip visgi jums pavyksta suderinti vaikų priežiūrą, darbus ir remontus?

– Neskubant. Bandome išjausti ir mėgautis keikvienu žingsniu ir procesu. Jei nesiseka su vienu, kitas palauks. Nesiverčiame per galvą bandydami viską daryti vienu metu ir tobulai. Taip neįmanoma, o bandant galima greitai perdegti.

– Kaip jums atrodo, ar vaikai turėtų lankyti mokyklą kažkur netoli dvaro, ar vežiotumėte juos į Vilnių, o gal apskritai jūs už namų mokymą?

– Jei nuošidžiai, mano siekiamybė būtų namų mokymas, kadangi iš mūsų patirties tai efektyviausia. Tačiau tam reikia turėti didžiulį rezervuarą kantrybės ir jį dalinti net trims, mūsų atveju, vaikams. Todėl nors ir nesame dabartinės mokslo sistemos fanai, tenka jai pasiduoti – planuojame leisti vaikus į mokyklą gretimame miestelyje vos už dviejų kilometrų. Be to, vaikams itin svarbi socializacija ir gyvas bendravimas, žaidimai ir potyriai ne tik namų ribose.

– Kaip savo šeimą svajonėse įsivaizduojate po dešimties metų – gal gražiai įsikūrusią tame dvare?

– Pasvajoti smagu – manau, kad jau tikrai gyvensime dvare, kad ir kokioje baigtumo stadijoje bebūtų. Tuo metu įsivaizduoju mus daugiau keliaujančius po pasaulį, vis pasvajojame nameliu ant ratų apvažiuoti visą Lotynų Ameriką ir galbūt atrasti potencialią rezidenciją ir vyro gimtinėje, Argentinoje. Ten taip pat apstu apleistų istorinių pastatų.

– Gal šiuo metu intensyviai ieškote kažkokių galimybių, susijusių su renovacija ar pan., ir norite apie tai pasakyti viešai?

– Savo nuotykiais dalinamės instagramo paskyroje @the.horomans , kur esame subūrę bendraminčių ratą. Ten ne tik radome vertingų kontaktų, patarimų, įkvėpimo, bet net ir draugų! Net Ivanas, didysis socialinių tinklų skeptikas, su sekėjais bendrauja angliškai, dalinasi savo įžvalgomis ir renovacijos problemomis, taip pat tobulina savo lietuvių kalbos žinias ir stebisi, kiek daug palaikymo sulaukiame iš nepažįstamų žmonių.

Šiuo metu mums aktualu rasti saulės elektrinių, kurios būtų diegiamos vietoje stogo dangos, tiekėjus. Lietuvoje šis vadinamas „solar roof“ metodas labai jaunas, todėl bandome išsiaiškinti, kas tai praktikuoja Baltijos šalyse. Pirmenybę teikiame funkcionalumui, o kadangi stogą vis tiek reikės keisti ir dėti saulės kolektorius, kodėl jo iškart jais nenuklojus?

Vis dar ieškome ir architekto, prijaučiančio istoriniams pastatams, kuris sugebėtų meistriškai išpildyti mūsų viziją, taip pat patyrusio krosnių meistro, kuris žino, kaip restauruoti senovines dvarų krosnis.

– Ko savo šeimai ir savo dvarui palikėtumėte ateinantiems 2022 metams?

– Sveikatos, neblėstančio entuziazmo, stiprios partnerystės ir toliau klausytis širdies balso, o ne skeptikų nuomonių – šie ingredientai kuria įdomų ir pilną nuotykių gyvenimą. Būtent tokį gyvenimą mes ir pasirinkome gyventi.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.