„Matau dar gerai. Paskaitau, kai šviesi diena. Akinius turiu, bet be jų matau geriau“, – „Vakarų ekspresui“ sakė senolė, rytais išgerianti tirpios kavos su pienu.
Anksčiau Klaipėdoje buvo tradicija – šimtamečius senolius aplankydavo miesto meras, įteikdavo gėlių, taip būdavo pagerbiami tokio amžiaus sulaukę uostamiesčio gyventojai. Pas S. Navickienę meras Vytautas Grubliauskas neatvyko ne tik todėl, kad siaučia pandemija ar kad prieš artėjančias didžiąsias metų šventes buvo daugybė reikalų. Tiesiog Savivaldybė apie tai nebuvo informuota.
Iniciatyvą gali rodyti artimieji
Pasak Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus Socialinių išmokų poskyrio vedėjos Ginos Vilimaitienės, anksčiau viena socialinių paslaugų įstaiga turėdavo informacijos apie šimtamečius gyventojus.
Būdavo susisiekiama su jubiliatu, su jo šeimos nariais, jeigu jie sutikdavo, organizuojamas miesto vadovo sveikinimas. Bet dabar bendrasis duomenų reglamentas nebeleidžia disponuoti tokia informacija, tad jos nėra. Ji turima tik tokiu atveju, jeigu tie žmonės yra socialinių paslaugų gavėjai.
Taigi jau ir dėl Asmens duomenų apsaugos įstatymo mero vizitai pas šimtamečius itin reti. Pasak G. Vilimaitienės, ir dėl koronaviruso, kai buvo įvestas karantinas, ir dabar, kai COVID-19 plinta tokiu greičiu, vykti sveikinti šimtamečių būtų neatsakingas žingsnis.
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir mero sekretoriato vyriausioji specialistė Aušra Lukauskienė sako, kad pandemija yra tik viena iš priežasčių, kodėl meras V. Grubliauskas nebelanko šimtamečių.
Pernai pavasario pabaigoje jis su gėlių puokšte dar aplankė vieną šimtametį, apie kurį pranešė miesto Socialinės paramos skyrius, bet daugiau – ne. Dalykas tas, kad dėl 2018 m. įsigaliojusio Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo Savivaldybė jau ne pirmi metai nebegauna informacijos apie šimtamečius.
Kai kurie šimtamečiai gyvena socialinės globos įstaigose. Pasak G. Vilimaitienės, šiuo metu Klaipėdos mieste socialiniai darbuotojai paslaugas teikia penkiems šimtamečiams.
Jeigu šimtametis išreiškia pageidavimą būti pagerbtas miesto valdžios, šių įstaigų atstovai praneša mero aplinkai, ir senoliai visada būna pasveikinami.
Bet yra ir tokio amžiaus senolių, gyvenančių savo namuose, prižiūrimų artimųjų. Jeigu artimieji sužino, kad šimtametis nori būti pagerbtas ir apie tai praneša, meras nė karto nėra atsisakęs pagerbti žmogų.
Taigi dabar patys žmonės gali rodyti iniciatyvą, kad mieste šimtamečiai būtų deramai pagerbti. Jeigu yra šeimos narių, kuriems sukaks 100 metų, jų artimieji gali kreiptis į Socialinės paramos skyrių, kurio darbuotojai ir suderins, kad jubiliatą apsilankymu pagerbtų meras ar kitas miesto valdžios atstovas.
Visą dieną su Marijos radiju
Paklausta, ar dar turi kokių nors svajonių, S. Navickienė atsakė: „Jau nieko nenoriu, jau visko užteko. Jau nieko man nebereikia.“
Žinoma, viena gyventi jau negali, ją prižiūri vyriausioji dukra Stefa Stanevičienė, kuriai 74 metai ir kuri pernai gruodžio 22 d. tapo promočiute. Su broliais ir seserimis buvo sutarę, kad mamą geriausia jai prižiūrėti, nes savo du sūnus jau buvo užauginusi, su vyru išsiskyrusi.
Stanislavos devyniasdešimtmetis atšvęstas šauniai su visa gimine. 95-metis dar buvo minimas bare, o šimtmetį jau šventė namuose, niekur nebėjo. Jau gal metai, kai senolė neišeina į lauką – nebelaiko kojos. Giminės važiavo sveikinti pasidaliję į grupes, nes nedideliame namelyje nedaug vietos. Tad toks garbingas jubiliejus buvo švenčiamas visą savaitę.
Senolę prižiūrinti dukra Stefa norėtų, kad nors kartą per savaitę ateitų moteris iš Socialinės paramos skyriaus, kad galėtų mamą numaudyti.
Pasiskambinusi sužinojo, kad norint gauti tokią paslaugą reikia turėti kokį nors neįgalumą. O senolė Stanislava neturi kokių nors ypatingų ligų, tik gana dažnai serga bronchitu. Priežiūra jai reikalinga tiesiog dėl senatvės.
Stefa yra pasiskiepijusi, o šimtametė atsisako tai daryti. „Nenoriu tų skiepų, man skaudu, kai bado. Niekas man neskauda, nei galva, esu sveika“, – aiškino Stanislava.
Be raminamųjų vaistų senolė neužmiega. Atsikelia vėlai, atlikusi rytines procedūras ji visą dieną klausosi Marijos radijo. Tai tarsi jos kasdienis darbas. Dar šiek tiek televizorių pažiūri.
Ponia Stefa sakė, kad lašina mamai lašiukus nuo kataraktos. Akiniai jai buvo išrašyti prieš kelerius metus, bet ji jų nenaudoja. Dukra Stefa mano, kad mama, ko gero, moka mintinai skaitomos maldaknygės tekstą.
Teiravomės, ką moteris valgo, kokį maistą mėgsta, kad taip ilgai gyvena. Sakė, valganti tai, ką ir visi, pagrindas – juoda duona. Eina, kibiriukas rankoje, duonos gabalėlis burnoje, reikėdavo greitai suktis auginant 8 vaikus.
Dukra pasakojo, kad jau kurį laiką senolė atsisako saldumynų, o šiaip valgo beveik viską. Mėgsta barščius, kopūstų sriubą, košę. Tik bulvienės nevalgo, sako, atsivalgiusi jos per gyvenimą.
Užaugino 8 vaikus
Stanislava užaugino du sūnus ir 6 dukras. Klaipėdoje gyvena trys dukros ir vienas sūnus. Kitas sūnus gyvena Vainute, dvi dukros Kaune, viena Šakiuose. Taigi išsibarstė vaikai po visą Lietuvą. Visi jie dar gyvi, visi sukūrė šeimas, bet, pasak Stefos, jie turi daugiau ligų nei pati mama.
2012 metais Stanislavą kaip daugiavaikę motiną apdovanojo šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. S. Navickienė su dukra Stefa važiavo į prezidentūrą. „Labai smagu buvo pamatyti gyvą prezidentę. Ji tokia miela. Mums visoms ir pietus ten davė“, – prisiminė senolė.
„O mums augti buvo linksma. Lakstydavom sau. Tėveliai mūsų buvo geri. Tėvelis važiuodavo į Rygą, nors kalbos nemokėjo, bet parveždavo maišą miltų, kad Kalėdoms, Naujiesiems metams būtų galima pyragus kepti vaikams. Buvo apsukrus žmogus. Jis mums tokias medines klumpes parūpindavo, mes su jomis lėkdavome čiuožinėti ant prūdelio Strazdeliuose ir jas sudaužydavome.
Tetą turėjome labai griežtą, ji labai bardavosi dėl to. O tėvelis su viela užsukdavo ir sutaisydavo. Mama savo vaikus apsiūdavo. Atsimenu, išardydavo savo sukneles, man ir metais jaunesnei seseriai – abiem pasiūdavo po suknelę. Megzdavo kojines, pirštines“, – prisiminė Stefa.
Senolė pasakojo, kad visi jos vaikai buvo geri, tik viena dukra Onutė buvo kiek padykusi: lipdavo ant tvorų ir sukneles susidraskydavo.
Ponia Stefa prisimena, kad tėveliai turėjo krosnį su rinkėmis. Mama nuvalydavo jas švariai, karštai įkaitindavo ir ant jų kepdavo tokius kleckiukus, kuriuos padarydavo iš bulvių ir miltų tešlos.
„Būdavo, ateiname su pussesere, mamukas įpila pieno, po porą tų kleckų suvalgome, tirpdavo burnoje, net dabar man jie kvepia. Ir cepelinų išvirdavo. Barščius raugintus virdavo, ne iš tokių kaip dabar raudonų burokėlių, bet iš burokų, kurie būdavo auginami gyvuliams, kurių užsiraugdavo statinėje. Grietinės šaukštelį įdėdavo, kaip skanu būdavo... Karvę tėveliai laikė gerą, grietinės užtekdavo“, – pasakojo ji.
Užaugo muzikantų šeimoje
Pačios Stanislavos šeima gyveno Šilalės rajone, Gaidėnų kaime. Jos tėvas buvo muzikantas. Ir ji užaugo šeimoje, kurioje buvo 8 vaikai: keturios dukros ir keturi sūnūs. Liko našlaite būdama aštuonerių metukų: mama mirė pagimdžiusi jauniausiąją – aštuntą dukrytę. Stanislavą, kuri buvo šeštas vaikas šeimoje, ir kitus vaikus augino tėvas ir vyriausioji sesuo Janina, kuriai tada buvo 18 metų. Jau nebėra nė vieno gyvo Stanislavos brolio ar sesers.
„Prisimenu, kad tėvelis smuiku grodavo, ir broliai buvo muzikantai, vyriausias brolis Juozas grodavo ir su „garmoške„, Jonas irgi su smuiku, o aš eidavau šokti. Mėgdavau dainuoti, eidavau kalnus giedoti kaime“, – pasakojo šimtametė.
Jos dukra Stefa mano, kad mama iš visų vaikų toje šeimoje buvo linksmiausia. Pasak jos, visos keturios seserys buvo dainingos, o ir visi keturi broliai buvo ir muzikantai, ir balsingi.
Jaunystėje būdama 14 metų Stanislava ganė karves, o nuo 16 metų tarnavo pas ūkininkus, turėjusius daug žemės.
Pasak senolės, tie žmonės labai geri buvo. „Jie laikė veislines kiaules, aš priimdavau paršiukus, viską padarydavau ir karves melždavau“, – prisiminė senolė.
Klaipėdoje nutiko nelaimė
S. Navickienė Klaipėdoje gyvena gal 50 metų. Čia su vyru persikraustė iš Šilutės rajono Strazdelių kaimo. Mat Klaipėdoje apsigyveno viena iš dukterų.
„Parsiviliojome į Klaipėdą ir tėvukus. Su jais parvažiavo ir mažoji sesuo Stasikė, paskui ištekėjusi už „moriako“. Parsikvietėme kaip ant nelaimės. Tėvelis Stanislovas dirbo mėsos kombinate, įvyko avarija, ir jis 23 metus išbuvo aklas. Jau 16 metų, kaip jis palaidotas. Mama jį slaugė, o likus dvejiems metams iki jo mirties aš parėjau pas juos gyventi ir jau 18 metų čia gyvenu“, – pasakojo Stefa.
„Viename kaime gyvenome, taip ir susipažinome. Aš Stanislava, jis – Stanislovas. Žinoma, labai sunku buvo vaikus auginti, o ką darysi, juk nesmaugsi anų, gyveni ir tiek“, – juokavo šimtametė ir pridūrė, kad visų vaikų vardus dar prisimena, o štai anūkų kiek turi ir proanūkių, jau nebesuskaičiuoja.
