Venesuelos lietuvis išsigelbėjimą rado Kaune: „Gyvenimas jau buvo tapęs nepakeliamu“

Lietuvos piliečiai, apsisprendę visam laikui palikti neramumų draskomą Venesuelą, atvykę į savo tėvų ir senelių tėvynę prisipažįsta ištrūkę iš pragaro. Vienas tokių – „Lietuvos ryto“ pakalbintas 65-erių Antonio (Antanas Kęstutis) Baronas, apsistojęs Kaune.

Atvykęs iš Venesuelos elektros inžinierius A.Baronas dirba vadybininku Kaune, vienoje metalo perdirbimo įmonėje Petrašiūnuose.<br>M.Patašiaus nuotr.
Atvykęs iš Venesuelos elektros inžinierius A.Baronas dirba vadybininku Kaune, vienoje metalo perdirbimo įmonėje Petrašiūnuose.<br>M.Patašiaus nuotr.
Atvykęs iš Venesuelos elektros inžinierius A.Baronas dirba vadybininku Kaune, vienoje metalo perdirbimo įmonėje Petrašiūnuose.<br>M.Patašiaus nuotr.
Atvykęs iš Venesuelos elektros inžinierius A.Baronas dirba vadybininku Kaune, vienoje metalo perdirbimo įmonėje Petrašiūnuose.<br>M.Patašiaus nuotr.
Atvykęs iš Venesuelos elektros inžinierius A.Baronas dirba vadybininku Kaune, vienoje metalo perdirbimo įmonėje Petrašiūnuose.<br>M.Patašiaus nuotr.
Atvykęs iš Venesuelos elektros inžinierius A.Baronas dirba vadybininku Kaune, vienoje metalo perdirbimo įmonėje Petrašiūnuose.<br>M.Patašiaus nuotr.
Atvykęs iš Venesuelos elektros inžinierius A.Baronas dirba vadybininku Kaune, vienoje metalo perdirbimo įmonėje Petrašiūnuose.<br>M.Patašiaus nuotr.
Atvykęs iš Venesuelos elektros inžinierius A.Baronas dirba vadybininku Kaune, vienoje metalo perdirbimo įmonėje Petrašiūnuose.<br>M.Patašiaus nuotr.
 Venesuela.
 Venesuela.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

2022-01-22 19:54

„Mums su žmona Lietuvoje viskas patinka. O svarbiausia, kad čia pagaliau jaučiamės saugūs. Atvykęs į Lietuvą per metus priaugau penkiolika kilogramų.

Venesueloje buvau labai sulysęs ne todėl, kad nevalgiau, o dėl nežmoniško streso. Gyvenimas jau buvo tapęs nepakeliamu“, – gražia lietuviška kalba atviravo A.Baronas.

– Kas jus privertė bėgti iš Venesuelos, kur gimėte, užaugote, šalies sostinėje Karakase turėjote gražius namus, vasarnamį?

– Venesueloje – žiauri situacija. Nors karo nėra, kasmet ten nužudoma apie 23 tūkstančius žmonių. Tai, kad kasdien vagiami automobiliai, apiplėšiami žmonės, jau seniai tapo gyvenimo norma.

Šalį valdo kriminalistų gauja, kuri tarpsta iš narkotikų, maisto produktų, degalų, aukso, kitų brangiųjų metalo kontrabandos.

Apie 1960-uosius Venesuela pagal ekonominį lygį tarp pasaulio valstybių buvo šeštoje vietoje. Dabar viskas sugriauta. Beveik nebeliko privačios nuosavybės.

– Kuo Venesueloje užsiėmėte?

– Esu elektros inžinierius. Dirbau įmonėje ABB. Keturiolika metų ėjau aukštas pareigas.

Iš pradžių gaudavau puikią algą. Šalyje prasidėjus neramumams įmonės apyvarta labai sumažėjo, ji atsidūrė ant bankroto ribos.

Teko atleidinėti žmones. 2003 metais aš irgi netekau tarnybos, bet man buvo išmokėta labai solidi išeitinė kompensacija.

Praradęs darbą pagal specialybę dirbau įvairiose įmonėse, o po kurio laiko su vienu draugu pavyko įkurti savo įmonę.

Pardavinėjome elektros įrangos reikmenis, nemažai jų tiekdavome į JAV. Tačiau maždaug nuo 2019 metų Venesueloje jau nieko nebegalėjome parduoti, o ir į kitas šalis tiekimas smarkiai sumažėjo. Todėl netrukus bankrutavome.

Buvau sulaukęs labai įdomaus ir gerai apmokamo darbo pasiūlymo užsienyje, bet teko jo atsisakyti, nes žmonos motina buvo silpnos sveikatos, o mes ją prižiūrėjome jau daugiau nei dvidešimt metų.

Negalėjau išvažiuoti į užsienį ir palikti žmonos vienos su tokiu sunkiu ligoniu, kai Venesueloje kasdien žudomi žmonės.

Mūsų abu sūnūs Danielius ir Ricardo jau prieš keturiolika metų išvažiavę į Ispaniją, todėl žmona nebūtų turėjusi nieko iš artimųjų, kurie esant reikalui jai padėtų.

– Kas jus paskatino vis dėlto važiuoti į Lietuvą, o ne pas vaikus į Ispaniją?

– Iki paskutinės mūsų su draugu įmonės bankroto paskelbimo minutės tikėjausi, kad kaip nors išgyvensime, nes jau buvome laimėję kelis pelningus projektus. Tačiau Venesuelos valdžia viską sužlugdė.

Apie pasitraukimą į Ispaniją nesvarstėme, nes ten, mano galva, ekonominė situacija irgi prasta.

Kai Lietuva paskelbė savo piliečių sugrąžinimo iš Venesuelos programą, užsiregistruoti mane ėmė įkalbinėti sesuo Ona. Ji su vyru į Lietuvą atvyko su pirmąja lietuvių grupe 2019 metais, o mes su žmona – 2020-ųjų pradžioje.

Iki tol sesuo nė sykio nebuvo atvykusi į Lietuvą, o aš lankiausi penkis kartus, pirmąkart – dar SSRS okupacijos laikais, 1985 metais, susitikau su giminėmis.

Mano tėvas kilęs iš Marijampolės rajone esančio Plutiškių miestelio, o mama buvo kaunietė, gimusi Šančiuose.

Seneliai iš mamos pusės Leonas Šulcas ir labai tvirto charakterio Lietuvos totorė Ona Tallat-Kelpšaitė prasidėjus sovietinei okupacijai su penkiais vaikais iš Lietuvos išvyko pirmu pasitaikiusiu traukiniu, net nežinodami, kokia jo kryptis. Gerai, kad jis važiavo į Vokietiją, o ne į Rusiją.

Senelis iš tėvo pusės Petras Baronas buvo pasiturintis Plutiškių ūkininkas. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jis sūnų Vincą, mano tėvą, buvo išsiuntęs į miškininkystės studijas Freiburge (Vokietija). Studijas jis baigė prieš pat karą, bet sugrįžti į Lietuvą nebespėjo.

Atsidūrė Kanadoje, o vėliau – Venesueloje. Čia jis dirbo ir daržininkystėje, ir valstybinėje topografijos įmonėje. Čia sutiko ir mano mamą Marią Leonorą Šulcaitę-Tallat-Kelpšaitę. Jiems gimė du sūnūs ir dvi dukros. Vyriausias mano brolis Pedro (Petras) Leonas jau miręs, kaip ir sesuo Maria Elena.

Likome dviese – aš ir Ana (Ona) Aušrelė, nes tėvai irgi mirę.

– Ar tėvai ir seneliai jums pasakodavo apie Lietuvą?

– Mūsų šeimoje buvo kalbama tik lietuviškai.

Nors vaikystėje mums, broliams ir seserims, būdavo lengviau bendrauti ispaniškai, tėvai drausdavo. Pirmosios mano perskaitytos knygos irgi buvo lietuviškos. Iki šiol prisimenu Vinco Pietario istorinį romaną „Algimantas“.

Lietuviška aplinka šeimoje ir lietuvybės puoselėjimas mane buvo atvedę ir į Lietuvos ambasadą Karakase, kai ambasadoriumi dirbo Vytautas Dambrava.

Talkindavau jam visuomeniniais pagrindais vakarais po darbo. Nors esu inžinierius, tekdavo tvarkyti ambasados administracinius ir finansinius reikalus.

Savanoriavau trejus metus iki pat ambasados uždarymo Venesueloje 2001 metais.

– Kam palikote savo namus Karakase?

– Turėjome erdvų 160 kvadratinių metrų butą miesto centre. Pavyko jį parduoti tik už trečdalį realios kainos.

– Gal pavyko išsaugoti Venesueloje užsidirbtą pensiją?

– Pavyko, bet ji labiau nei juokinga – pusė euro per mėnesį.

Panašias pensijas gauna ir kiti venesueliečiai. Tiesa, valdžia jiems skiria maisto paketus. Tačiau vien kruopomis ar makaronais negali būti sotus. Graudu prisiminti, bet neretai žmonės Venesueloje minta ir šunimis, ir katėmis, ir plėšriais paukščiais. Kažin ar daug dar jų ten yra likę?

Prieš dvejus metus esu skaitęs, kad visų Venesuelos gyventojų vidutinis kūno svoris sumažėjęs aštuoniais kilogramais. O pasiligoję jie negali tikėtis jokios pagalbos, nes ligoninėse nėra ne tik būtiniausių vaistų, bet net ir vatos.

Pastaraisiais metais iš Venesuelos išvyko šeši milijonai žmonių. Neretai viską palikę jie kalnais pėsti išeina į Kolumbiją arba Peru. Kiek bėglių sušalo, žuvo arba mirė iš bado, ko gero, niekas negalėtų pasakyti.

– Kaip jums pavyko įsikurti Lietuvoje? Ar radote darbą?

– Kauno centre nuomojamės nedidelį dviejų kambarių butą. Netoli įsikūrusi ir sesuo Ona.

Vadybininko darbą radau vienoje metalo perdirbimo įmonėje Petrašiūnuose. Nuo namų iki darbo, be kelionės autobusu, man kasdien tenka dar įveikti daugiau nei 9 tūkstančių žingsnių atstumą pėsčiomis.

Mano žmona Maria Isabel – venesuelietė, jai dabar svarbiausia išmokti kalbėti lietuviškai.

Šeimoje dirbu tik aš, nes žmonai jau 71 metai. Bet mums pragyvenimui užtenka tiek, kiek uždirbu. Ir dar lieka. Žinoma, vėliau bus sunkiau, nes gausime tik menkas socialines pensijas.

Bet juk turime ir du sūnus, kuriems Ispanijoje neblogai sekasi. Jaunesnysis Ricardo yra baigęs filologijos studijas Barselonoje ir neseniai parašė siaubo romaną, kuriuo susidomėjo Ispanijos leidyklos. Taigi nemanau, kad rašytojas tėvus paliktų likimo valiai. (Juokiasi.)

– Kaip jus sutiko Lietuvoje gyvenantys giminaičiai, kaip sekasi bendrauti su aplinkiniais?

– Giminaičių turime nemažai, jie mus sutiko nepaprastai šiltai, iki šiol nuoširdžiai rūpinasi.

Pas pusbrolį Antaną Jurašių Vydmantuose gyvenome apie du mėnesius. Pusseserė Joana, gyvenanti Kaune, labai padeda mano seseriai Onai. Ji kartais tiesiog prie sesers buto durų palieka lauknešėlį arba būtinų drabužių ir buities reikmenų. O pusbrolis Kęstutis iš savo sodo obuolius mums veža maišais.

– Taigi Lietuvoje jūs jaučiatės kaip namie?

– Yra viena problema (šypsosi), kurios vis dar negaliu įveikti, tai – apledėjusios gatvės ir šaligatviai. Matau, žmonės ramiai vaikšto, o aš, net įsigijęs specialius batų apkaustus, vis griuvinėju. Juk Venesueloje niekada nėra tekę vaikščioti nei per ledą, nei per sniegą.

Bet tikrai išmoksiu vaikščioti ir slidžiais, ir apsnigtais takais. Svarbiausia, kad vėl sugrįžo optimistinės mintys. Kai su žmona įsėdome į lėktuvą ir pakilome virš Venesuelos, užsimerkiau, o galvoje kalė vienintelė mintis: „Negi mes ištrūkome iš to pragaro?“

Priimtas specialus perkėlimo įstatymas

Venesueloje jau kelerius metus tęsiasi politinė, ekonominė ir humanitarinė krizė. Prezidentas Nicolasas Maduro siekia išsaugoti valdžią, nors šalies vadovu yra pasiskelbęs opozicijos lyderis Juanas Guaido. Lietuva jį yra pripažinusi prezidentu.

Lietuvių iš Venesuelos perkėlimo programa vykdoma pagal 2019 m. balandį priimtą įstatymą, leidžiantį kompensuoti persikraustymo išlaidas ir suteikti kitokią valstybės paramą. Venesueloje gyvena 187 Lietuvos piliečiai, 164 iš jų turi rinkimų teisę. Lietuvių bendruomenė šioje šalyje vienija apie 400 lietuvių kilmės asmenų. Manoma, kad iš viso ten gyvena apie tūkstantį lietuvių kilmės žmonių.

Šiuo metu atvykti į Lietuvą jau padėta 74 asmenims, o pareiškusių tokį norą yra dar 86.

Beveik visi atvykėliai turi aukštąjį išsilavinimą. Tarp jų yra inžinierių, kompiuterių specialistų, net profesionalių lakūnų. Šiuo metu Ruklos pabėgėlių priėmimo centras jiems padeda išsinuomoti butus, nes jame vietų jau nebėra. Dažniausiai jie apsigyvena Vilniuje arba Kaune, keli yra išvykę į Klaipėdą ir Jurbarką.

Didžiausia problema, su kuria susiduria perkeltieji, – trumpas integracijos laikotarpis, nes per du mėnesius neįmanoma išmokti lietuvių kalbos. Jos nemokant sunku susirasti darbą, o tik iš pašalpos pragyventi sudėtinga.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.