Nemoka ilgai pykti
Irena ir Jonas Pauliukai iš Karsakiškio susituokė 1966 m. liepos 26-ąją, per Onines. Pernai Jonas minėjo 80-metį, o šiemet šią sukaktį švęs ir žmona Irena. Per 55-erius metus kartu jie užaugino dvi dukras, susilaukė trijų anūkų ir net vieno proanūkio.
„Buvo šilta, graži diena. Bažnyčioje susituokėme slapčia, nes dirbau seniūnijoje, o rajono sekretorė drausdavo mums ten lankytis. Taigi, mes su liudininkais slapčia nuėjome ir vis tiek susituokėme. Taip pat turėjome ceremoniją metrikacijoje. Šventėme dvi dienas pas mus ir vėliau pas uošvius. Viskas su tradicijomis – piršlio korimu, jaunosios pagrobimu ir t. t.“, – apie vestuves pasakojo I. Pauliukienė.
Pasiteiravus, ar jiedu švenčia svarbias santuokos sukaktis, senjorė atviravo, kad kadaise su kaimynais švęsdavo visas progas, o dabar kaimynų ratas labai sumažėjo. „Todėl dabar sukaktuves ir kitas progas mums organizuoja vaikai. Jie mums rengia staigmenas, išsiveža paturistauti. Ne per seniausiai lankėmės Anykščiuose, Biržuose“, – atviravo ji.
Pasak I. Pauliukienės, jų ilgaamžės santuokos paslaptis – nemokėjimas ilgai pykti. „Tiesą pasakius, visi mūsų draugai sugyveno, nesiskyrė. Visko būna ir tarp mūsų, susibarame, bet mes pykčio ilgai nelaikome. Nemokame pykti ilgai. Taip pat lankomės bažnyčioje, turime kur pasipuošti“, – kalbėjo ji.
Gyvena darniai ir protingai
1969 m. gegužės 1-ąją žiedus sumainė Vladislava ir Petras Januškevičiai iš Karsakiškio. Jiedu atsiminė, kad tądien buvo labai šlapia. „Mane ant rankų nešiojo, nes kelias buvo šlapias, buvo daug prilyta“, – juokėsi V. Januškevičienė.
„Vestuvės buvo gražios, turėjome daug porų. Viskas vyko su tais laikais įprastomis tradicijomis. Kaip ir priklausė – dvi dienas, o trečiąją buvo gaspadinių balius“, – apie savąją šventę pasakojo pora.
Pasak Januškevičių, svarbiausia santykiuose – sutarimas. „Mes vienas kitam patariame, padedame, sutariame, užjaučiame. Visą gyvenimą taip buvo. Nesidraskėme, gyvenome darniai ir protingai“, – sakė senjorė bei pridūrė, kad santuokos 50-metį šventė kukliai, šeimos rate. Taip pat draugai buvo atėję pasveikinti.
Ir laimėje, ir nelaimėje
Janina ir Vytautas Kiškūnai iš Maženių kaimo susituokę jau beveik 61-erius metus. Vytautui – 92-eji, o Janinai – 82-eji.
„Apsivedėme 1961 m. gegužės 28 d. metrikacijoje, o šventę rengėme liepos mėnesį. Šventėme mano tėviškėje, Maženiuose, pas tėvus. Patys mes tuomet gyvenome Naujamiestyje, nes ten ir dirbau. Tačiau gimiau ir užaugau Maženiuose, todėl po mamos mirties persikėlėme čia slaugyti vieno likusio mano tėčio“, – atviravo J. Kiškūnienė.
Per tokią ilgą santuoką pora užaugino tris vaikus ir dabar turi jau penkis anūkus.
Paklausta apie santykius, J. Kiškūnienė tikino, kad jaunystėje pykčių buvo itin mažai. „Tiesą pasakius, daugiau pykstamės dabar, nes Vytautas jau guli lovoje, serga cukralige, nepaeina, todėl pavargsta, kyla pykčiai. Tikrai būna, kad išveda iš kantrybės, bet prisiekėme būti kartu „ir laimėje, ir nelaimėje“, tad slaugau jį“, – kalbėjo Maženių gyventoja.
Nuotaka su čemodanu
1971 metais metrikacijoje spalio 16 dieną, o bažnyčioje lapkričio 6-ąją aukso žiedus sumainė Aldona ir Petras Vanagai iš Šilų.
„Aš tuomet gyvenau Kėdainių rajone, o vyras – Anykščių rajone. Susipažinome per jo seserį, nes mudvi kartu mokėmės technikume“, – apie judviejų istorijos pradžią pasakojo A. Vanagienė.
Susituokti pora sugalvojo labai greitai, o iniciatyvos ėmėsi vyras.
„Pagalvojome, kiek gi laiko būsime atskirai vienas nuo kito. Juk širdelės traukė būti arčiau. Taigi, spalio 1-ąją padavėme pareiškimus ir 16-ąją jau buvo vestuvės metrikacijoje. Tiesa, sumelavome ir iškreipėme faktus, kad greičiau mus sutuoktų. Ėjome pas vykdomojo komiteto pirmininką, pasakėme, kad „striokas“, negalime laukti. Pirmininkas paprašė atvesti būsimąją. Ji įėjo visa liekna kaip stirna, o tas ir liko nesupratęs, kur čia tas „striokas“. Na, bet vis tiek įkalbėjome, nes nenorėjome laukti trijų mėnesių kaip būdavo įprasta. Taigi, spalio 16-ąją apsivedėme“, – kalbėjo P. Vanagas.
Jiedu puikiai atsiminė tos dienos įvykius. „Transporto neturėjome, todėl laukiau sau Panevėžio autobusų stotyje, nes ruošiausi važiuoti autobusu. Sutarėme, kad susitiksime prie Kėdainių metrikacijos. Pro šalį stotyje ėjo miesto gaisrinės viršininkas Vilius Baltušnikas. Jis užkalbino mane, o aš pasakiau, kad važiuosiu „ženytis“. Tada ir pasiūlė pavežti su savo „Volga“. Žinoma, sutikau! Visą kelią jis klausinėjo, ar turtinga, ar graži jaunoji, o man rūpėjo, kad akiai ir širdelei tiktų. Daugiau nieko nereikėjo. Taigi atvažiavome į Kėdainius. O jaunoji ten pribuvo autobusu, ir dar su čemodanu“, – juokėsi jis.
„Tai buvo tikrai komedija“, – pridūrė žmona.
Santuokos liudininkais tapo jaunikio sesuo, kurios dėka pora susipažino, ir svainis.
Abu žmonės – abu lygūs
„Tėvai apie vestuves žinojo, bet neleido mums taip ir likti susituokus slapčia. Jie teigė, kad mes ne kokie „ubagai“, todėl privalėjome iškelti dar vienas vestuves, jau iškilmingas ir būtinai su bažnytine santuoka. Taigi, lapkričio 6-ąją įvyko ir bažnytinė santuoka. Antrosios vestuvės buvo gražesnės“, – juokėsi P. Vanagas bei pridūrė, kad abi dienos jam kelia pačius gražiausius prisiminimus.
Per 50 santuokos metų jiedu užaugino dukrą, o dabar jau turi du anūkus. Paklausus, kaip paminėjo garbingą santuokos sukaktį, P. Vanagas atviravo, kad paminėjo savame rate.
„Iš vakaro pabučiavau ją prisimindamas jaunystę, o ryte atsibudę irgi pasibučiavome, prisiminėme vestuvių dieną, nuėjome į bažnyčią, pasimeldėme. Ten buvo žinančių, kad mūsų penkiasdešimtmetis, tad padainavo mums „Ilgiausių metų“. Už rankyčių susikabinę grįžome namo. Atvyko pasveikinti sesuo, sulaukėme sveikinimų telefonu. Dukra dėl karantino negalėjo grįžti į Lietuvą, nes dabar ji gyvena Vokietijoje, bet žada grįžti šiemet ir pasveikinti pavėluotai“, – kalbėjo jis.
Pasak Vanagų, ilgaamžiškos santuokos paslaptis – vienas kito „taupymas“.
„Aš visada sakau, kad ir ji žmogus, o šiuose žodžiuose daug kas pasakyta. Aš žmogus, bet ir ji žmogus. Negali būti, kad vienas vadovauja, o kitas vergauja. Mes abu lygūs, – sakė vyras. – Svarbiausia, meilė. Jei yra ta kibirkštėlė, tada gyvensi, o jei nėra – jos turguje nenusipirksi. Na, o kad ją išlaikytum, reikia gelbėtis nuo pačio pirmojo susipykimo. Jei kažkas negerai – nutylėk, nes jei bent kartą įsižiebs pyktis, jau kitas eis kaip iš pypkės. Todėl reikia saugotis pykčių nuo pat pirmų kartų. Mūsų gyvenimas praėjo gražiai, nebuvo nuslydimų, buvo pilnas pasitikėjimas vienas kitu.“
Mokėti nusileisti
Beveik prieš 52 metus, 1970-ųjų gegužės 1-ąją susituokė Nijolė ir Albinas Mulevičiai iš Šilų. Jiedu puikiai prisiminė, kad tądien oras buvo prastas – lijo. Tačiau juokėsi, kad tai tikrai nelėmė prasto, nelaimingo gyvenimo kartu. „Mums šis prietaras tikrai nepasiteisino“, – juokėsi N. Mulevičienė bei pridūrė, kad gegužės 1-ąją buvo toks prastas oras, kad privažiuoti iki jos tuometinių namų nebuvo įmanoma, todėl juos atsivežti iki santuokos vietos teko su sunkvežimiu.
„Vis dėlto antroji vestuvių diena buvo labai graži, saulėta ir šilta“, – sakė ji.
2020-aisiais pora minėjo santuokos 50-metį, tačiau, deja, nors buvo planuota didelė šventė, ją teko atšaukti dėl įvesto karantino. Todėl pasveikinti negalėjo atvykti nei trys vaikai su septyniais anūkais.
Senjorės teigimu, svarbiausia santykiuose – mokėti nusileisti. „Ne visada turime būti teisūs, kartais reikia mokėti patylėti, nusileisti. Santuokoje visko buvo, bet sėkmingai išgyvenome“, – tikino N. Mulevičienė.
