Iš pažiūros normalioje šeimoje virė tikras pragaras: moterų numylėtinis namie tapdavo pabaisa

Judita (vardas pakeistas) artėja link penkiasdešimtmečio, tačiau tik pastaruosius keletą metų sako jaučianti, jog iš tiesų gyvena. „Didžioji mano gyvenimo dalis buvo tiesiog egzistencija, nesuvokiant savo norų, poreikių, nepažįstant jausmų, negebant palaikyti konstruktyvių santykių, pasirūpinti savimi...“ – apgailestauja moteris.

 Juditai teko būti atsakingai ir už jaunesniąją sesutę.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Juditai teko būti atsakingai ir už jaunesniąją sesutę.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

2022-02-14 11:25, atnaujinta 2022-02-17 06:47

Judita kartu su jaunesne sese augo šeimoje, kurioje tėvas buvo alkoholikas, mama – kopriklausoma, išsilavinusi darboholikė.

Šeimoje tvyrojo nuolatinė įtampa ir baimė, nebuvo reiškiami jokie jausmai (mergaitė bijodavo garsiai juoktis, tik suaugusi sužinojo, kad galima pykti).

Iš vaikų buvo reikalaujama paklusnumo ir buvimo naudingais – sesutės visuomet kažką turėdavo dirbti, neleisti laiko veltui, reikalauta nesipainioti po ranka (netrukdyk), netriukšmauti, neleidžiama turėti savo nuomonės (pasakyta – padaryta), poreikių. „Svarbiausia – būti geru kitiems, mokytis ir dirbti, net jei esi visiškai sergantis. Sveikata nebuvo vertybė, tad pas gydytoją nuvesdavo, kai būklė jau būdavo tokia, kad reikėdavo gultis į ligoninę“, – prisiminė Judita.

Ji gaudavo lupti už prastus pažymius, draugui paskolintą žaislą... o kitomis dienomis kontrolę keisdavo visiškas apleistumas, kai vaikai galėdavo daryti bet kur ir bet ką...

Idealizavo mamą

Kiekviena diena būdavo pilna įtampos laukiant namo grįžtančio tėvo, nes nuo jo girtumo laipsnio priklausydavo jo elgesys. „Drebėdama prie lango laukdavau ir vildavausi, kad tik pirma grįžtų mama ir ne man tektų atlaikyti jo kabinėjimąsi.

Priekabių ieškojimas buvo jo kasdieninis užsiėmimas, ant mūsų išliedavo susikaupusį pyktį. Tėvai nuolat vaidijosi, tėvas smurtavo. Auklėjamos būdavome diržu, vytimi, vėliau smūgiais per galvą...“ – siaubingais vaikystės prisiminimais dalijosi moteris.

Mama, kaip dukra suprato vėliau, buvo gelbėtoja/persekiotoja-provokatorė/kuri greit tapdavo auka (Karpmano psichologinis trikampis).

„Ilgai idealizavau ją. Tikėjau, kad ji žino viską, yra angelas, gelbėtojas. Jaučiausi atsakinga už jos saugojimą, atsakinga už viską. Labai bijojau, kad ji gali numirti.

Tačiau ilgainiui supratau, kad ir ji buvo emociškai šalta, kritikuojanti, perfekcionistė, niekada nebuvau jai pakankama, visada kažkas padarydavo geriau, nesijaučiau jai reikalinga...“ – pasakojo Judita.

Besigelbėdama nuo tėvo smurto mama tiesiog išeidavo kuriam laikui, palikdama Juditą su sese vienas su juo. Vėliau tokį savo elgesį paaiškino tuo, kad, jos manymu, tik jai grėsdavo mirtinas pavojus.

Baimę pakeitė neapykanta

Šeima vaidino, kad yra normali. Išoriškai dažnai aplinkiniams taip ir atrodė. Tik vėliau, jau ir kaimynams, giminėms yra tekę dėl tėvo kviesti policiją.

Juditos tėvas buvo išvaizdus vyras, moterų numylėtinis, lyderis tarp draugų. Prie svetimų žmonių jis būdavo šmaikštus, linksmas. Bet mergaitė visada bijojo būti su juo.

Tėvo baimę ėmė keisti neapykanta jam. Jau jam mirus Judita ne iš vieno žmogaus sužinojo, jog baimę jis keldavo ir kitiems. Savo pykčiu, agresyvumu, neprognozuojamu elgesiu.

Moters tėvas mirė daugiau nei prieš 15 m. „Maniau, kad visų kančių priežastis yra jis, kad jo mirtis padarys gyvenimą laimingą, tik, deja, savijauta nepasikeitė.

Ir toliau gyvenau nuolatinio nerimo ir baimės būsenoje. Dažnai jaučiau skausmus. Buvau vienišė, gyvenau fantazijų pasaulyje. Laukiau gelbėtojo – idealo „Robino Hudo“. Egzistavau“, – prisipažino Judita.

Ji spėja, kad greičiausiai daugybę metų sirgo depresija. Slėpėsi po šypsena, nors viduje buvo atvira žaizda. Ne kartą kilo minčių apie savižudybę. „Visad jaučiau, kad turiu kažko ieškoti, kad nemoku gyventi, kad gyvenimas turi būti kažkoks kitoks. Blaškiausi tarp įvairių bendruomenių, nusivildavau, nes niekas neatsakydavo į mano skausmą, nesuprasdavo, neužpildydavo tuštumos“, – sakė.

Ties bedugnės kraštu

Paauglė pradėjo rūkyti, nors tėvas buvo įspėjęs: „Sužinosiu, kad rūkai – užmušiu“, išgėrinėti, mezgė nesaugius santykius (pvz., su vyresniais vyrais, užsiimančiais nelegalia veikla). Tas pavojus kėlė jausmus, kurių nesupratau, bet juos jausdama Judita jautėsi bent kiek gyvesnė.

Gera mergaitė vaikščiojo bedugnės kraštu, jausdama nuolatinį nerimą ir vienatvę. „Jaučiausi/buvau atsakinga už viską, pradedant nuo tėvų santykių, sesės priežiūros iki taikos ir tvarkos pasaulyje, – prisipažino ji. – Nepraleisdavau nė vienos pamokos, viską išmokdavau, net sirgdama ėjau į mokyklą, mokydavausi be pertraukų, nevalgydavau. Atsakomybę lydėjo visiškas savarankiškumas. Aš viską galėjau pati. Pagalbos neprašydavau niekada“.

Judita nepaisė savo poreikių, nes jų nežinojo. Kiti visuomet atrodė svarbesni. Jai labai svarbi buvo kitų nuomonė.

Iš pažiūros jos gyvenimas susiklostė puikiai. Su pagyrimu baigė mokyklą, universitetą, turi gerą darbą, ja pasitiki, ji turi didelę sprendimų laisvę.

Tačiau išaugus disfunkcinėje šeimoje Juditai susiformavo labai trapi savivertė, priklausanti nuo kitų nuomonės, todėl ji vis stengėsi įtikti, patikti, būti gera, tobula, manipuliuodavo, kad sukeltų gailestį.

Dažnai jautėsi neverta, nestojo į norimą specialybę, nes netikėjo, kad pavyks, nors mokykloje mokėsi labai gerai, atsisakydavo aukštesnių pareigų, jausdavosi nepatogiai, jeigu jai pakeldavo atlyginimą, darbe yra perdegusi dėl persidirbimo, nes viską siekė padaryti tobulai, padėti kitiems, niekam neatsakyti.

Skriaudė savo šeimą

Judita įsimylėdavo beprotiškai. Įkrisdavo į santykius taip, kad sutrikdavo visos kitos gyvenimo sritys – ji negalėdavo nei miegoti, nei valgyti.

Ištekėjo, kaip jai atrodė, už svajonių princo „išgelbėtojo“. „Jis žinojo ko man reikia, nes aš pati nežinojau. Niekada negėrė, nerūkė ir daug, daug dirbo.

Gimė vaikai, jaučiausi vieniša, izoliuota, mano tuštumos taip niekas ir neužpildė, niekas manęs neišgirdo, nors pradžioje lyg ir klausė, niekas manęs nepaisė. Pradžioje verkdavau, vėliau ašaras pakeitė tyla“, – pasakojo Judita. Moteris susirgo depresija. Prasidėjo įvairios ligos.

„Tokios būsenos būdama, skriaudžiau savo vaikus, nes negalėjau pasirūpinti nei savimi, nei jais. Apleidau juos. Nedaviau vaikams emocinės šilumos, palaikymo, supratimo, neauginau jų, kaip asmenybių, jie augo kaip jiems išėjo.

Kai pačiai būdavo nepakeliamai sunku, tiesiog atstumdavau juos. Žiūriu jų mažų nuotraukas ir širdį spaudžia – manęs tarsi ten nebuvo. Atgal laiko neatsuksiu, viskas ką galiu padaryti – tai kurti santykius su jais nuo šio momento“, – sakė moteris.

Jos sukurtos šeimos disfunkcija ėmė dar labiau skleistis, vaikams tampant paaugliais. Dukra pradėjo neiti į mokyklą (o mamai tai buvo pamatinė vertybė, todėl atrodė, kad pasaulis sugrius).

Vyras kaltino ją netinkamu auklėjimu, sūnus atsiribojo nuo šeimos, pasirinko draugų kompanijas, ir Judita pasijuto visiška bejėgė. Gyvenimas visu greičiu slydo iš rankų. „Buvau voverė besisukanti rate, kuri tuoj mirs nuo išsekimo“, – prisiminė ji.

Kreipėsi pagalbos

Kai savijauta pasiekė visišką dugną, Judita susigriebė kreiptis pagalbos į psichoterapeutę, kuri savo ruožtu nukreipė pas psichiatrą. „Tada aš pajutau, kad stoviu tvirtai dugne ir atsiveria vilties šviesa, kad mano gyvenimas gali pasikeisti“, – atviravo ji.

Po poros metų terapijos paaiškėjo, jog yra nepaliestų temų ir prisiminimų, kurie slepiasi lyg už betoninės sienos. „Kai tik aš prie jos priartėju, tarsi baisi baimės ir siaubo banga bloškia mane atgal, „prakrentu“, „išsijungia prisiminimai, jausmai“. O jei nors šiek tiek pavyksta tą sieną praverti, – kažką prisiminti ir išgyventi iš vaikystės, – kitą parą praleidžiu lovoje dėl fizinių skausmų“, – prisiminė moteris.

Kaip pagalbinę priemonę gydytoja parekomendavo paskaityti knygą „Suaugę alkoholikų vaikai“, tačiau ieškodama internete knygos Judita radau savitarpio pagalbos grupę ir atėjo tiesiai į ją.

„Po ilgų ieškojimų, nuolatinio jausmo, kad esu kažkokia kitokia, kad nemoku gyventi, kažką darau neteisingai, pagaliau radau žmones, kuriuos aš suprantu, kurie supranta mane, kurie kalba mano gyvenimo istoriją, įvardija mano jausmus. Pasijutau tokia sava. Ir man tai buvo taip jautru, pirmuose susitikimuose dėl kylančių jausmų aš verkdavau. Aš klausydavau pasidalinimų ir susitapatindama išgyvendavau savo istoriją. Mano gyvenimas pradėjo dėliotis labai po truputį, kaip dėlionė iš smulkių detalių“, – pasakojo Judita.

Sveikimo procesas

Kad galėtų pakilti ir augti, tapti tikrąja savimi, Juditai reikėjo gyvenimo palydovo (kuriuo tapo terapeutė) ir globėjos iš savitarpio pagalbos grupės. Jos labiausiai padėjo susivokti savo istorijoje, jausmuose, noruose, kasdieniame gyvenime.

Atėję į savitarpio pagalbos grupę, visi praeina neigimo etapą: „Čia ne man. Kitiems blogiau. Mano tėvai ne tokie ir blogi. Mano vaikystė visai normali buvo. Kam man kapstytis po purvą, reikia gyventi pozityviai „, ir pan. Panašiai nutiko ir Juditai.

„Tokia atsakinga, savarankiška, ir pasakyti, jog esu suaugęs (bet) vaikas? O dar išdrįsti pasakyti, jog alkoholiko (kokia gėda)? Pratinausi prie tų žodžių. Tuo metu labai daug skaičiau, lankiau seminarų. Sėmiau į save visų šaltinių informaciją. Skaičiau kelias A. Miler knygas, kurios mane labai paveikė. „Kūno maištas. Tėvų auklėjimo pasekmės remiantis V. Wool, F. Dostojevskio, Kafkos ir Prousto biografinėmis istorijomis“ atvėrė akis mano neigime. Šią knygą perskaičiusi aš verkiau visą naktį, pamačiau plyštant savo vaikystės iliuzijos skraistę.

Pradėjau pripažinti, kad aš neturėjau laiko pabūti vaiku. Aš turėjau būti tėvu ir mama savo tėvams, gelbėti juos, rūpintis sese, tvarka namuose, maisto pirkimu, mokslais...

Kai supratau, kaip baisu man tada turėjo būti, o ir kiekvieną dieną, gyvenant nesaugioje aplinkoje, išgyvenant baimę (dažnai ir siaubą), pajutau atjautą ir gailestį sau – tada vaikystėje“, – prisiminė moteris.

Kartą globėja paprašė Juditos atsinešti savo vaikystės nuotraukų. „Aš žiūrėjau į savo nuotraukas, o tas vaikas jose man buvo svetimas. Aš turėjau pradėti priimti, išmokti mylėti tą vaiką iš vaikystės, kuris yra dalis manęs. Ar būčiau tada tą mergaitę paėmusi už rankos? – ne. Kodėl taip sunku buvo pradžioje, kodėl šalinausi jos, mažos mergaitės? Todėl, kad vidinis, nemylintis kritikas buvo užėmęs dominuojančią dalį manęs. Tai, kuo patikėjau esanti (iš tėvų, aplinkinių sukurtos perspektyvos), užgožė tikrąją mano prigimtį.

Aš, kaip suaugusi moteris, turėjau išsiugdyti atjautą tai mažai mergaitei, kurios kančių niekas nematė. Tačiau dabar aš jau galiu mintyse ne tik ranką paduoti vidiniam vaikui, bet ir apkabinti, paguosti, palaikyti.

Vidinis vaikas – tai tikroji AŠ, tokia, kokia esu iš prigimties, kokia galėjau ir galiu būti, tikrieji mano norai, poreikiai, mano neišnaudotas potencialas ir energija“, – pasakojo Judita.

Kontaktas su vidiniu vaiku

Suprasti vidinį vaiką, prieš kurį buvo smurtaujama, padeda kalbant su juo, o ne apie jį. Mes mintyse kalbamės su savimi, lygiai taip pat mes galime kalbėti su vaiku savyje.

Visi prasidėję pokyčiai gyvenime vedė Juditą link kontakto su vidiniu vaiku paieškų. „Kai pajutau Dievo veikimą savo gyvenime, per kitus žmones, viską, už ką galiu dėkoti (tai įvyko supratus, kad Dievo vaizdinį tapatinau su savo tėvo bruožais), tada pajutau ir vidinį vaiką, – prisipažino ji. -

Aš jį auginu. Paisydama savo poreikių, rūpindamasi savimi, klausdama kaip aš jaučiuosi, ko noriu. Kokio amžiaus mano vidinis vaikas? Pradžioje buvo visai mažytis, dabar jau paauglys.

Esu subrendusi, suaugusi moteris, tačiau dalis manęs liko neišmylėtu vaiku. Kokio amžiaus jaučiuosi aš? Kol nežiūriu į veidrodį, aš jaučiuosi gal kiek virš 20 m. Kartą paklausiau į devintą dešimtį įžengusios močiutės šio klausimo. Nustebino jos atsakymas, nes ir ji pasakė tą patį. Kad kol nereikia atsistoti ir pajudėti, jaučiasi kokių 30 metų. Pasidarė įdomu, o kaip kiti? Kas nulemia, kokio amžiaus jaučiamės viduje?“

Judita vis dar mokosi mylėti save. Per vidinį vaiką aš rūpinasi savimi. Juk neleistų mažam vaikui badauti?

„Kaip vienas iš savitarpio pagalbos grupės literatūroje minimų pažadų sako – tampu mylinčiais tėvais sau. Domiuosi, gerbiu, myliu mažą vaiką savyje, kurio netekau dėl vienokio ar kitokio smurto vaikystėje.

Apie vaikystės žaizdas man kartais kalba mano sapnai – pasikartojantys mane paliekantys traukiniai, krentantys degantys tikro dydžio lėktuvai greta manęs, kūno ženklai“, – pasakojo moteris.

Gerėja santykiai su mama

Pasąmoninė tėvų, bausmės baimė trukdo ne tik pažinti tiesą, ji veikia gyvenimą. Suaugę imame bijoti juos pakeitusių asmenų, žmonių, kurie kažkuo juos primena, tikrų ir įsivaizduojamų autoritetų. Tačiau įsisąmoninat ir suprantant savo jausmus, situacijos tampa lengvesnės, šios baimės pamažu nyksta. „Pavyzdžiui, pasielgiu ne taip, kaip tikėjosi vadovas. Kyla baimė. Klausiu savęs, kokioje būsenoje esu: suaugusiojo ar vaiko (deja vu jausmas)? Kas sukėlė, koks įvykis buvo, situacija? Ko iš tiesų bijau? „ – aiškino Judita.

Nors vis rečiau, tačiau ji vis dar nusivilia ir labai išgyvena, kenčia, kai nesulaukia to, ko negavo iš mamos vaikystėje. „Nesijaučiau jai reikalinga. Mano protas žino, kad iš mamos negausiu to, ko norėčiau, nes ji tiesiog negeba man to duoti ir aš jos nepakeisiu.

Ji man beveik neskambina, ji neklausia, kaip aš jaučiuosi... bet skambinti pradėjau aš, tegul ir nekalbame apie jausmus, bet kalbu jos kalba, apie orą, kainas, politiką, pasakoju apie save... Ir jau nebekeliu klausimų, kodėl mano gyvenimas nėra svarbesnis už kitų? Kiti įdomesni už mane? Ar gali mane mylėti tokią, kokia esu? Kodėl nepastebėjo, kai buvau ant savižudybės slenksčio?...

Santykiai kuriasi iš naujo. Galiu būti tik tuo kuo esu, kitų savęs mylėti taip, kaip norėčiau aš, nepriversiu“, – sakė ji.

Dėkoja Dievui už gyvenimą

Vaikystėje Judita neturėjo svarbių žmonių, kurie būtų ją palaikę, paguodę, išklausę, kurių dėka ji būtų jautusi saugumą. Tačiau tokie žmonės atsirado vėlesniame jos gyvenimo kelyje: psichoterapeutė, savitarpio pagalbos grupės žmonės. Jų pagalba ji užaugino save, išmoko mylėti save.

„Mano santykiai su savimi ir aplinkiniais pasikeitė neatpažįstamai. Tikėjau mitu, jog žmonės nesikeičia. Mitu – nes mano ir kitų bendražygių gyvenimų pokyčiai yra įrodymas, jog pasikeisti galima labai stipriai, jog gyvenimo kokybė gali stebėtinai pagerėti. Esu dėkinga Dievui, sau, visiems sutiktiems mano kelyje už šį stebuklą“, – džiaugėsi Judita.

Ji kuria ir puoselėja santykius su jai brangiais žmonėmis. Tvirtėja ryšys su vaikais, mama, sese, vyru. Ir tik todėl jai tai pavyksta, kad išmoko mylėti ir priimti, girdėti save.

„Šiandien aš dėkoju Dievui už gyvenimą, už begales dalykų, kuriais galiu džiaugtis kasdien: tuo, kad galiu žiūrėti į dangų ir jausti ramybę, kad turiu artimuosius, darbą, kad viskas, kas nutinka mano gyvenime, turi prasmę, ir aš vis daugiau jos suprantu.... Kad nekrūpčioju nuo staigiau uždaromų durų garso, neįsitempiu išgirdusi artėjančius žingsnius. Jei naktį nubundu, tai ne nuo košmarų. Nejaučiu nuolatinio, visą mane užvaldžiusio nerimo.

Aš išmokau išsakyti savo poreikius, suprasti ir išjausti kylančius jausmus. Šiandien man jau nekyla visą gyvenimas mane lydėjęs jausmas, jog nemoku gyventi. Atsakymus ir įrankius gavau sveikimo kelionėje“, – užbaigė Judita.

Istorija parengta bendradarbiaujant su Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentu (NTAKD), minint Alkoholikų vaikų savaitę.

  • Suaugusių alkoholikų vaikų draugija – pagalba asmenims, užaugusiems alkoholikų ar disfunkcinėse šeimose – www.suaugevaikai.lt
  • Anoniminių alkoholikų draugija – pagalba priklausomiems nuo alkoholio asmenims – www.aalietuvoje.org
  • Al-anon draugija – pagalba asmenims, kurių artimieji priklausomi nuo alkoholio – www.al-anon.lt
Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.