Jūratė baigė Vilniaus universitete molekulinės biologijos specialybę, vėliau Kaune įgijo magistro laipsnį. Po studijų įsidarbino pagal specialybę vienoje biofarmacijos kampanijoje. Po kurio laiko pradėjo smalsauti, kas vyksta šioje srityje kitose šalyse.
Po 2,5 metų išvyko į Angliją, kur darbą pagal specialybę rado gana greitai. Toje pačioje įmonėje dirbo ir jos dabartinas vyras Simonas, tik tada jiedu beveik nebendravo (be to, ji tuo metu turėjo kitą draugą, su kuriuo vėliau išsiskyrė).
Paskui ji darbo vietą pakeitė, o po ketverių darbo Anglijoje metų pradėjo mąstyti apie grįžimą į Lietuvą.
Prieš tai dar išvyko 3 mėnesius pakeliauti po Pietų Ameriką. „Kelionėje buvo daug puikių vaizdų, tad pradėjau aktyviau nuotraukas kelti į feisbuką. O Simonas, kuris buvo mano feisbuko draugas, matyt, į mane atkreipė dėmesį – kartą, kitą man parašė, ir pradėjome susirašinėti. Po poros mėnesių susirašinėjimo jis atvyko pas mane ilgesniam savaitgaliui – tada jau buvau Lietuvoje, ieškojausi čia darbo. Jam atvykus suvokiau, kad gerai kartu jaučiamės ir lengvai sutariame. Po to jau aš vykau pas jį į Angliją“, – prisiminė Jūratė.
Dabar pora kartu jau trejus metus, jiedu susituokė praėjusių metų liepą Alytuje. Tik didelės šventės nekėlė, nes Simono šeima dėl pandemijos negalėjo atvykti į šventę, be to, jie jau buvo įsigiję sodybą ir pamatę, kad reikės tikrai didelių investicijų.
Dar metais anksčiau, 2020 m. vasarą, pora laikinai gyveno Vilniuje, išsinuomotame bute Senamietyje. Abu sutarė, kad vasarą sostinėje nelabai smagu, vis norisi traukti į gamtą, tad nusprendė pasidairyti sodybos, į kurią galėtų važinėti savaitgaliais. Jos žvalgėsi kažkur Dzūkijoje, mat ten gyvena Jūratės tėvai, sesė bei draugai.
Simonas vis peržiūrėdavo skelbimus ir ką geresnio aptikęs siųsdavo Jūratei. Jos pagrindinis noras buvo, kad netoliese būtų ežeras, jo – kad būtų miškas.
Galiausiai išsirinko tris dėmesio vertas sodybas, aplankė jas per vieną dieną ir vieną iš jų, esančią Alytaus rajono Klepočių kaime, įsigijo. „Mums patiko, kad namas, nors ir senas, statytas apie 1960 m., bet mielas, atrodo visai neblogai. Aplinka buvo tvarkinga, „aura“ – gera, be to, šalia beveik 4 ha žemės. Tos žemės mums lyg ir nereikėjo, bet vyras nusprendė, kad gali praversti“, – atsiminė Jūratė.
Prieš tai jiedu blaškėsi tarp Lietuvos ir Anglijos, Simonas buvo linkęs šeimos gyvenimą kurti savo gimtinėje. „Kai prasidėjo derybos dėl namo, pamačiau, kad vyras pradėjo keistis, vis labiau linkti į Lietuvos pusę, be to, vis labiau domėjosi ūkininkavimu. Praėjusių metų pavasarį jau atsikraustėme į sodybą visam laikui – pirma atvykome mes, o netrukus ir sunkvežimis su visais daiktais bei šiltnamių karkasais“, – pasakojo Jūratė.
Tada šeima jau buvo nusprendusi, kad tai bus ne vasarnamis, o nuolatiniai jų namai. Dėl to Simonas atsisakė savo gerai apmokamo darbo ir pasinėrė į ūkininkavimą bei remontą, na, o Jūratė dirba nuotoliniu būdu vienoje tarptautinėje įmonėje, siūlančioje produktus ir paslaugas mokslui Lietuvoje, tad ūkiu daugau tenka rūpintis vyrui.
Praėjusį sezoną jiedu Klepočiuose jau pakankamai sėkmingai ūkininkavo, ir ne paprastai, o pagal atsinaujinančio žemės ūkio principus – nusprendė, kad nori auginti sveiką maistą bei tausoti aplinką. Augino įvairias daržoves, vištas dedekles, broilerius, kalakutus, žąsis ir antis. Kiaušinius ir paukštieną jau ir parduodavo. Savo ūkiui davė „Lizdų ūkio“ vardą.
Pradžioje buvo šoko
„Pradžioje išsigandome, kai jau įsikraustėme ir pamatėme, kas slepiasi po grindų lentomis ir sienų tapetais. Perkant namas atrodė neblogos būklės, medinis, apmūrytas, bet pasirodė, kad daug medžio vidinėje sienų dalyje supuvę. Arba sykį atsirėmiau į palangę – o ta ir nulūžo, nes buvo sugraužta kirvarpų. Tad buvome suabeję, ar išvis čia verta kažką daryti, bet pasirodė, kad visgi suremontuoti galima, supuvęs medis pakeičiamas – kaimynas kaip tik galėjo atiduoti tinkamo, tad viską palengva sulopėme“, – pasakojo Jūratė.
Jos vyras pritarė: „Taip, pradėję kurtis, ne kartą patyrėme šoką – bet tai yra normalu.“
Dabar namo sienos jau atnaujintos, įrengtas gręžinys ir įvestas vanduo bei kanalizacija (seniau tebuvo abejotinos būklės būdelė lauke). Antras aukštas, seniau užverstas sendaikčiais, virs gyvenamaisiais ir darbo kambariais, o pirmajame aukšte išgriovus sienas, kurios jau vos laikėsi, atsiras didžiulė svetainė ir virtuvė. Bus įrengtas grindinis šildimas, bet bus ir kaimiškas pečius.
Tiesa, Jūratė pripažino, kad gal pirmiesiems metams jiedu užsibrėžė pernelyg daug, o gal vasarą per smarkiai koncentravosi į ūkį, primiršę namą, tad šią žiemą savo sodyboje peržiemoti negalėjo: atšalus orui kartu su paukščiais (jų po žiemos švenčių likę 25) atsikraustė laikinai pagyventi pas jos tėvus. Tačiau neabejoja, kad kitąmet jau žiemos savo namuose.
Ir gyvens nebe dviese, o trise: gegužę laukia šeimos pagausėjimo.
Kaimas ramina nervus
Jūratė pripažįsta, kad kraustymasis į kaimą buvo labiau vyro nei jos iniciatyva, bet ji pritarė. Ar jai kartais nekyla abejonių dėl tokio sprendimo? „Taip, kartais miesto pasiilgstu, bet kartą per savaitę vykstu į Vilnių padirbėti biure. O ilgiau užsibusi mieste jau ilgiuosi kaimo – čia labai graži gamta ir ta aplinka labai atpalaiduoja. Taip, kad čia patogiai įsikurtumei, reikia pastangų, na, bet jų reikia ir mieste“, – sakė pašnekovė.
Pridūrė, kad jų sodyba – netoli Merkinės, kur veiklų pakanka. Jau pažįsta ir kaimynus, tarp jų – nemažai jaunų šeimų su vaikais, įvairių menininkų, žurnalistas Vytaras Radzevičius su šeima, tad vienatvė neturėtų prislėgti.
Kai pas juos svečiuose lankėsi Simono sesė su vyru, jiems Klepočiuose taip patiko, kad patys susimąstė apie galimybę įsigyti vasarnamį kur nors netoliese. Tiesa, dabar lyg aprimo – gal visgi pamatė, kad su tais vasarnamiais Lietuvos kaime ne taip jau paprasta.
Visko išmoksta iš interneto
Jūratės vyras Simonas sakė, kad gyvenimą Kembridžo apylinkėse iškeisti į Lietuvos kaimą nėra labai sudėtinga – juk visų žinių, reikalingų namo remontui ir ūkininkavimui, šiais laikais galima rasti internete, vien jau „Youtube“ platforma ko verta.
Tad paklaustas, ar jį jau galima vadinti ūkininku, jis mielai sutinka. „Kai pirkome namą, gavome ir nemažai žemės, na, ir mane apėmė azartas sugalvoti, kaip ją galima panaudoti. Taip atradau atsinaujinantį žemės ūkį ir kilo noras rimtai to imtis – ir daržovių, ir vištų bei kitų paukščių auginimo. Ekologiškų produktų paklausa tikrai yra, tik reikia įsivažiuoti“, – aiškino vyras.
Pridūrė, kad yra keletas nelengvų dalykų: surasti tinkamų pagalbinių darbuotojų ūkiui bei namo remontui (būna, kad su žmogumi jau sutari, o tada jis prapuola) ir išmokti lietuvių kalbos (tą padaryti britas rimtai nusiteikęs, bet kalba ne iš lengvųjų).
Visgi, pasak Simono, ištrūkti iš miesto ir imtis savos veiklos kaime labai smagu. Ypač tada, kai gali rasti valandėlę atokvėpio tarp darbų ir prisėsti atsipūsti ant hamako, aplink vaikštinėjant laisvėje auginamoms vištoms bei kalakutams.
