Rami ir atsipalaidavusi ji jausdavosi tik pas močiutę, o tėvų namu labai nemėgo. Juose augdama nematė nieko gero, bijodavo tėvų barnių ir ginčų, nes žinojo, kad jie gali peraugti į muštynes.
„Mama labai daug ginčydavosi, mus nuolat taisydavo, įrodinėdavo, kaip turi būti, ir mes ginčydavomės. Mane tai labai vargino.
Negalėjau daryti, ką noriu, rengtis, kuo noriu, neturėjau įpročio dalintis ir savo mintimis bei norais, nes bijojau būti sukritikuota, „pataisyta“, ir po to jausti gėdą. Nors buvau vaikas, bet norėjau rinktis, ką ir kaip daryti, tačiau susidurdavau su kita nuomone ir likdavau bejėgė. Tą bejėgiškumą atsinešiau ir į savo kaip suaugusios moters gyvenimą“, – skausmingais išgyvenimais dalijosi Raimonda.
Bijojo tėvo priekabių
Mama vaikams sakydavo, kad su tėvu pykstasi dėl jų, bet dabar Raimonda supranta, kad ginčai ir kovos buvo mamos asmenybės dalis. „Tėvai sakė, kad mus myli, bet aš tos meilės nejaučiau, nuolat gyvenau įtampoje ir baimėje dėl tėvo grasinimų ir gąsdinimų, kad bus blogai“, – sakė Raimonda.
Mama nedrįso palikti smurtaujančio tėvo. Ji vėlai grįždavo iš darbo, visada turėjo daug reikalų, o dukra jau sutemus laukdavo jos sugrįžtant ir labai bijodavo, kad jai gali kas nors atsitikti ir ji gali nebegrįžti. Kasdien su baime laukdavo tos akimirkos, kada iš darbo gris tėvas, nes nežinodavo, kokia bus jo nuotaika ir ko prisikabins.
„Užaugau nesaugiuose namuose. Negalėjau grįžti namo, atsipalaiduoti ir jaustis rami. Mes turėjome namuose labai daug pareigų, bet neturėjome vienos teisės – tiesiog būti vaikais“, – sakė Raimonda.
Vaikystėje ji nekentė tėvo dėl to, kad jis ją skriausdavo. Kai Raimondai buvo ketveri, aprėkė ir pastatė į kampą už tai, kad ji darželyje pametė pirštinę. Atėmė ją iš močiutės ir atidavė į savaitinį darželį – tada mergaitė pradėjo nuolat sirgti.
Karta vėlai vakare grįžęs girtas tėvas puolė ant mamos, kad ji nelabai greitai atrakino duris, mat strigo spyna. Tada Raimondai buvo labai baisu.
Kai tėvas grįždavo iš darbo, vaikai turėjo būtinai kartu su juo valgyti. „Mus versdavo valgyti didelę lėkštę sriubos, ir turėdavome suvalgyti greičiau už jį, nes kitaip priversdavo valgyti antrą sriubos lėkštę. Jis turbūt niekada taip ir nesuprato, kiek skausmo mums suteikė tokie jo žaidimai“, – sakė moteris.
Tėvas bausdavo už bet ką, kas jam tą akimirką sukeldavo pyktį, priklausomai nuo nuotaikos: kad dukra per vėlai grįžo iš kiemo ar parsinešė per prastą pažymį, niekada nebuvo įmanoma žinoti, kas jam užklius ir netiks.
Slėpėsi fantazijų pasaulyje
„Kai man buvo 8 m., tėvo užsipuolimas paveikė taip, kad nusprendžiau visai nebeeiti į kiemą, kad būtų ramu, – prisipažino Raimonda. – Be galo troškau ramybės. Nustojau bendrauti su vaikais. Visai sugriuvo ir taip trapūs santykiai su bendraamžiais“.
Darželyje ir mokykloje draugių ji neturėjo, visada būdavo viena, nedrįsdavau pati rodyti iniciatyvos, bijodama, kad jos nepriims. Nemokėjo bendrauti, kurti santykių, klausytis ir išgirsti kitą. Labiau patiko bendrauti su suaugusiais žmonėmis, nes jie ją patys kalbindavo ir domėjosi.
Didžiąją dalį vaikystės Raimonda gyveno savo fantazijų pasaulyje. Savo svajonėse jautėsi laiminga, o realybė buvo neįdomi ir nuobodi.
„Galėjau valandų valandas sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką, svajodama apie kažką malonaus. Gerai leidžiamas laikas buvo tik svajonėse. Tam sueidavo daug laiko, o realaus rezultato nebūdavo jokio.
Kai tėvai mus nuvarydavo miegoti, labai ilgai neužmigdavau, o ryte sunkiai keldavausi, pamokose norėjau miego, buvo sunku susikaupti ir mokytis.
Labai norėjau šokti ir dainuoti, bet mano svajonės neišsipildė. Šiandien taip pat jaučiu tą guzą gerklėje ir oro trūkumą krūtinėje“, – apgailestavo Raimonda.
Jai patikdavo sirgti, kad nereikėtu eiti į mokyklą. Su mokytojais taip pat nepasisekė, iš jų dažniausiai sulaukdavo daug kritikos, paniekinimų ir pašaipų, būdavo tokia įsitempusi, kad pamiršdavo net tai, ką gerai mokėdavo. Tad mokykloje bijojo mokytojų, o namuose tėvo.
Iš mamos taip pat sulaukdavo kritikos „norint gero“. Šiandien Raimondai sunku save įtikinti, kad dar gali kažką dėl savęs padaryti ar kažką pakeisti.
Suaugusi liko lyg vaikas
Didžiausias šokas buvo išėjimas į suaugusiųjų pasaulį. „Nežinojau, nei ko noriu, nei ką veikti toliau, kur mokytis, ką dirbti, – prisiminė moteris. – Susiorganizavau atleidimą nuo egzaminu, bet tai nieko nepakeitė.
Viskas klostėsi tarsi savaime, kitaip sakant, tapau aplinkybių auka, o ne savo gyvenimo šeimininke, kuri turi savo svajones, norus, tikslus ir žino kaip juos pasiekti. Kažkur giliai viduje suvokiau, kad nors jau esu pilnametė, bet visiškai nesu suaugusi.“
Raimonda buvo pasimetusi ir įkrito į pakankamai sunkią depresiją, kai kiekvienas žingsnis kainavo nemažai pastangų. „O čia jau ir mano mama jokių gerų patarimų nebeturėjo, – liūdnai konstatavo. – Gyvenimas tiesiog buvo nemielas, gyvenau visai vieniša ir niekaip nesupratau, kodėl taip yra. Tuo metu net neįtariau, kad čia su manim kažkas yra ne taip.“
Palietė žmonių atvirumas
Po daugelio metų Raimonda sužinojo apie savipagalbos grupę, skirtą suaugusiems žmonėms, užaugusiems disfunkcinėse šeimose, ir nuėjo į susirinkimą. Ją labai palietė žmonių atvirumas. Buvo baisu, bet kartu ir labai norėjosi ten būti.
„Nemokėjau bendrauti ar ką nors užkalbinti, bet vien sėdėjimas ir kitų žmonių klausymas davė rezultatus. Iš kitų žmonių pasakojimų labai daug išgirdau ir apie save, užsirašinėjau, kad nepamirščiau.
Jau po kelių mėnesių pastebėjau, kad viršininkė su manim kitaip kalba, pradėjau jaustis labiau atsipalaidavusi, po truputį pradėjau suvokti, kas su manim yra ne taip, kodėl mano gyvenime nėra to, kas norėčiau, kad būtų“, – pasakojo Raimonda.
Žingsniuodama savo prisiminimais ji grįžo į vaikystę ir po truputį augino save, mokėsi tų dalykų, kurie kitiems galbūt savaime suprantami ir aiškūs, – tokie, kaip bendravimo įgūdžiai, savo jausmų, poreikių supratimas, – kad taptų pasitikinti savimi ir kitais, atsipalaidavusi, gyva emociškai, švelni, ryžtinga savo gyvenimo šeimininkė ir laiminga moteris, o ne aplinkybių auka, su kuria vis kažkas atsitinka, o ne ji pati nusprendžia, ką ir kaip darys.
„Šiandien esu pabaigusi Dvylikos žingsnių programą, labai džiaugiuosi, esu dėkinga visoms savo globėjoms, kurios kiekviena įnešė svarų indėlį į mano gyvenimą. Tikrai daug kas jau pasikeitė, bet darbas su savimi nesibaigė ir nesibaigs niekad, kaip ir piktžolių ravėjimas darže“, – sakė Raimonda.
Istorija parengta bendradarbiaujant su Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentu (NTAKD), minint Alkoholikų vaikų savaitę.
- Suaugusių alkoholikų vaikų draugija – pagalba asmenims, užaugusiems alkoholikų ar disfunkcinėse šeimose – www.suaugevaikai.lt
- Anoniminių alkoholikų draugija – pagalba priklausomiems nuo alkoholio asmenims – www.aalietuvoje.org
- Al-anon draugija – pagalba asmenims, kurių artimieji priklausomi nuo alkoholio – www.al-anon.lt
