Kovo 2 d. Matvejus savo feisbuko paskyroje rašė: „Dar nenusprendžiau, ką daryti su rusišku pasu. Idėjos įvairios, bet reikia šį klausimą apsvarstyti ramiai.
Atsisakyti Rusijos pilietybės ir sužinoti, koks yra jausmas, kai esi žmogus be pilietybės. Sudeginti prie ambasados. Pasilikti ir rodyti kitiems, sakant, kad tai ne rusų karas.
Kol kas rašau rusiškai, kad matytumėte, jog yra žmonių su rusišku pasu, kurie pasisako prieš karą.“
Šiuo įrašu Matvejus dalijosi, jau būdamas Lenkijos-Ukrainos pasienyje. Vos prasidėjus karui, vasario 24 d., jis su drauge (ji – baltarusė, prieš 1,5 m. atvykusi į Lietuvą) nusprendė vykti ten, kur, kaip manė, galės būti naudingi.
Tą pačią dieną jiedu sėdo į lėktuvą ir nuskrido į Krokuvą, iš kurios naktį pasiekė Žešuvo (Rzeszówo) miestą netoli Ukrainos-Lenkijos sienos. Ten prie jų prisijungė Jovita, Matvejaus Krokuvoje įkurto „Iliuzijų muziejaus“ darbuotoja. „Mūsų privalumai buvo greitas mąstymas, pinigai sąskaitoje, nešiojamieji kompiuteriai ir galimybė bendrauti įvairiomis kalbomis“, – pasakojo pašnekovas.
Žešuvo miestas yra už 80 km nuo sienos, bet į jį vyksta traukiniai iš Ukrainos, veda keliai iš kelių pasienio punktų ir pabėgėlių netrūksta.
Matvejus su bendražygėmis išsinuomojo 6 kambarius kukliame viešbutyje ir ten įkūrė neoficialų prieglobsčio pabėgėliams punktą, kuriame jie gali apsistoti, nusiprausti, pamiegoti, šiek tiek atsipūsti ir po 1-2 dienų keliauti toliau.
Kol jie ilsėdavosi, Matvejus su bendražygėmis ieškodavo jiems nemokamo apgyvendinimo Lenkijoje ar Lietuvoje ir transporto.
Veikla įsibėgėjo
Pašnekovas atsiminė, kad pirma diena Lenkijoje buvo keista. Atvykėliai nebuvo tikri, ar elgiasi teisingai. Vietiniai žvelgė įtariai, viešbučio šeimininkė už nuomą savaitei nuolaidos nedavė.
„Kažkuriuo momentu pašnekėjome ir apie tai, kad jeigu niekam nebūsime naudingi, grįšime atgal, bet pabandyti vertėjo. Po to nuvažiavome pasidairyti prie sienos. Ten jau penktadienį, antrąją karo dieną, lenkai buvo įrengę 7 pabėgelių priėmimo punktus su karštais gėrimais, savanoriais, drabužiais ir sudedamosiomis lovomis“, – pasakojo Matvejus.
Prie kiekvieno punkto stovėjo eilė automobilių, kurių vairuotojai buvo pasirengę ukrainiečius nemokamai pavėžėti.
„Ir vėliau tokių žmonių, nusiteikiusių padėti pabėgėliams, netrūko, kartais vairuotojų būdavo net daugiau nei pabėgėlių, kertančių sieną pėsčioms. Bet tik dieną. Pasirodė, kad mes reikalingi naktį. Jau penktadienio vakarą pas mus apsistojo dvi merginos su penkiais vaikais. Jie atvyko vienu automobiliu, Kijevą buvo palikę ketvirtadienio rytą“, – pasakojo Matvejus.
Šeštadienio naktį atvyko dar viena 5 asmenų šeima, vėliau – pora su mažu vaiku, bet jie jau nebetilpo.
Taigi veikla įsivažiavo ir vėlesnėmis dienomis veiksmas vyko intensyviai. „Sudėtinga buvo dėl to, kad pirmomis dienomis labai trūko informacijos. Kai žmonės klausdavo mūsų, tarkim, apie vizas, nežinojome, ką jiems atskyti, teiravomės informacijos Lenkijos bei Lietuvos migracijos tarnybose, bet ten buvo visiška betvarkė. Dabar viskas daug aiškiau, galime suteikti pabėgėliams reikiamą informaciją. Be to, pradžioje ukrainiečiai net iki 2 parų turėdavo laukti eilėse prie sienos, o dabar viskas vyksta greičiau“, – sakė Matvejus.
Geradarių netrūksta
Pradinis pašnekovo sumanymas buvo rūpintis pabėgėlių atvykimu į Lietuvą, bet iš visų šeimų, su kuriomis susidūrė, čia keliauti panoro tik viena. Dauguma norėjo likti Lenkijoje, gal todėl, kad iš jos arčiau grįžti į Ukrainą – daug pabėgėlių nepraradę vilties, kad po kokios savaitės karas baigsis ir jie galės grįžti atgal į namus.
„Mūsų viešbučio šeimininkė po poros dienų pasiėmė kortelę su užrašu „Nemokamas apgyvendinimas ir transportas“ ir nuvyko prie sienos – ji taip pat panoro padėti pabėgėliams. Jos draugai atnešė mūsų gyventojams reikalingiausių daiktų – dantų šepetėlių, šampūno, maisto produktų. Daugybė lenkų jungėsi prie pagalbos ukrainiečiams grupės feisbuke, kur siūlė jiems nemokamą pervežimą, maistą, nakvynę neribotam laikui“, – pasakojo Matvejus.
Pridūrė, kad pasienyje paprastai netrūko reikiamų daiktų, o jei ko pritrūkdavo – savanoriai tuoj nuvažiuodavo ir parveždavo. Ukrainiečiai, pavargę nuo ilgo kelio ir eilių pasienyje, stebėjosi, kad lenkai už nieką neprašo pinigų, kai kurie siūlydavosi susimokėti.
Viena Matvejaus punkte dvi paras gyvenusi moteris su vaiku labai atsiprašinėdama paprašė kažkam perduoti ar išmesti kelis maišelius su vaikiškais drabužėliais – sakėsi prie sienos jų gavusi tiek, kad toliau vežtis per sunku.
Nesuprato, kas įvyko
Koks atsiminimas iš pasienio Matvejui pats skaudžiausias? Jis atsiminė, kaip pas juos šeimininkė naktį atvežė du iš Ukrainos pabėgusius afrikiečius studentus ir ukrainietę merginą. Vieno iš afrikiečių žmona ukrainietė buvo paguldyta į vietos ligoninę. Kitą dieną Matvejus rado vairuotoją, kuris sutiko nemokamai juos nuvežti į ligoninę moters aplankyti.
Netrukus tas vairuotojas paskambino Matvejui šaukdamas, kas per nesąmonės vyksta – afrikietis, vykęs pas savo žmoną, staiga iššoko iš 90 km / val. važiuojančio automobilio. Jis liko gyvas, bet smarkiai susitrenkė.
„Mes taip ir nesupratome, kodėl jis taip pasielgė – ar taip reagavo į Ukrainoje patirtą stresą, ar norėjo žudytis. Aš su juo prieš pat tą įvykį bendravau, jis elgėsi adekvačiai, nieko negalėjai įtarti. Faktas, kad Ukrainoje gyvena ir nemažai atvykėlių, kad ir studentų iš Afrikos, kurie taip pat bėga nuo karo, ir jų padėtis sudėtingesnė – dauguma žmonių nusiteikę priimti ukrainietes mamas su vaikais“, – pasakojo Matvejus.
Veiklą tęsia savanoriai
Kiek iš viso pabėgėlių per 10 dienų buvo apsistoję jo išnuomotame viešbutyje, Matvejus neskaičiavo, bet faktas, kad iš 15 vietų dauguma vis būdavo užimtos.
Jau vieną iš pirmųjų dienų į punktą atvyko ir Darja, ukrainietė, kuri pėsčiomis įveikė sieną, bet išsimiegojusi nusprendė, kad nori kovoti už tėvynę – keliaus atgal ir gamins Molotovo kokteilius. Matvejus su drauge ją įtikino, kad rizikuoti gyvybe nereikia – naudinga ji gali būti ir kitaip.
Dabar būtent Darja kartu su dar Krokuvoje prisijungusia Jovita prižiūri punkto veiklą savarankiškai (prie jų kartais prisijungia kiti padėjėjai). Matvejus su drauge jau grįžo į Vilnių, kadangi pamatė, kad viskas jau gerai veikia ir be jų. Iš čia jis pasirūpina finansiniais ir kitokiais organizaciniais punkto reikalais.
„Pradžioje už viešbutį ir kitką mokėjau aš. Dabar tą daryti panoro mano senas pažįstamas, gyvenantis JAV. Ir dar viena mergina iš Baltarusijos labai norėjo prisidėti – ji daug pinigų neturi, bet norėjo pervesti bent 50 Eur. Aš šiam reikalui išleidau nemažai, bet tai buvo viena geriausių mano gyvenimo investicijų“, – sakė Matvejus.
Ir pridūrė, kad dabar, būdamas Lietuvoje, vis galvoja, kuo dar galėtų būti naudingas. Mąstė ir apie grįžimą į Rusiją, kur aiškintų tautiečiams, kas iš tikrųjų vyksta. „Bet pagalvojau, kad už tokią veiklą aš gaučiau geriausiu atveju 15 parų, gali būti ir daug blogiau, o naudos kažin ar būtų daug“, – sakė Matvejus.
Norisi verkti kartu
Matvejaus įkurtame punkte dabar besidarbuojanti Jovita Matijevska, iš Lietuvos prieš 4 m. išvykusi studijuoti į Krokuvą, pasakojo, kad sulaukusi jo skambučio su pasiūlymu prisidėti nė nesuabejojo. Ji moka lietuvių, rusų bei lenkų kalbas, tad manė, kad gali būti naudinga.
Dabar ji gyvena viešbučio kambaryje su savanore ukrainiete Darja. Kambaryje yra ir trečia lova, kurią, kai pritrūksta vietos, užleidžia pabėgėliams.
Jovita pasakojo: „Tenka tvarkyti įvairius reikalus – ieškoti žmonėms ne tik nakvynės, transporto, bet ir medikų, kitokios pagalbos ar informacijos. Kiekvieną dieną nežinau, kas tądien laukia. Dažnai žmonės atvyksta vėlai vakare ar naktį, važiuojame jų pasitikti į autobusų ar geležinkelio stotį. Štai šiandien atvyks du suaugusieji su kurčnebyliais vaikais.“
Pridūrė, kad žmonės dažnai atvyksta pervargę, liūdni, užverktomis akimis. Pirmiausia jie pailsi, o tada jau gali racionaliau su savanorėmis planuoti, ką veiks toliau.
Viena ukrainietė atvykusi miegoti nėjo – ji visą naktį vaikščiojo koridoriumi pirmyn atgal, bandydama prisiskambinti Ukrainoje likusiems artimiesiems, ir labai jaudinosi, kad gal jų jau nebėra. Visgi galiausiai moteris su artimaisiais susisiekė – paaiškėjo, kad jie per bombardavimą buvo išbėgę slėptis į rūsį ir nepasiėmė telefonų.
Dar viena istorija, kuri ir Jovitai išspaudė ašarą, buvo, kai pas juos atvyko moteris su sūnumi, kurie turėjusi ukrainietiškus pasus, ir jos vyras, Jordanijos pilietis. Paaiškėjo, kad tas vyras gali būti tik Lenkijoje arba vykti į Jordaniją. Lenkijoje likti jie nenorėjo. Nors savanoriai visur skambino, aiškinosi, kitokių galimybių nerado. Taigi galiausiai, nors buvo labai skaudu, šeima turėjo išsiskirti – nusprendė, kad ji vyks pas gimines į Izraelį, o jis su vaiku – į Jordaniją.
„Tačiau darbe netrūksta ir gražių momentų. Ukrainiečiai labai dėkingi visiems, kurie jam padėjo, tad vėliau rašo mums padėkos laiškus ir net eilėraščių teko sulaukti. Nors šeimos pas mus apsistoja neilgam, žmonės labai susidraugauja tarpusavyje, vieni kitus palaiko ir atsisveikindami sako, kad tikisi, jog netrukus susitiks Ukrainos pasienyje, grįždami namo – jie labai nekantrauja grįžti ir atkurti savo šalį“, – pasakojo Jovita.
