Rankininko V. Novickio žmona pasidalijo skaudžiais jo paskutinių dienų išgyvenimais

Lietuvai ir pasauliui jis buvo legenda, o jai daugiau kaip keturis dešimtmečius – geriausias draugas: atsidavęs, girdintis, rūpestingas. Valdemaro Novickio (1956–2022) žvaigždė ryškiai spindėjo net tuomet, kai baigė rankininko karjerą. Tačiau namuose – svajonių būste Žaliakalnio rajone Kaune – V.Novickis visada buvo tik vyras ir tėvas. Ne čempionas, kurio talentui lenkėsi pasaulis. Ne karys, pergalių siekęs kūnu ir širdimi. Vita Novickienė (64 m.) dar vylėsi, kad Valdemaras sulauks 66-ojo gimtadienio vasario 22 dieną, nes tie skaičiai – 2022 02 22 – atrodė stebuklingi. Tačiau pagrindinę gyvenimo kovą V.Novickis pralaimėjo.

 Žmona buvo ir geriausia Valdemaro draugė.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
 Žmona buvo ir geriausia Valdemaro draugė.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
„Nors Valdemaras – nepaprastai stiprus žmogus, liga pamažu jį vis dėlto įveikė“, – trūkinėjančiu balsu sakė V.Novickienė.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
„Nors Valdemaras – nepaprastai stiprus žmogus, liga pamažu jį vis dėlto įveikė“, – trūkinėjančiu balsu sakė V.Novickienė.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
 Valdemaras ir Vita Novickiai su sūnumi Tomu ir jo vaikais Mija ir Jonu.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
 Valdemaras ir Vita Novickiai su sūnumi Tomu ir jo vaikais Mija ir Jonu.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
 V.Novickis su žmona Vita, su sūnumi Tomu ir jo išrinktąja Sigita.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
 V.Novickis su žmona Vita, su sūnumi Tomu ir jo išrinktąja Sigita.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
Jaunesnysis V.Novickio sūnus Valdas su žmona Jana ir sūnumi Ilijanu.
Jaunesnysis V.Novickio sūnus Valdas su žmona Jana ir sūnumi Ilijanu.
  Žmona buvo ir geriausia Valdemaro draugė.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
  Žmona buvo ir geriausia Valdemaro draugė.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
  Žmona buvo ir geriausia Valdemaro draugė.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
  Žmona buvo ir geriausia Valdemaro draugė.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
 Nors buvo garsiausias Lietuvos rankininkas, V.Novickis, net pasiekęs viršūnę, daug treniruodavosi papildomai.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
 Nors buvo garsiausias Lietuvos rankininkas, V.Novickis, net pasiekęs viršūnę, daug treniruodavosi papildomai.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
A.Skarbalius (dešinėje) ir V.Novickis daug metų dirbo drauge Lietuvos rinktinėje ir „Granito” komandoje.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
A.Skarbalius (dešinėje) ir V.Novickis daug metų dirbo drauge Lietuvos rinktinėje ir „Granito” komandoje.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
V.Novickis ir G.Savukynas (dešinėje) drauge žaidė „Granite”, vėliau abu kurį laiką dirbo Bresto komandoje.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
V.Novickis ir G.Savukynas (dešinėje) drauge žaidė „Granite”, vėliau abu kurį laiką dirbo Bresto komandoje.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
 Žinomiausias Lietuvos rankininkas visuomet atvirai bendraudavo su žurnalistais.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
 Žinomiausias Lietuvos rankininkas visuomet atvirai bendraudavo su žurnalistais.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
Aikštėje jis buvo kovotojas, o namuose – rūpestingas tėvas ir vyras.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
Aikštėje jis buvo kovotojas, o namuose – rūpestingas tėvas ir vyras.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
Aikštėje jis buvo kovotojas, o namuose – rūpestingas tėvas ir vyras.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
Aikštėje jis buvo kovotojas, o namuose – rūpestingas tėvas ir vyras.<br> A.Pliadžio ir asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

Mar 14, 2022, 9:18 PM

Tokių kaip jis Lietuvoje daugiau nėra ir niekada nebuvo. Tituluočiausias šalies rankininkas – olimpinis ir pasaulio čempionas, planetos ir Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) taurių laimėtojas – ne tik pats raškė pergales aikštėje, bet ir jų keliu vedė komandas, kurių treneris buvo.

V.Novickio treniruojama Lietuvos vyrų rankinio rinktinė 1997 metais vienintelį kartą šalies istorijoje dalyvavo pasaulio čempionate, o 1998-aisiais – ir Europos čempionate.

Kauno „Granitas“, su kuriuo pats žaisdamas pasiekė ne vieną svarbią pergalę SSRS čempionate, Tautų spartakiadoje ir IHF turnyre, V.Novickiui pačiam stojus prie numylėtos komandos vairo daugiau kaip dešimtmetį Lietuvoje buvo nepralenkiamas.

Rankinio genijus. Gynybos meistras. Įžaidėjas, gebėdavęs pralįsti net pro menkiausią varžovų gynybos plyšį ir sutelkdavęs savo komandą kovai. Treneris, apmąstydavęs viską iki menkiausių smulkmenų ir žaibiškai reaguodavęs į situacijas aikštėje. V.Novickis buvo talentas, kokių per šimtmetį pasitaiko vos vienas kitas.

Tačiau net būdamas garsiausias ir daugiausia pasiekęs Lietuvos rankininkas jis iki pat mirties šių metų sausio 31-ąją liko paprastas, nuoširdus, atviras ir buvo pavyzdys visiems šalia.

„O man jis buvo geriausias draugas. Tikiuosi, kad ir aš jam“, – virpančiu balsu ištarė V.Novickienė. Paskutiniais V.Novickio gyvenimo metais Vita buvo ne tik Valdemaro atrama, bet ir jo kojos, kurių dėl sunkios onkologinės ligos buvęs rankininkas jau nevaldė.

Šalčininkų rajone, Kalesninkuose šalia Eišiškių, tris vaikus turėjusioje lenkų šeimoje augusį V.Novickį į rankinį atvedė treneris Antonis Ratkevičius, pakvietęs išmėginti šios sporto šakos treniruotes.

Greičio, ištvermės, jėgos reikalaujantis rankinis sunkios buities užgrūdintiems kaimo vaikams itin tiko, o šiems patiko dinamiškas ir tada dar ne itin žinomas žaidimas kamuoliu.

Vos 186 cm ūgio vidurio gynėjas V.Novickis jau pagal tų laikų standartus šiai pozicijai atrodė per žemas, tačiau sportiškas tvirto kūno jaunuolis vis tiek tapo vienu geriausių gynėjų pasaulyje.

Talentingą rankininką anksti pastebėjo tuometės SSRS jaunimo rinktinės treneriai. 1974 m. Valdemaras tapo SSRS moksleivių spartakiados nugalėtoju, o po trejų metų – pasaulio jaunimo čempionu su SSRS rinktine ir buvo išrinktas į simbolinį varžybų septynetą.

„Toje jaunimo rinktinėje Valdemaras jau buvo vienas pagrindinių žaidėjų. Pamenu, tada kalbėjausi su A.Ratkevičiumi ir jis buvo įsitikinęs, kad V.Novickis žais 1980 metų Maskvos olimpinėse žaidynėse.

Taip ir nutiko – 1978 m. pasaulio čempionate Danijoje Valdemaras dar nebuvo svarbiausias SSRS rinktinėje, o po poros metų per žaidynes Maskvoje buvo vienas pagrindinių rinktinės gynėjų“, – sakė buvęs V.Novickio treneris Lietuvos rinktinėje ir „Granite“ 74 metų Antanas Skarbalius.

Maskvos žaidynėse SSRS vyrų rinktinei nepavyko pasiekti viršūnės – sidabro medaliai buvo reikšmingi, bet sovietų propagandai rūpėjo tik auksas, kurį tąsyk iškovojo Sovietų Sąjungos moterų rankinio rinktinė. Joje žaidė dvi lietuvės – Aldona Nenėnienė ir Sigita Mažeikaitė-Strečen.

Į Maskvos žaidynes V.Novickis atvyko traumuotas: likus trims savaitėms per treniruočių stovyklą Suchumyje pasisuko koją, o paskui paaiškėjo, kad lūžo vienas kaulų.

Gipsas – mažiausiai pusei mėnesio, paskui dar reabilitacija. Tačiau rankininkas gipsą nusiėmė jau po savaitės ir iš skausmo sukandęs dantis nuvyko į rinktinę.

Nors koją skaudėjo, jis žaidė visas šešerias žaidynių rungtynes. Negana to, jau per pramankštą prieš pusfinalio rungtynes su tuomete Jugoslavija alkūne gavo į nosį ir ji lūžo. Bet nieko nepaisydamas V.Novickis žaidė tas rungtynes, pelnė 5 įvarčius, ir SSRS rinktinė pateko į finalą.

„SSRS rinktinės treneris Anatolijus Jevtušenka atvykdavo į Lietuvą ilsėtis. Kartą su juo kalbėjomės apie tą pusfinalį. A.Jevtušenka sakė, kad V.Novickis buvo rungtynių didvyris: nors lūžo nosis, į kurią jam kišo tamponus, sėdėdamas ant suolo jis nenustygo vietoje: „Treneri, leiskite mane į aikštę – negaliu sėdėti.“

A.Jevtušenka Valdemarą prisiminė kaip kovotoją“, – pasakojo A.Skarbalius.

Nuoskaudą dėl Maskvos žaidynėse nelaimėto aukso po poros metų kiek prislopino pasaulio čempionato auksas. Tačiau per planetos pirmenybes 1986-aisiais čempionės titulą gynusi SSRS rinktinė liko vos 10-a. Atpirkimo ožiu tapo V.Novickis, kuriam vos kelios dienos iki čempionato – vasario 22-ąją – gimė antrasis sūnus Valdas.

Sūnus buvo dovana Valdemaro 30-mečiui, mat į pasaulį pasibeldė tą pačią dieną kaip ir tėvas.

Nors V.Novickis niekada negarsėjo audringais vakarėliais – nešventė ir tąsyk, nes SSRS rinktinė jau gyveno pasaulio čempionato kovų dvasia, po tragiško pasirodymo treneriui A.Jevtušenkai reikėjo rasti kaltų.

Kadangi čempionatas Šveicarijoje prasidėjo vasario 25-ąją, o vos trys dienos iki jo pradžios V.Novickis minėjo jubiliejų ir susilaukė sūnaus, daugiau priežasčių pašalinti jį iš rinktinės kaip ir nereikėjo.

Valdemarui skaudėjo, bet jis nevirkavo, tik geram bičiuliui treneriui Romui Zautrai vis primindavo: „Jie dar paprašys manęs grįžti!“

Ir paprašė. 1988 m. per Seulo žaidynes V.Novickis ne tik vėl žaidė SSRS rinktinėje, bet ir buvo jos kapitonas. SSRS rinktinė tapo olimpine čempione.

Po šių žaidynių V.Novickis gavo leidimą išvykti žaisti į užsienį – pasirašė sutartį su Malagos klubu Ispanijoje. Po sezono ten dar metus žaidė Vokietijoje, Liubeko mieste.

O paskui vėl grįžo į numylėtąjį „Granitą“.

Garsiausioje ir ilgus metus nepralenkiamoje Lietuvos rankinio komandoje V.Novickis praleido beveik visą karjerą, išskyrus tuos dvejus metus užsienyje, – nuo tada, kai ėmė sparčiai kilti rankininko meistriškumo laiptais, iki 2019-ųjų, kai dėl sveikatos pasitraukė iš trenerio pareigų.

Keturis dešimtmečius jis alsavo „Granito“ dvasia: su šia komanda 1987 m. laimėjo IHF taurę, dar po metų turnyre užėmė antrąją vietą, po dukart laimėjo SSRS čempionato sidabrą ir bronzą.

1993 metais pats tapęs treneriu irgi nuolat vedė „Granitą“ pergalių keliu, o šiai komandai atidavė širdį: pats ieškojo finansavimo, kad tituluočiausias, bet profesionaliu taip ir netapęs Lietuvos rankinio klubas išliktų. Tik dėl V.Novickio pastangų „Granitą“ sutiko remti kariškiai.

Nors vieną geriausių SSRS rankininkų iš Lietuvos siekė turėti ir Maskvos CSKA klubas – kone Sąjungos rinktinė – V.Novickiui pavyko išvengti šių pinklių. Po 1982 m. pasaulio čempionato Vakarų Vokietijoje į Maskvą su SSRS rinktine parskridusį V.Novickį CSKA vadukai bandė pasigauti dar oro uoste, tačiau tąsyk gynėją iš Lietuvos apgynė treneris A.Jevtušenka, uždraudęs karininkams lįsti prie žaidėjų.

Maždaug po savaitės CSKA atstovai nutarė pabandyti dar kartą. Tačiau „Granito“ atstovams pavyko sužinoti, kad jie atskrenda, tad V.Novickis buvo staigiai paguldytas į ligoninę. Karininkas ilgai klausinėjo, kas V.Novickiui nutiko, tačiau tąsyk į CSKA rankininkas irgi neišvyko.

„Nors CSKA spaudimas buvo labai didelis, Valdemaras kategoriškai ten nenorėjo. Viena vertus, dėl patriotinių įsitikinimų, kita vertus, mes patys su „Granitu“ žaidėme aukščiausiu lygiu ir galėjome kovoti dėl apdovanojimų“, – teigė A.Skarbalius.

V.Novickio pase įrašyta tautybė buvo lenkas, tačiau jis pats save laikė lietuviu.

„Pagal genus aš lenkas, bet pagal gyvenimą – lietuvis. Čia gimiau. Tad laikau save lietuviu“, – yra teigęs legendinis rankininkas.

Tada dar tik kylančios rankinio žvaigždės V.Novickio ir A.Skarbaliaus keliai pirmąsyk susikirto 1972-aisiais per Lietuvos moksleivių rinktinės stovyklą Jurbarke. A.Skarbalius tuomet buvo šios rinktinės treneris, pats dar nemažai sportavo, tad komandai bėgant krosą laikė tempą.

„Norėjau jaunimui parodyti, kad reikia dar daug padirbėti. Bėgu pirmas, bet ant kulnų man lipa jaunikaitis – niekaip nuo jo nenutolstu. Tas jaunikaitis buvo Valdemaras. Po daug metų jis man priminė šį susitikimą. Jau tada jis troško būti nugalėtojas ir nenusileisdavo net bėgdamas“, – šypsojosi A.Skarbalius.

Likimas trenerį ir garsiausią Lietuvos rankininką vėl suvedė beveik po dešimtmečio – 1981 m. rugsėjo 27 d., kai A.Skarbalius tapo „Granito“ treneriu. Daugiau kaip dešimtmetį jie dirbo petys petin, kol 1993-iaisiais A.Skarbalius auklėtiniui perdavė ir „Granito“, ir Lietuvos rinktinės vairą.

„Valdemaras išsiskyrė užsispyrimu ir tikslo siekimu. Be to, jis labai gerai valdė kūną, itin gerai suvokė žaidimą: gebėjo įvertinti varžovų gynybos spragas ir kaip įžaidėjas, vadovaudamas komandos veiksmams, akimirksniu priimdavo sprendimą, pasirinkdavo tinkamiausią derinį, kad įveiktų varžovus. Valdemarui tik pasakai mintį, ir jis žino, ką toliau daryti. Ta nuojauta buvo išskirtinė“, – teigė A.Skarbalius.

Šia nuojauta V.Novickis išsiskyrė ir vėliau, jau pats dirbdamas treneriu – į situaciją aikštėje jis reaguodavo akimirksniu ir nedvejodamas priimdavo sprendimus. Lietuvos ir SSRS rinktinių lyderis buvo laikomas geriausiu praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio gynėju pasaulyje.

Vokietis Erhardas Wunderlichas – 1984 m. Los Andželo žaidynių vicečempionas ir 1978 m. pasaulio čempionas – yra sakęs, kad nenori pulti prieš V.Novickį, nors buvo net 204 cm ūgio – 18 cm aukštesnis nei Lietuvos rankininkas.

„Aš laikiausi tam tikros filosofijos. Tas, kas žaidžia puolime, galvoja, kaip įmesti, kaip atlikti gerą perdavimą. Aš sau kėliau kitą užduotį: imsiu ir išardysiu varžovų derinį. Imsiu ir perimsiu kamuolį. Imsiu ir šiek tiek pastumsiu didelį žaidėją ore ir jis nukris. Varžovai paprastai prarasdavo pusiausvyrą. Kai rankininkas gaudo kamuolį ore, jis tampa lengvas.

Galėdavau jį pastumti vienu pirštu. Jei žaidėjas gaudydavo kamuolį, patraukdavau už alkūnės. Man tai patikdavo. Niekas apie tai nepagalvodavo, o aš įsigudrinau ir tapau neblogu gynėju“, – yra pasakojęs V.Novickis.

Palyginti žemas ūgis buvo didelis trūkumas, mat Valdemarui būdavo sunkiau blokuoti kamuolį varžovui atakuojant iš toli. Būtent todėl aikštėje V.Novickis daug dirbo smegenimis, ieškodamas būdų nuspėti varžovų veiksmus ir imtis priemonių užkirsti jiems kelią.

„Jau dirbdamas treneriu ir iš savo žaidėjų Valdemaras reikalavo nuolat stebėti, vertinti ir numatyti, kokius veiksmus varžovai atliks, izoliuoti žaidėją, neleisti jam jaustis patogiai. Valdemaras pats tai darydavo: nors linijos žaidėjas aukštesnis, V.Novickis taip pasirinkdavo poziciją, kad varžovas negalėdavo gauti ar apvaldyti kamuolio“, – sakė A.Skarbalius.

Lietuvos rankinio rinktinės treneris Gintaras Savukynas 15 metų jaunesnis už V.Novickį. Jis augo stebėdamas, kaip jo dievukas skina svarbiausias karjeros pergales. V.Novickis ir G.Savukynas susipažino 1990-aisiais, kai olimpinis čempionas iš Vokietijos grįžo į „Granitą“, o Gintaras irgi pradėjo žaisti šioje komandoje.

„Susitikome treniruočių stovykloje vasarą Druskininkuose ir vien tai, kad gavau galimybę treniruotis su savo idealu, man reiškė labai daug.

Valdemaras jau buvo laimėjęs daugybę titulų, tačiau vis tiek pasilikdavo po treniruočių ir dirbdavo papildomai: dar truputį atsilenkimų, dar šiek tiek atsispaudimų.

Mums, jauniems, atrodė, kad padirbai per treniruotę, ir viskas, bet V.Novickis savo pavyzdžiu rodė, kad darbas treniruotėmis nesibaigia, jei nori pasiekti ko nors daugiau“, – pasakojo 51 metų G.Savukynas.

Gintaras, kaip ir Valdemaras, buvo įžaidėjas, tad iš V.Novickio mokėsi ne tik darbo etikos, bet ir profesinių paslapčių.

„Treniruodamasis su Valdemaru išmokau metimo įvairovės – supratau, kad galima mesti ne tik iš viršaus ar vieno šono. V.Novickis labai neblogai mesdavo šuolyje išsilenkęs į nepatogiąją pusę. Tai sudėtingas veiksmas, kurį ir dabar nedaug kas naudoja“, – sakė Zaporožės „Motor“ (Ukraina) šį sezoną pradėjęs G.Savukynas.

Kai 1993-iaisiais V.Novickis pradėjo treniruoti „Granitą“, G.Savukynas dar kelerius metus žaidė šioje komandoje.

„Visa Valdemaro karjera rodė, kad tapdamas treneriu jis sėdo į savo roges. Savo esybe jis buvo lyderis: ir žaisdamas, ir treniruodamas. V.Novickis buvo griežtas ir tiesus. Viską, kas blogai, sakydavo iškart, be užuolankų ir nepalikdamas vėlesniam laikui“, – teigė G.Savukynas.

2005-aisiais dėl traumų jis baigė rankininko karjerą ir tapo treneriu. Jau po metų – 2006-aisiais – G.Savukyno treniruojama Panevėžio „VikingMalt“ komanda nutraukė ilgametį „Granito“ karaliavimą Lietuvos čempionate, nugalėdama jį dar pusfinalio serijoje. Kauno komanda tąsyk iš viso liko be prizininkų pakylos, tačiau „Granitui“ atstovavęs V.Novickio sūnus Valdas buvo rezultatyviausias (257 įvarčiai) ir naudingiausias čempionato žaidėjas.

Po to sezono G.Savukynas išvyko dirbti į užsienį, o 2010 m. sulaukė V.Novickio skambučio su pasiūlymu treniruoti Bresto (Baltarusija) klubą.

Tapti šios komandos treneriu iš pradžių siūlyta V.Novickiui, kuris su „Granitu“ Bresto rankininkus nugalėjo Europos taurės turnyre.

Tačiau „Granitui“ atsidavęs V.Novickis tapti Bresto komandos treneriu atsisakė, į šias pareigas pasiūlė G.Savukyną, o pats tapo Baltarusijos klubo sporto direktoriumi.

„Valdemaras toliau treniravo „Granitą“, o pats atvykdavo į Brestą prieš sezoną ir rengiantis svarbiausioms rungtynėms. Tuos trejus metus dirbdamas drauge iš V.Novickio sėmiausi patirties. Valdemaras pats buvo labai geras gynėjas, tad ir jo komandų žaidimo pagrindas buvo gynyba. Svarbiausios V.Novickio pamokos man, kaip treneriui, buvo apie gynybą“, – teigė G.Savukynas.

Dešimtmečius V.Novickio gyvenimas daugiausia sukosi apie rankinį. Jo žmona Vita keliolika metų skaičiavo, kiek laiko vyras praleidžia namuose ir kiek – įvairiuose turnyruose, treniruočių stovyklose, čempionatuose išvykose.

Skaičiai buvo įspūdingi – iš 365 dienų per metus namuose su šeima V.Novickis būdavo vos šeštadalį: 60 dienų.

„Susituokėme jauni – man buvo vos 19 metų, Valdemarui – 21-i. Dabar sakytume, kad vaikai, bet jautėmės labai suaugę ir patyrę. Metai po vestuvių susilaukėme pirmojo sūnaus Tomo. Kadangi Valdemaro beveik nebūdavo namuose, man labai padėdavo tėvai“, – pasakojo V.Novickienė.

Vita ir tada jau gana garsus rankininkas Valdemaras susipažino tuometės Veterinarijos akademijos (dabar Lietuvos sveikatų mokslų universiteto Veterinarijos akademija) šokiuose.

Netoliese gyvenusi tada dar moksleivė Vita su draugėmis prasmukdavo į tuos šokius, o antrakursis Valdemaras irgi ten lankydavosi, kai būdavo Kaune.

Kartą pamačiusi salės gale mindžikuojantį jaunuolį Vita įsidrąsino jį pakviesti šokti, kai buvo paskelbta, kad šokio kviečia merginos. Tačiau tąsyk pasirodė, kad Valdemaras ja nesidomi, nes vis žiūrėjo kažkur pro šalį, o paskui kelias savaites Vita jai patikusio vaikino šokiuose nebematė.

Kai grįžo iš eilinės treniruočių stovyklos, Valdemaras pirmasis priėjo prie Vitos, paprašė niekur nedingti, nes norėtų palydėti ją namo, ir taip užsimezgė draugystė, kurią vėliau pora įteisino sukurdama šeimą.

Kaunietė Vita planavo vykti studijuoti į Vilnių, tačiau susipažinusi su Valdemaru apsisprendė irgi rinktis studijas Veterinarijos akademijoje.

„Su Valdemaru greitai prisirišome vienas prie kito, tad kartą jis sako: „Jau aš nuolat važinėju, o jei dar tu išvyksi į sostinę, iš mūsų draugystės nieko nebebus.“ Tada pamaniau, kad reikia likti Kaune. Juolab kad veterinaro specialybė man buvo prie širdies, tad daug nemąstydama įstojau“, – pasakojo V.Novickienė.

Studijas ji baigė anksčiau nei nuolat išvykose būdavęs V.Novickis. Kai atsiėmė diplomą, Vita kurį laiką siekė mokslininkės karjeros akademijoje, paskui su vyru porai metų išvyko į užsienį, augino vaikus, o galiausiai grįžo į Veterinarijos akademiją ir iki šiol ten dirba administracinį darbą.

„Savo karjerą aukojau dėl Valdemaro, puikiai supratau, kad šeimoje gali būti tiktai viena žvaigždė“, – sakė V.Novickienė.

Tuoktis Vita ir Valdemaras nutarė po dvejų metų draugystės. 1977 m. spalio 26 d. Kauno civilinės metrikacijos biure Rotušės aikštėje jie tik su liudininkais įteisino santuoką, o kitą dieną V.Novickis vėl išvyko į treniruočių stovyklą.

Tačiau tų pačių metų lapkričio 7 d. įvyko ir bažnytinė ceremonija Karmėlavos bažnyčioje, kurioje Vitos senelis buvo vargonininkas. Davę įžadus prieš Dievą Vita ir Valdemaras su būriu svečių dvi dienas šventė „Vilijos“ kavinėje, o paskui V.Novickis vėl išskrido.

V.Novickienė anksti suprato, kad vyro dažnai nebus namuose, todėl bent tada, kai jis grįždavo, stengėsi jo neužversti buities rūpesčiais. Juolab kad ir ta buitis buvo šiek tiek geresnė nei daugelio jaunų žmonių: kai susituokė, Valdemaras jau turėjo vieno kambario butą, paskui gavo dviejų kambarių, o po Maskvos žaidynių rankininkui skirtas keturių kambarių butas.

Grįždamas iš varžybų užsienyje V.Novickis parveždavo buitinių prietaisų, aparatūros ar vaikiškų drabužių – to, ko itin stigo sovietmečiu. O Vita išskėstomis rankomis pasitikdavo išsiilgtą vyrą.

„Mūsų gyvenimas buvo nuolatinė šventė. Laukdavau, kol grįš, kai grįždavo, labai džiaugdavausi. Pas mus niekada nebūdavo nesusipratimų, pykčių, nes žinojome, kad netrukus vėl turėsime skirtis, tad nešvaistėme laiko bardamiesi. Metai taip ir bėgo: grįžta – sutinki, išvažiuoja – palydi“, – pasakojo V.Novickienė.

Novickių pirmagimis Tomas gimė vos metai po vestuvių. Pagrandukas Valdas – dar po 8 metų.

Tomas šoko sportinius šokius, bet baigęs mokyklą pareiškė, kad pasaulio čempionu šokdamas netapo, tad užteks švaistyti pinigus šiai brangiai šakai. Tada jis prisidėjo prie „Granito“ jaunimo komandos ir dar kelerius metus žaidė rankinį.

„Pamenu, treneris dar stebėjosi, kad buvęs šokėjas visai neatsilieka nuo ilgiau žaidžiančių rankininkų: nebijo kontakto, atstatyti veidą ar petį, gauti spyrį į koją“, – sakė V.Novickienė.

Gabus vaikinas pagal išankstinę priėmimo programą įstojo į Kauno technologijos universitetą studijuoti informatikos, o dabar dirba specialistu „Regitroje“.

Novickių jaunėlis Valdas nuo mažens žaidė rankinį. „Buvo matyti, kad vaikas rankininkas: koordinuotas, greitas, energingas“, – pasakojo V.Novickienė.

Su „Granito“ komanda, kurią treniravo jo tėvas, Valdas laimėjo ne vieną Lietuvos čempiono titulą, bandė studijuoti tai vienur, tai kitur, kol galiausiai išvyko žaisti į Vokietijos bundeslygą. Paskui žaidė Austrijoje, vėl grįžo į Vokietiją ir ten galiausiai liko. Vokietijoje Valdas, kaip ir brolis, irgi gavo informatiko diplomą, o dabar dirba darbo akinius gaminančios bendrovės informacinių technologijų specialistu.

Nuo pat draugystės pradžios – daugiau kaip dešimtmetį – Valdemaras ir Vita drauge praleisdavo pernelyg mažai laiko. Todėl kai V.Novickis pasirašė sutartį su Malagos klubu ir drauge į Ispaniją vykti pasiūlė ir žmonai, Vita sutriko: o kaip bus, kai jie beveik nesiskirs?

„Bet kai pradėjome drauge gyventi, mes tapome draugais – ne tik vyru ir žmona. Kuo toliau, tuo labiau susidraugavome, nebuvo problemų, kurių baiminausi, kai beveik vienas kito nematydami turėsime matytis kasdien, diena po dienos“, – sakė V.Novickienė.

Draugai jie liko visą gyvenimą. Kalbėdavosi nuolat ir apie viską. Vita, kiek įstengdavo, lankydavosi vyro rungtynėse – ir kai jis dar žaidė rankinį, ir vėliau, kai jau buvo treneris. O Valdemaras jai buvo dėkingas už paramą ir išsipasakodavo, kas guli ant širdies.

Po metų Ispanijoje ir paskui dar vienų Vokietijoje V.Novickis nutarė grįžti į Lietuvą.

„Jis labai norėjo šeimai pastatyti namą. Po Seulo žaidynių iš Kauno valdžios gavo sklypą Žaliakalnyje ir vis mąstė apie statybas. Vokietijoje jis kartą pasakė: „Visų pasaulio pinigų neuždirbsiu, tad grįžkime.“ Grįžome, prasidėjo statybos, o 1994 metais įsikėlėme į namą. Tą patį, iš kurio Valdemaras buvo palydėtas į paskutinę kelionę“, – sakė V.Novickienė.

Aikštėje jis buvo kovotojas, o namuose – rūpestingas tėvas ir vyras.

„Valdemarui labai rūpėjo vaikai, kaip jiems sekasi, bet pasitikėjo manimi, kad jais rūpinuosi, nes pats dažnai negalėjo būti šalia. Kiek galėjome, su vaikais ir keliaudavome, atostogaudavome. Buvo labai darbštus – teritoriją prižiūrėdavo, žolę nupjaudavo, viską sutvarkydavo savo rankomis. Visada rasdavo ką veikti.

Į gyvenimo pabaigą atrado malonumą ruošti maistą – anksčiau tik kokią mėsą, šašlykus, paskui jau gamino viską, virė labai skanias sriubas. Aš eidavau į darbą, jam treniruotės – tik vakare, tad pagamindavo man valgyti. Sakydavo, kad aš ruošdama valgį meilės mažai įdedu. Jis tos meilės įdėdavo labai daug“, – pasakojo V.Novickienė.

2009 m. Novickiai nusipirko butą Druskininkuose ir šiame kurorte leisdavo visas laisvas dienas. Tomas ir Valdas jau buvo pasukę savais keliais, tad Vita ir Valdemaras Druskininkuose tik dviese važinėdavosi dviračiais, vaikščiodavo, lankydavo baseinus. Ir daug kalbėdavosi. Apie rankinį – irgi.

„Valdemaras viskuo dalydavosi su manimi. Ir būdamas žaidėjas, ir paskui jau treneris jis kiekvienas rungtynes sužaisdavo mintyse. Sakydavo: „Aš jau sužaidžiau tas rungtynes ir žinau, kaip jos baigsis.“ Dažniausiai tai pasitvirtindavo, nes jis viską labai analizuodavo, pats išgyvendavo, o paskui įgyvendindavo sumanymus.

Emociškai jam tai daug kainavo. Jis sakydavo, kad pergalė yra pergalė, tad komandos per daug negirdavo, kad nosies neriestų. O po nesėkmių ieškodavo klaidų. Bet ta analizė buvo ne toks skausmingas procesas kaip pats pasirengimas rungtynėms“, – sakė V.Novickienė.

Visą laiką V.Novickis alsavo rankiniu. Net tuomet, kai 2016 m. jam buvo nustatytas vėžys, jis nesitraukė. Per pirmąją operaciją buvo pašalinta didelė dalis inksto. Tačiau labiau nei reabilitacija Valdemarui rūpėjo „Granitas“.

„Vos tik atsigavo po operacijos – iškart į treniruotes. Mačiau, kaip jam fiziškai sunku, bet jis nieko nepaisydamas dirbo ir negalvojo atsitraukti. Ką jam reiškė tas sportas!“ – teigė V.Novickienė.

Tačiau liga progresavo. Piktybinis navikas išplito į kaulus, stuburą. 2020 m. gegužę nuspręsta pašalinti auglį iš stuburo, bet nervai buvo per daug pažeisti ir V.Novickis nebevaldė kojų. Kurį laiką dar važinėjęs vežimėliu, vėliau legendinis rankininkas atgulė į lovą.

„Nors Valdemaras – nepaprastai stiprus žmogus, liga pamažu jį vis dėlto įveikė“, – trūkinėjančiu balsu sakė V.Novickienė.

Žmona – geriausia Valdemaro draugė – nuolat buvo šalia, stengdamasi, kad mylimas vyras nesijaustų vienišas. Jie, kaip įpratę, daug kalbėdavosi. Bet niekada nelietė mirties temos. Jei tik Valdemaras užsimindavo, kad gal jau išeis, Vita atšaudavo: „Niekur tavęs neleisiu!“

Kai buvo labai silpnas, V.Novickis žmonos paprašė: „Gal jau paleisk mane.“ Bet V.Novickienė tik purtė galvą: „Jei galėčiau, paleisčiau, bet negaliu.“

Tačiau V.Novickis vis tiek išėjo, o Vita girdėjo paskutinį vyro atodūsį, nes buvo šalia. Žmonos širdyje ir jų bendruose namuose liko tuštuma. Legendos neteko ir rankinio pasaulis.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.