Vėliavėles darė per naktį
Prieš savaitę biržietė pedagogė Inga Arlikevičienė su dukra Agne turėjo darbo – kone visą naktį darė Ukrainos vėliavėles. Jaunieji šauliai, o I.Arlikevičienė yra viena iš jų vadovų, rengėsi į žygį.
Kartu su vadu Vidučiu Šešku jaunuoliai minėjo Leliškių mūšį – vieną didžiausių partizanų ir NKVD stribų susirėmimų ties Biržų ir Pasvalio rajonų riba ir ta proga aplankė Gerkiškiuose palaidotų partizanų kapavietę.
Į žygį šauliai šį kartą pasiėmė ne tik Lietuvos Trispalves, bet ir tas pačių rankomis padarytas mėlynas geltonas vėliavėles. Dabar mūsų ir Ukrainos vėliavos tapo tarsi neatskiriamos – jos simbolizuoja solidarumą su priversta kariauti ir ginti savo žemę valstybe.
Gerkiškių kalnelis, sumirgėjęs lietuviškomis ir ukrainietiškomis spalvomis, atrodė įspūdingai.
Užsikabino šaudymo varžybose
Prieš gerus 18 metų Panevėžio šaulių rinktinė suorganizavo šaudymo varžybas Biržų „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje ir jose dalyvauti pakvietė mokinius. Iš tų varžybų biržiečiai galėjo parsinešti orinius šautuvus, dar buvo pakviesti dalyvauti žaidynėse ir stovykloje prie jūros.
Tokia veikla sudomino ir mokinius, ir pedagogus. „Atžalyno“ vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoja I.Arlikevičienė tapo Biržų jaunųjų šaulių vado pavaduotoja.
Šaule tapo ne tik ji pati, bet ir duktė Agnė, sūnus Lukas. Į renginius ir žygius keliaudavo visi kartu.
Dabar jie jau suaugę, turi savo darbus, bet tai nuo veiklos šaulių organizacijoje neatitraukė.
„Agnė yra jaunųjų šaulių vadovė, o Lukas – atsakingas už pavėžėjimą: veža kuprines, puodus ir viską, ko reikia išsiruošus į žygius ir išvykas“, – šypsosi I.Arlikevičienė.
Vaikai prikalbina tėvus
Su mama, tuo metu šaulių kuopos vade Rasute Baltiene, į šaulių užsiėmimus vykdavo ir jos vaikai Dominyka ir Vytautas. Visa Baltų šeima tapo šaulių organizacijos nariais.
Maža to, paskui Agnę ir Dominyką į šaulius patraukė ir vos ne visi jų klasės draugai. Visai neseniai stoti į šaulių gretas ir duoti priesaiką du klasės draugai broliai prikalbino ir savo mamą.
Nereta atvejų, kaip sakė I.Arlikevičienė, kad sulaukę pilnametystės šauliai pasiryžta tapti kariais savanoriais, ugniagesiais gelbėtojais, policijos pareigūnais, renkasi kario profesiją.
Linksmybės – savo laiku
Jaunųjų šaulių vadovė Agnė Arlikevičiūtė neslėpė, kad į šaulių organizaciją atėję vaikai kartais ilgai neištveria – pasirenka laisvesnį gyvenimą be rūpesčių. Bet labai dažnai jie sugrįžta, ypač vyresnėse klasėse, pasiilgę prasmingesnės veiklos.
„Jie žino: pramogos savo laiku, darbas – savo. Per užsiėmimus telefonai būna išjungiami, nes paprasčiausiai nėra kada net į rankas jų paimti, – dar paaiškina Agnė.
Didžiausia pramoga vaikams – naktiniai žygiai ir kiti naktiniai užsiėmimai. Kartu su kariais savanoriais jie dalyvauja pastato užėmimo pratybose, estafetėse, pratybose miškuose, mokosi orientuotis vietovėje, šaudyti.
Jauniesiems šauliams dideliu autoritetu tampa kariai savanoriai, ugniagesiai. Per įvairius mokymus vaikai juos stebi, mato, kokie jie protingi, stiprūs, veiklūs.
„Kaip buvo visiems įdomu, kai visai neseniai ugniagesiai mokė gelbėti skęstančiuosius ir net leido kartu su instruktoriumi apsirengus specialiu hidrokostiumu lįsti į eketę“, – pasakojo vado pavaduotoja.
Biržiečiai labai susidraugavo su Rokiškio rajono Pandėlio jaunaisiais šauliais.
„Buvo net taip, kad simpatijos tarp jaunuolių užsimezgė, vaikinai pas Pandėlio šaules su rožėmis važiuodavo. Tik va, susitikimams truputį pakenkė pandemija“, – šypsosi I.Arlikevičienė.
Jaunieji šauliai matomi visose valstybinėse šventėse, jie populiarūs kaip kokios šou žvaigždės – juos į savo renginius kviečia bendruomenės, miesto mokyklose be jų niekaip neišsiverčia renginių organizatoriai.
Šauliai garsėja kaip gardžios kareiviškos košės virėjai. Jos skonį biržiečiai irgi jau gerai žino.
Šauliai yra sportiški – kasmet važiuoja į Sausio 13-osios bėgimus Vilniuje, tvarko partizanų kapavietes. Viską atlieka labai rimtai ir atsakingai.
Neštuvai – iš striukės, batai – iš maišelių
„Žygiai, išvykos, stovyklos – geriausia draugiškumo ir išgyvenimo mokykla. Vaikai moka pasistatyti pastogę gamtoje, išsikepti kiaušinienę ant skardos gabaliuko, išsifiltruoti vandenį per samanas ir kitokių išgyvenimo gudrybių“, – atskleidė A.Arlikevičiūtė.
Išvykoje į Anykščių Lajų taką vieną berniuką ištiko aukščio baimės priepuolis. Vaikai ne pasijuokė iš jo, o ant rankų nunešė žemyn. Kai žygyje mergaitė išsisuko koją, bendražygiai greitai sumąstė, kad reikia iš pagalių ir striukės padaryti neštuvus, ir ją pasikeisdami nešė visą kelią. O kai vienai mergaitei batai nutrynė kojas, vaikai taip pat nesutriko ir rado išeitį: aprišo kojas polietileno maišeliais, o kai jie beeinant suplyšdavo – greitai pakeisdavo kitais.
– Stovyklose vaikai išmoksta tvarkos ir drausmės. Jei lovą pasiklojai bet kaip, vadovas lieps jas perkloti visam būriui. Tad atsiranda atsakingumo už kitus jausmas, – sako A.Arlikevičiūtė.
Kai mamų nėra šalia, vaikai supranta, kad reikia pasidžiauti šlapius drabužius ir nenumesti purvinų batų.
– Pasitaiko vaikų, kurie neišmokyti elementarių įgūdžių ar net nesupranta kaip naudotis tualetu. Tenka mokyti ir to, – tikina I.Arlikevičienė.
Nuo žygių atsipalaiduoja... žygiuose
Didžiąją dalį savaitgalių I.Arlikevičienė praleidžia kartu su savo auklėtiniais šauliais. Tačiau pailsi ir atsipalaiduoja tikrai ne gulėdama lovoje. Ji kartu su dukra Agne turi aistrą – žygiuoti pėsčiomis.
– Kiekvieną vakarą nueiname po 7–10 kilometrų. Tai juokas, nes žygiuose su šauliais nukeliaujame kur kas ilgesnius atstumus, – sako Agnė.
A.Arlikevičiūtė kartu su savo bendradarbiais (Agnė – Lietuvos transporto saugos administracijos duomenų apsaugos pareigūnė) dalyvauja iššūkyje „Apsodinkime Lietuvą“. Kartu su dar 563 komandomis iš Lietuvos žygiuoja pėsčiųjų žygiuose, skaičiuoja nueitus žingsnius ir augina virtualius medžius, kurie paskui virs tikrais medžiais ir bus pasodinti įvairiose Lietuvos vietose.
Didžiuojasi seneliu, per karą gelbėjusiu žydus
Inga Arlikevičienė kartu su dukra didžiuojasi savo senelio, prosenelio šaulio Eduardo Valintėlio šeima, kuri rizikuodama savo vaikų ir savo gyvybėmis per žudynes Pakamponyse išgelbėjo gyvą likusį žydą Motelį Levitaną, gelbėjo ir slėpė armėnų tautybės žmones.
I.Arlikevičienės seneliai Eduardas ir Akvilina bei tetos Elvyra Čižauskienė, Regina Kežienė apdovanoti Žuvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
– Tas patriotizmas turbūt iš giminės ir senelio. Jis – Sausio 13-osios įvykių dalyvis, visada dalyvauja valstybinėse šventėse, yra tikras Lietuvos patriotas, – sako A.Arlikevičiūtė.
