Išsigandę, pavargę, nemiegoję, alkani, po kelias paras trukusios kelionės pagaliau patekę į taiką ir ramybę. Dauguma nuo karo Ukrainoje į Kauną atbėgusių moterų su vaikais, nors ir išsigandusios, nori bendrauti, išsipasakoti, pasiguosti. Tačiau susitikti ir pakalbinti net ir sutinkančius bendrauti, pasirodo, gali būti ne taip ir paprasta.
Pavyko sužinoti ne vieną vietą, kurioje apsigyveno pabėgusieji nuo siaubingo karo. Dauguma jų apsistoję privačiuose kauniečių būstuose, apgyvendinti pritaikytose verslo patalpose, bendrabučiuose, viešbučiuose. Pabėgėlių geografija labai skirtinga, skirtingos keliavimo istorijos, dabarties ir ateities planai.
Prieglobstį suteikusieji maloniai tarpininkavo dėl pokalbių su Kaune laikinąją pastogę suradusiais žmonėmis. Tačiau šį kartą labiau domino ne pačios istorijos, o vietos, kuriose apsistojo didesnės pabėgėlių grupės.
Viena tokių – COVID-19 pandemijos pradžioje karščiavimo klinikos, kurios taip ir neprireikė, poreikiams pritaikyta buvusi Kulautuvos vaikų tuberkuliozės sanatorija.
Kovo 10 dieną čia atvežta ir apgyvendinta 90 vaikų ir 10 juos lydinčių moterų.
Pabėgėliai – iš Vinycios
Buvusi sanatorija Kulautuvoje (Kauno r.) atvykusius žurnalistus pasitiko užrakintomis ir saugomomis durimis. Apsaugos darbuotojas vis dėlto duris atrakino ir išleido pasikalbėti maskuojamąja uniforma vilkintį asmenį. Paaiškėjo, kad jis yra vienas tų, kuris dalyvavo čia apgyvendintus asmenis vežant nuo Ukrainos ir Lenkijos sienos iki Kauno. Tačiau vyras patikino, kad teikti bet kokius komentarus žiniasklaidai jiems uždraudė miesto savivaldybė.
Tą patį pasakyti skubėjo ir Kauno vaikų gerovės centro „Pastogė“ direktorė Gražina Didžbalienė. „Nieko nekomentuosime“, – pareiškė ji ir paaiškino, kad dauguma pastate apgyvendintų asmenų yra nepilnamečiai.
Tuo metu sanatorijos vidiniame kieme šnekučiavosi būrelis jaunuolių. Trys vaikinai ir viena mergina, stovėję nuošaliau, patys priėjo prie žurnalistų. Užkalbinome juos rusų kalba. Vienam ukrainiečiui dar nėra 16-os, kiti – vyresni.
„Mes iš Vinycios, beveik 300 kilometrų nuo Kijevo. Čia puikios sąlygos, mus maitina. Dėkojame lietuviams“, – džiaugėsi jaunuoliai.
Tačiau kieme jau buvo kilęs triukšmas, apsaugos darbuotojas šūkavo, kad greičiau dingtume iš kiemo.
Jaunuolių veiduose šmėstelėjo baimės ir sutrikimo šešėlis. O juk tik norėjome paklausti apie karą ir jų išgyvenimus.
Padėjo vaikams įsikurti
Pavyko pasikalbėti su kauniete, kuri talkino paruošiant buvusią Kulautuvos sanatoriją vaikams priimti. Marija Dubickienė sakė užklausą dėl Kulautuvai reikalingų daiktų gavusi kovo 6-ąją. Buvo prašoma į sanatoriją pristatyti antklodžių, patalynės, būtiniausių higienos priemonių, todėl imtasi organizuoti žmones, kad būtų paaukota reikalingų daiktų.
Pasak kaunietės, tuo metu savanorės birutietės šveitė pagalbines Kulautuvos sanatorijos patalpas – virtuvę ir skalbyklą, taip pat buvo suvežti indai, arbatiniai, puodai ir kiti būtiniausi gyvenimui daiktai.
„Praėjusį šeštadienį buvo pasakyta, kad visko yra pakankamai. Aš dar suorganizavau šventę merginoms, nuvežiau dovanų plaukų džiovintuvų, kosmetikos. Jos labai apsidžiaugė. Džiaugiuosi, kad dalyvavau įkurdinant vaikus Kulautuvoje“, – pasakojo M.Dubickienė.
Namais tapo viešbutis
Laikinaisiais pabėgėlių namais tapo ir buvusios Radijo gamyklos pastatuose įsikūręs viešbutis „Centre Hotel“. 29 dviviečių kambarių viešbutyje apsigyveno 100 karo pabėgėlių – moterys su vaikais. Artimiausiu metu laukiama dar 100 asmenų.
Pandemijos metu viešbutis neveikė, tad prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą viešbučio savininkė bendrovė „Nuova“ skubiai priėmė sprendimą leisti jame apsigyventi pabėgėliams.
„Kadangi visi viešbučio kambariai dviviečiai, teko nemažai nuveikti pritaikant juos mamoms su vaikais. Pirkome papildomai lovų, čiužinių, patalynės.
Labiausiai padėjo mūsų vaikai, jie organizavo savanorius. Labai dėkinga Jėzuitų gimnazijos moksleiviams, kurie aktyviai ėmėsi tvarkyti viešbutį, valyti langus, kloti lovas, siurbti kilimines dangas.
Nemažai daiktų žmonės aukojo, dalį savo lėšomis pirkome – kompiuterių, televizorių“, – pasakojo bendrovės rinkodaros vadovė Liuda Znaidauskienė.
Pasak jos, kad nusprendė pabėgėliams skirti visą viešbutį, bendrovė miesto savivaldybę informavo pirmą dieną, kai pradėta kalbėti, kad reikės Lietuvoje priimti nuo karo bėgančius žmones, todėl apgyvendinimą pas juos koordinuoja savivaldybė.
„Verslas viską daro greitai, o biurokratija – klampi mašina. Iškyla daug gyvenimiškų situacijų, į jas reikia reaguoti. Tenka labai daug dalykų daryti patiems. Gal laikui bėgant sistema įsivažiuos“, – vylėsi L.Znaidauskienė.
Užleido net savo kotedžą
Transporto bendrovėje „Manvesta“ krovinių gabenimo skyriuje viena vadovių dirbanti Danutė Janerikaitė pasakojo, kad jų įmonėje vos ne pusė darbuotojų yra iš Ukrainos. Net 519 vairuotojų – ukrainiečiai.
„Kai prasidėjo karas Ukrainoje, dauguma tų, kurie tuo metu buvo namuose, pasakė, kad lieka ginti tėvynės. Grįžti į Ukrainą nusprendė ir dalis buvusių savo darbo vietoje.
Net nebuvo svarstymo bandyti kaip nors juos sulaikyti. Viskas, ką galėjome padaryti, – prisiėmėme atsakomybę pasirūpinti jų šeimų nariais, kurie panoro pasitraukti iš karo zonos“, – sakė D.Janerikaitė.
Pasak kaunietės, įmonė savo lėšomis siuntė autobusus paimti vairuotojų šeimų prie Moldovos, Lenkijos sienų, taip pat pasirūpino jų apgyvendinimu.
„Aš irgi užleidau savo namus Romainiuose. Priėmiau vieno vairuotojo žmoną su dviem dukromis, o pati išsikrausčiau į tėvų sodybą už Kauno“, – sakė D.Janerikaitė, teigianti, kad dabar neįsitraukti asmeniškai tiesiog negalėtų.
Kulautuvoje teikiama visa būtinoji pagalba
Eglė Andriuškienė, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja
„Buvusi Kulautuvos vaikų tuberkuliozės sanatorija Kauno miestui priklausančiame pastate veikė iki 2004 m. Prasidėjus COVID-19 pandemijai planuota joje įrengti karščiavimo kliniką, tačiau šie planai taip ir nebuvo įgyvendinti. Šiuo metu čia priimami nuo karo Ukrainoje bėgantys vaikai ir juos lydintys asmenys.
Kulautuvoje esančios patalpos šiuo metu yra faktiškai užpildytos, o vaikai su lydinčiais asmenimis atvyko iš vieno labiausiai nuo karo nukentėjusių regionų.
Jiems teikiama visa būtinoji pagalba – apgyvendinimas, aprūpinimas rūbais, maitinimas, švietimas, neformali veikla, medicinos ir socialinė pagalba.
Gyventi pastate priimsime tiek žmonių, kiek bus laisvų lovų, kad būtų galima gyventi patogiai užimant visas patalpas. Ugdymo procesas bus vykdomas, tačiau organizuojamas atsižvelgiant į lydinčių asmenų pageidavimus ir į vaikų dienotvarkę bei įprastą rutiną.
Pastate reikėjo įrengti papildomų patalpų tiek ugdymui, tiek mažiems vaikams skirtoms erdvėms. Virtuvės, valgomojo patalpos įrengtos ir pritaikytos didesniam skaičiui žmonių. Kadangi ilgą laiką pastate nebuvo vykdoma veikla, atnaujinta elektros instaliacija, apšvietimas, greitu metu bus sumontuotos ir ritininės užuolaidos. Anksčiau šios patalpos buvo skirtos laikinam gyvenimui, o dabar bus pritaikytos apsistoti ilgiau.
Didžioji dalis patalpų įrengta savivaldybės lėšomis, prisidėjo ir verslas, privatūs asmenys.“
