„Kai žmona užsiminė apie tai, kad į savo namus galėtume priimti ukrainiečius, pradžioje suabejojau: visgi mūsų namuose 6 žmonės ir dar katė, ir taip daug atsakomybės, kažin, ar sugebėsime pasirūpinti dar dviem žmonėmis. Bet visgi žmona mane įtikino ir, atrodo, viskas sekasi gerai“, – pasakojo Rimas.
Monika nusijuokė, kad kalbėdamasi su vyru palietė jo jautrias vietas. Jis – Amerikos lietuvis, jo tėvai į JAV paspruko nuo karo, tad ji sakė, jog karo pabėgėlių sūnus tikrai turėtų padėti kitiems pabėgėliams. Be to, priminė, kad vyras – dar ir poetas, o norintieji jautriai rašyti poeziją negali likti abejingi kitų skausmui.
Taigi vyras nebeprieštaravo, ir jau dvi savaites šeimos namuose gyvena ukrainietė Kristina su keturmečiu sūneliu Daniu.
Šeimos 5 kambarių bute atvykėliams savo kambarį užleido mažoji dukrelė Adelė – jai visai patiko galimybė miegoti kitame kambaryje kartu su tėvais. Septynmetis Zigmas, pasak mamos, atvykėlių laukė ne ką mažiau nei Kalėdų, vis klausinėjo ir klausinėjo, kada jie atvažiuos.
Palūkėti teko ilgiau nei savaitę. „Kai su vyru jau sutarėme, kad galime priimti moterį su vienu vaiku, iš ryto užpildžiau „Stiprūs kartu“ anketą, o vakare jau sulaukiau skambučio, viskas vyko labai operatyviai. Tačiau vis kažkas neatitikdavo: mums siūlė priimti tai moterį su dviem vaikais, tai moterį ir vyrą su vaiku, tai moterį su vaiku ir kate (o mūsų katė paimta iš prieglaudos ir turi virusą, kuris kitoms pavojingas).
Aš buvau apimta emocijų ir būčiau priėmusi ir tuos žmones, kažkaip būtume sutilpę, bet vyras vis primindavo, kad juk sutarėme, kad galime apgyvendinti tik vieną moterį su vaiku, taigi turime nesiblaškyti ir laikytis plano. Tas laukimas buvo labai nerimastingas laikotarpis, atsisakant kažką priimti būdavo labai skaudu, bet kovo viduryje pagaliau jie atkeliavo“, – pasakojo Monika.
Dniepro srityje gyvenusios Kristinos vyras Dima (26 m.) pirmą karo dieną 6 val. ryto išėjo užsirašyti į savanorius kariauti. Nelaukė ir kitą dieną įvyksiančio sūnaus gimtadienio.
Kadangi visur aplinkui buvo labai neramu, netrukus Kristina su sūnumi ryžosi vykti į saugesnę vietą. Ukrainoje liko ne tik jos vyras, bet ir tėvai bei brolis (tėtis atlieka ekspertizes morge, kur dabar darbo ypač daug, brolis – taip pat karys savanoris, na, o mama atsisakė palikti savo namus). „Nors ir mėginu, man sunku įsivaizduoti tą jos padėtį – keliauti į niekur su vaiku, palikus pusę širdies kare, nežinant, ar kitą dieną mylimieji dar atsilieps į skambutį“, – sakė Monika.
Kristina su vaiku 18 valandų važiavo traukiniu išjungtomis šviesomis iki Lvovo. Pro langus tolumoje matėsi sprogimai ir gaisrai. Lvove ji surado vairuotoją, kuris už nemažą sumą sutiko nuvežti iki sienos, tačiau neprivažiavus pasienio prasidėjo didelės grūstys ir moteris savo kelionę tęsė pėsčiomis su nedideliu lagaminu ir Daniu ant rankų. Po 5 valandų kelionės pėsčiomis pavyko kirsti Lenkijos sieną, o iš ten autobusu galiausiai pasiekė Lietuvą.
Dėl streso nustojo kalbėti
„Labai jų laukiau ir sutikusi stipriai apkabinau. Kristina su ašaromis prisipažino bijanti ateities, nieko nepažįstanti čia pas mus, o priklausymas nuo kitų malonės jai labai neįprastas. Kai atvyko, juodu buvo labai išvargę ir pasimetę, bet dabar jau atkuto. Kristina pasakojo, kad kelionės metu nuo streso sūnus buvo visiškai nustojęs kalbėti, o dabar jis vėl tikras šnekutis“, – pasakojo Monika.
Kaip pasikeitė gyvenimas namuose, kai juose atsirado du nauji žmonės? „Namuose dabar kažkiek daugiau triukšmo, bet jo pas mus būdavo ir anksčiau, Kristina ragina vaiką elgtis tvarkingai. Ir dar eilės prie vonios dabar didesnės, bet nieko baisaus“, – nusišypsojo Rimas.
Pridūrė, kad jam kiek nejauku dėl to, kad jis negali su svečiais susikalbėti – Kristina su sūneliu nemoka anglų kalbos, o jis augo Amerikoje, tad rusų kalba jam visiškai svetima. Bet dabar jis susigriebė ir su „Duolingo“ ir kitomis išmaniojo telefono programėlėmis mokosi ukrainiečių kalbos, jau įsidėmėjo pagrindines frazes.
Vaikai taip pat kalba skirtingomis kalbomis, bet jie kažkaip randa bendrų veiklų ir keturmetis ukrainietis daug laiko leidžia su jaunesniais Monikos bei Rimo vaikais. Šie dabar vėl atsiminė žaislus, kuriais kurį laiką nesidomėjo, ir mielai vėl jais žaidžia visi kartu.
Monika pastebėjo, kad jai, sulaukus naujų gyventojų, labai palengvėjo morališkai: „Kai prasidėjo karas, buvo labai pikta ir liūdna dėl to, kas vyksta. O dabar, kai priėmėme Kristiną su vaiku, morališkai tapo lengviau – nors baisūs dalykai tebevyksta, mes jaučiamės padarę viską, kas mūsų jėgose. Prieš tai su vyru prisidėjome prie paramos Ukrainai finansiškai, tačiau tai nesukėlė tokio palengvėjimo, kaip matant realius žmones, kuriems gali praskaidrinti gyvenimą“, – sakė menininkė.
Darželį gavo, ieško darbo
Vilniečiai Kristiną su vaiku ne tik apgyvendino, bet ir kiek išgalėdami jais rūpinasi (pasak Monikos, jai nėra skirtumo, ar gaminti maistą šešiems, ar aštuoniems žmonėms, tiesa, atvykėliai perka produktų ir patys). Mielai prisidėjo ir jų kaimynės – kai sužinojo, kad atsikraustys nauji gyventojai, pasidomėjo, ko jiems trūksta, ir greitai parūpino vaikišką lovytę bei drabužėlių.
Danį geranoriškai priėmė netoliese esantis privatus Vitlio darželis, kurį jis tuoj pradės lankyti.
Kristina, Monikos padedama, ieško darbo. Ukrainoje ji dirbo ligoninėje reanimacijos skyriuje padėjėja. Monika rado skelbimą, kur siūlytas medicinos seselės darbas poliklinikoje, tačiau paaiškėjo, kad ukrainietė neturi tam reikalingos licenzijos, tad dabar dairosi darbų, kur licenzija nebūtina, kitose gydymo ar reabilitacijos įstaigose. Kristina sutiktų imtis ir kitokio darbo, kad ir valytojos.
„Ji prisipažino, kad santaupų beveik neturėjo, juk nesitikėjo, kad prasidės karas. Nutariau jai padėti ir surengti savo meno kūrinių aukcioną. Visos surinktos lėšos bus skirtos Kristinos ir jos mažojo Danio naujai pradžiai. Norinčiuosius pamatyti ir išsirinkti darbus kviečiu susisiekti su manimi ir susitarsime dėl vizito studijoje“, – kvietė tapytoja.
Jos darbų pagrindinė tema – moteris. Tai šiuolaikinė moteris, pavyzdžiui, moteris kovotoja arba ta, kuri semiasi stiprybės iš senųjų mitų. Imdamasi naujo darbo tapytoja dažniausiai tiksliai nežino, ką jame pavaizduos – pasak jos, kaip gyvenime neverta aklai siekti užsibrėžto tikslo, o geriau derintis prie naujų aplinkybių, taip ir kūrybinio proceso metu kartais kyla naujų minčių.
Didžiulės ant M.Furmanos dirbtuvių sienų kabančios drobės skirtos jos darbų parodai, kuri bus atidaryta Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje gegužės 10 d., na, o aukcione menininkė kvies įsigyti mažesnius darbus, kurių daugumą tapė išvykusi paviešėti pas vyro tėvus į JAV.
Susidomėjusieji galimybe įsigyti M.Furmanos darbų ir taip paremti Kristinos ir Danio šeimą daugiau informacijos ras čia.
Padėkite skleisti žinią – jei jūs ar jūsų artimieji priglaudėte pabėgėlius iš Ukrainos, parašykite el. paštu news@lrytas.lt savo kontaktą. Tenevyksta dideli dalykai tyliai – dalinkimės ir džiaukimės gerais darbais!
