Iš Mariupolio ištrūkusią ukrainietę persekioja šiurpūs prisiminimai ir sukrečiantis anūkės klausimas

„Močiute, ar aš šiandien nemirsiu?“ – šis 8-metės anūkės klausimas nuolat persekioja Larisą Sinelnikovą. Iš bombarduojamo Mariupolio su šeima ištrūkusi moteris dabar jaučiasi saugi Kėdainiuose, tačiau negali pamiršti košmaro, kurį teko išgyventi Ukrainoje.

 Larisa su vyru Aleksandru negali pamiršti siaubo, kurį patyrė tėvynėje. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Larisa su vyru Aleksandru negali pamiršti siaubo, kurį patyrė tėvynėje. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Larisa su vyru Aleksandru negali pamiršti siaubo, kurį patyrė tėvynėje. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Larisa su vyru Aleksandru negali pamiršti siaubo, kurį patyrė tėvynėje. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aštuonmetė Marija dar bijo šypsotis ir krūpčioja nuo kiekvieno stipresnio garso, nors pagaliau yra saugi Lietuvoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aštuonmetė Marija dar bijo šypsotis ir krūpčioja nuo kiekvieno stipresnio garso, nors pagaliau yra saugi Lietuvoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Požeminėje slėptuvėje Sinelnikovai su 200 kitų ukrainiečių glaudėsi ne vieną dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Požeminėje slėptuvėje Sinelnikovai su 200 kitų ukrainiečių glaudėsi ne vieną dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Požeminėje slėptuvėje Sinelnikovai su 200 kitų ukrainiečių glaudėsi ne vieną dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Požeminėje slėptuvėje Sinelnikovai su 200 kitų ukrainiečių glaudėsi ne vieną dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Požeminėje slėptuvėje Sinelnikovai su 200 kitų ukrainiečių glaudėsi ne vieną dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Požeminėje slėptuvėje Sinelnikovai su 200 kitų ukrainiečių glaudėsi ne vieną dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aštuonmetė Marija dar bijo šypsotis ir krūpčioja nuo kiekvieno stipresnio garso, nors pagaliau yra saugi Lietuvoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aštuonmetė Marija dar bijo šypsotis ir krūpčioja nuo kiekvieno stipresnio garso, nors pagaliau yra saugi Lietuvoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Laukuose už Berdiansko būriai pabėgėlių viltingai dairėsi, laukdami evakuacinių autobusų.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Laukuose už Berdiansko būriai pabėgėlių viltingai dairėsi, laukdami evakuacinių autobusų.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aštuonmetė Marija dar bijo šypsotis ir krūpčioja nuo kiekvieno stipresnio garso, nors pagaliau yra saugi Lietuvoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aštuonmetė Marija dar bijo šypsotis ir krūpčioja nuo kiekvieno stipresnio garso, nors pagaliau yra saugi Lietuvoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aštuonmetė Marija dar bijo šypsotis ir krūpčioja nuo kiekvieno stipresnio garso, nors pagaliau yra saugi Lietuvoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aštuonmetė Marija dar bijo šypsotis ir krūpčioja nuo kiekvieno stipresnio garso, nors pagaliau yra saugi Lietuvoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aštuonmetė Marija dar bijo šypsotis ir krūpčioja nuo kiekvieno stipresnio garso, nors pagaliau yra saugi Lietuvoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aštuonmetė Marija dar bijo šypsotis ir krūpčioja nuo kiekvieno stipresnio garso, nors pagaliau yra saugi Lietuvoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Laukuose už Berdiansko būriai pabėgėlių viltingai dairėsi, laukdami evakuacinių autobusų.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Laukuose už Berdiansko būriai pabėgėlių viltingai dairėsi, laukdami evakuacinių autobusų.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Požeminėje slėptuvėje Sinelnikovai su 200 kitų ukrainiečių glaudėsi ne vieną dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Požeminėje slėptuvėje Sinelnikovai su 200 kitų ukrainiečių glaudėsi ne vieną dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Požeminėje slėptuvėje Sinelnikovai su 200 kitų ukrainiečių glaudėsi ne vieną dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Požeminėje slėptuvėje Sinelnikovai su 200 kitų ukrainiečių glaudėsi ne vieną dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Larisa su vyru Aleksandru negali pamiršti siaubo, kurį patyrė tėvynėje. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Larisa su vyru Aleksandru negali pamiršti siaubo, kurį patyrė tėvynėje. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Larisa su vyru Aleksandru negali pamiršti siaubo, kurį patyrė tėvynėje. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Larisa su vyru Aleksandru negali pamiršti siaubo, kurį patyrė tėvynėje. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Požeminėje slėptuvėje Sinelnikovai su 200 kitų ukrainiečių glaudėsi ne vieną dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Požeminėje slėptuvėje Sinelnikovai su 200 kitų ukrainiečių glaudėsi ne vieną dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Laukuose už Berdiansko būriai pabėgėlių viltingai dairėsi, laukdami evakuacinių autobusų.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Laukuose už Berdiansko būriai pabėgėlių viltingai dairėsi, laukdami evakuacinių autobusų.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Požeminėje slėptuvėje Sinelnikovai su 200 kitų ukrainiečių glaudėsi ne vieną dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Požeminėje slėptuvėje Sinelnikovai su 200 kitų ukrainiečių glaudėsi ne vieną dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mariupolis, kuriame Larisa gyveno daugybę metų, subombarduotas, o moteris su šeima nebeturi, kur grįžti, nes jos namų nebėra. <br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (28)

Lrytas.lt

Apr 9, 2022, 10:01 PM, atnaujinta Apr 10, 2022, 11:20 AM

Marija buvo guvi, linksma, draugiška mergaitė, per gyvenimą iki šiol judanti šokio žingsniu. Perspektyvi šokėja rengėsi dar vienam konkursui, specialiai jam įsigijo puošnią suknelę, tačiau per šokius jos taip ir nespėjo apsivilkti. Agresorių iš Rusijos sukeltas kruvinas karas neatpažįstamai pakeitė Mariją ir per vieną dieną ji buvo priversta suaugti.

Marija su šeima nuo bombų slėpėsi vieno Mariupolio daugiabučio koridoriuje, kai visa griaunantis sviedinys pataikė į kitą to namo laiptinę. Siaubo apimta mergaitė glaudėsi prie mamos ir močiutės, bet ir jų gerklėje žodžiai strigo, tik savo kūnais moterys instinktyviai bandė užstoti vaiką nuo bombų.

Kiek anksčiau Marijos dėdės ir senelis per plauką išvengė tragedijos, kai pro juos, stovinčius balkone, praskriejo ir netoliese sprogo raketa. Pažirę stiklai vyrus sužeidė, įstrigo kūne, bet galėjo baigtis tragiškai, jei bent vienas tuo metu būtų iškišęs galvą per balkoną.

Marija, jos mama, močiutė ir senelis dabar yra saugūs Kėdainiuose, kur gyvena prieš tris dešimtmečius į Lietuvą atitekėjusi L.Sinelnikovos sesuo Viktorija su šeima. Tačiau ukrainiečiai vis dar krūpčioja nuo kiekvieno stipresnio garso, o tėvynėje patirti košmarai prasiskverbia į jų sapnus.

Katinų daugiau nepamatė

Pietryčių Ukrainos uostamiestis Mariupolis Donecko srityje pastaruosius aštuonerius metus nuolat girdėjo šūvių, tačiau to, kas įvyko vasario 24-ąją prasidėjus karui, nujausti negalėjo. Tai atrodė taip baisu, jog vien mintis apie tai, kad būtų žudomi taikūs gyventojai, atrodė nepakeliamai siaubinga.

Larisos tėvas – ukrainietis, o motina buvo rusė. Vaikystėje L.Sinelnikova vasarą nuolat viešėdavo pas senelius Rusijoje, Kursko srityje. Ten ir dabar yra giminaičių, kurie patys kraupsta nuo žudikiško Rusijos Ukrainoje sukelto karo.

L.Sinelnikova girdėjo pranešimus apie tai, kad Rusija ginkluojasi ir rengiasi pulti Ukrainą, bet neįstengė tuo patikėti. „Tai atrodė neįmanoma. Kodėl rusai turėtų su mumis kariauti? Vardan ko? Tas karas man buvo tarsi peilis į nugarą. Aš taip tikėjau, kad Rusija niekada mūsų nepuls, bet gavau smūgį. Tarsi mane būtų išprievartavę“, – trūkinėjančiu balsu sakė L.Sinelnikova.

Mariupolio pakraštyje gyvenanti Larisa jau pirmosiomis karo dienomis paliko savo butą ir išvyko pas sūnų, kuris gyveno šiek tiek toliau nuo miesto ribos. Dviem savo katinams moteris prikrovė ėdesio trims dienoms, nes šventai tikėjo, kad netrukus sprogimai liausis ir ji grįš namo.

Maistą taupė net vaikai

Tačiau dabar L.Sinelnikova jau nebeturi, kur grįžti. Namų neteko ir jos sūnus. Kai bombos ėmė sproginėti ant Mariupolio daugiabučių, Larisai su šeima teko slėptis požeminėje Jūrų licėjaus slėptuvėje.

Ten, taupydami maistą ir vandenį, drauge su dar 200 žmonių gyveno 10 dienų.

„Vietoj grindų – stiklo vata, o mūsų mergaitė Marija yra alergiška. Ačiū Dievui, ji ten nesusirgo. Vėliau iš gydytojų sužinojome, kad, kai organizmas patiria didelį stresą, išskiria kažkokį apsauginį hormoną, kuris apsaugo nuo ligų.

Gyvendama slėptuvėje supratau, kad pats vertingiausias dalykas yra vanduo. Mums jo stigo. Turiu problemų su inkstais – kaupiasi akmenys, – tad privalau gerti daug vandens, bet gerdavome tik po gurkšnelį, kad užtektų. Maisto irgi ėmė trūkti, nors kareiviai vis atveždavo tai kuopų, tai dar ko nors. Jaunučiai tokie kareivėliai – dar vaikai. Vienas slėptuvėje rado savo žmoną – irgi mergaičiukę gal 23 metų. Apsikabino, pasibučiavo, bet netrukus vėl turėjo atsisveikinti.

Tačiau maisto vis tiek buvo per mažai. Pabaigoje jau kalbėjomės, kad pavalgyti duosime tik vaikams – suaugusiesiems nebeužteks“, – pasakojo Larisa.

Skurdus viralas, galima sakyti, – tik vanduo, kuriame plaukiojo vienas kitas dešros gabalėlis, vos sekundei numarindavo beprotišką alkį. Tačiau net jo suaugusieji imdavo tik šaukštą kitą, likusįjį atiduodami vaikams.

Duonos nebuvo, tad ukrainiečiai pabandė išsikepti bent šokių tokių paplotėlių iš miltų ir vandens. Tą tešlą paskrudino ant lempos ir išėjo traškučiai, kurie jokio sotumo nesuteikė.

„Bet mūsų aštuonmetė Mašenka vis tiek juos taupė. Pirmą kartą mačiau, kad vaikas taip taupytų maistą. Išdalijo tuos kelis paplotėlius mums, o vieną pasidėjo į šoną: „Šitą suvalgysiu rytoj“, – graudinosi L.Sinelnikova.

Tačiau ir slėptuvėje tapo nesaugu, kai dešimtą dieną šalia prasidėjo atakos iš oro. Jūrų licėjaus komendantas pripažino, kad galingų smūgių požeminė slėptuvė neatlaikys.

„Supratome, kad privalome iš ten dingti“, – pasakojo Larisa. Tada prasidėjo jos šeimos ilga kelionė į Lietuvą.

Netikėtai atsirado gelbėtojas

Larisa su seserimi Viktorija vaikystėje labai mėgo latvių daugiaserijinį filmą „Ilga kelionė per kopas“, tad ir savo šeimos kelionę iš bombarduojamos Ukrainos į saugią Lietuvą taip vadina.

Slėptuvėje L.Sinelnikovos šeima slėpėsi devyniese: Larisa su vyru, judviejų duktė ir sūnus, marčia, anūkė, marčios motina ir Larisos vyro sesuo.

Jie buvo sutarę, kad iš Mariupolio juos išveš irgi išvykstantys ukrainiečiai. Tačiau šie išvažiavo anksčiau.

„Išeiname mes iš tos slėptuvės, aplink šaudo, vaikas verkia iš siaubo. Kur dėtis?! Tik staiga iš kažkur atsiranda senučiukai „Žiguliai“, o prie jų vairo sėdintis vaikinukas šaukia: „Greičiau lipkite vidun!“ Nežinau iš kur Dievas mums atsiuntė tą vaikinuką Jurą – sušokome aš, duktė su vaiku, vyro sesuo ir marčios motina, o vyrai ir marčia iki patikros punkto patraukė pėsčiomis“, – pasakojo L.Sinelnikova.

Nors planavo vykti kitur, staiga išdygęs Jura važiavo į gimtąjį Manhušą, tad moterys irgi pakeitė savo planus.

Vyrus ir Larisos marčią pažįstamas nuo patikros punkto irgi atvežė į Manhušą. Tik jų kelionė buvo aplaistyta ašaromis: pakeliui šeima sužinojo, kad žuvo jų artimieji – jauna sutuoktinių pora. Vyras su žmona išėjo į lauką paskambinti moters motinai, kad pasveikintų šią su gimtadieniu ir šalia jų sprogo bomba. Našlaičiai liko du maži vaikai, o sutuoktinių kūnų dėl nuolatinių sprogimų net buvo neįmanoma palaidoti.

Galimybė ištrūkti – benzinas

Manhuše pabėgėlius iš Mariupolio priglaudė vietiniai. Ten jie pagaliau gavo sočiai pavalgyti ir atsigerti. „Neįsivaizduojate, kokios buvo mūsų Mašenkos akys, kai ji pamatė duoną. Tik plėtėsi, plėtėsi. Paprašiau gabalėlio, o anūkė tik kemša, kemša. Sakau: „Mažute, gal jau užteks, paskui pilvelį skaudės.“ O ji, atrodo, valgo taip lyg daugiau niekada negaus valgyti“, – raudodama pasakojo Larisa.

Manhuše Donetsko srityje irgi neatrodė saugu, tačiau išvykti buvo mažai galimybių. Pirmiausia dėl to, kad beveik nebuvo degalų. Larisos šeima 4 ryto jau laukdavo degalinėje, tikėdamasi įsigyti benzino.

Galiausiai tai pavyko – ukrainiečiai įsigijo 40 litrų degalų. L.Sinelnikovos vyro seserį ir marčios motiną paėmė iš Ukrainos išvykstančios moters, kuri Manhuše apgyvendino pabėgėlius iš Mariupolio, šeima. Ekipažas pasiekė Lenkiją ir kol kas bando kurtis ten.

Larisa su likusia šeima rado, kas nuvežtų iki Berdiansko Zaporožės srityje. Ten jau tikėjosi įsėsti į evakuacinius autobusus.

Tačiau ir tai nebuvo lengva. Humanitarinių autobusų rusai nebeįleisdavo į miesto centrą, autobusų išvykimo grafikas vis keitėsi, jie stodavo ir žmones susirinkdavo užmiestyje, laukuose.

Sinelnikovai keldavosi auštant ir vis vykdavo į tuos laukus. Moterys su vaiku – taksi. Jaunesnieji – keliolika kilometrų pėsčiomis. Taip – keturis rytus iš eilės, nes autobusų vis nebuvo ir nebuvo. Paskutinius pinigus šeima išleido taksi. Keliolika kilometrų iki paskutinio patikros punkto prieš humanitarinių autobusų sustojimo vietą kaskart kainuodavo keliasdešimt eurų. Pabėgėliams tai – žvėriškai daug.

„Vieninteliai, kas tikrai nesuko galvos, kad žmonės bėga nuo karo, buvo taksistai. Jokių nuolaidų, nesvarbu, kad pinigų nebeturi, kad su tavimi – ir išsigandęs vaikas. Kam karas, o kam – verslas“, – sakė Larisa.

Kai ketvirtą kartą atvyko į paskirtą evakuacijos vietą, Sinelnikovų šeima vėl išgirdo, kad ir šįkart autobusų nebus. Vilties išvykti, atrodė, nebeliko. Tačiau su būriu kitų ukrainiečių pabėgėlių jie vis tiek stovėjo laukuose košiami vėjo ir merkiami lietaus virš galvų nepaliaujamai skraidant lėktuvams. Tada atsirado informacijos, kad autobusai vis dėlto stovi kaime netoliese ir dar po kurio laiko jie galiausiai pasirodė.

„Autobusų buvo daug – visi tilpome. Ir net atsisėsti gavome! Mums tai atrodė išsigelbėjimas“, – pasakojo L.Sinelnikova.

Ieškojo tatuiruočių ir mėlynių

Tačiau kelias iki Lvovo irgi prailgo. Rusų patikros postuose visus nuolat tikrino ir tyčiojosi. „Tie kareiviai – jau ne žmonės. Ne visi, žinoma, nes vienas įspraudė obuolį, kad vaikui duočiau. Bet šiaip žiūri stiklinėmis akimis, išsidirbinėja, grasina. Baisiausia buvo paskutiniame patikros punkte, ten galėjo baigtis visaip“, – graudinosi Larisa.

Tame patikros punkte ukrainiečius vyrus rusai išrengė, ieškodami tatuiruočių, kurias turi „Azovo“ pulko nariai ir mėlynių ant kūno, kurias palieka automato diržai. Buvo atidžiai apžiūrėta ir įvertinta kiekviena žaizdelė – net peilio įpjovimai.

Ginklų paliktų mėlynių rusai ieškojo ir ant jaunesnių moterų kūnų. Tad išrenginėjo ir jas.

Vienas rusas pagrasino: „Nors vienas išlipsite iš autobuso – visus sušaudysime.“ Vienas atėmė L.Sinelnikovos sūnaus telefoną, nes jam buvo reikalinga ukrainietiška sim kortelė.

Tame telefone liko ne tik nuotraukos – paskutinis tikras prisiminimas apie namus Mariupolyje, kurių jau nebėra, – bet net prie telefono pririštos banko kortelės. Vėliau, kai jau buvo saugus, vyras jas užblokavo.

„Tik spaudžiau kumščius, kad nepratrūkčiau. Kaip jie iš mūsų tyčiojosi! Mūsų žemėje, mūsų namuose. Orkai jie. Orkai. Orkai“, – Larisai dar ir dabar sunku apie tai kalbėti, o rusus ji vadina taip, kaip ir visi ukrainiečiai – orkais – žiaurumu išsiskiriančiais fantastiniais padarais.

Galiausiai evakuaciniam autobusui leista važiuoti ir visi jo keleiviai lengviau atsiduso.

„Mums pasisekė. Girdėjome, kad kitą autobusų koloną, kuri važiavo po mūsų, tame paskutiniame patikros punkte rusai apšaudė. Apie tai nebuvo rašyta spaudoje, bet žinios, sako, tikros. Vienos su mumis važiavusios moters vyras – kariškis. Jis ir pranešė, kad važiavusiesiems paskui mus kelionė buvo tragiška“, – sakė L.Sinelnikova.

Sujaudino lietuvių gerumas

Likusioji kelionės dalis jau atrodė lengva. Nors teko sukti ilgą lankstą, nes buvo susprogdintas tiltas, nors teko nakvoti Zaporožėje, nors ir paskui, pasiekus Lvovą, kelionė dar užtruko, vis dėlto Larisai tai atrodo visiškas niekis palyginti su tuo, ką teko išgyventi iki tol.

Kažkur ten po paskutinio Rusijos patikros punkto, išsiskyrė Larisos, jos sūnaus, marčios ir sūnėno keliai – 30-mečiai vyrai negali išvykti iš Ukrainos, nes bet kada gali būti mobilizuoti į kariuomenę. Kur tiksliai jie liko L.Sinelnikova bijo sakyti, nes nerimauja, kad rusai juos suras ir išžudys.

Larisa graudinasi kalbėdama apie Ukrainoje likusius artimuosius. Jie išsiskyrė ir nežino, kada vėl susitiks. Bet, tiki, dar susitiks. Ji graudinosi, tik – jau kitaip, ir atvykusi į Lvovą, kai du lietuviai – Donatas Puzinas ir moteris, vardu Ingrida, darė viską, kad L.Sinelnikovos šeima pagaliau ištrūktų į Lietuvą.

„Jie vis skambinėjo man, jaudinosi dėl manęs lyg dėl savo motinos, davė instrukcijas, kur rasti evakuacinius autobusus į Lietuvą. Maniau, kad Donatas ir Ingrida priklauso kokiai nors organizacijai, o jie, pasirodo, pabėgėliais rūpinasi vieni. Patys sugalvojo ir ėmėsi iniciatyvos“, – pasakojo L.Sinelnikova.

Detalės, kaip įveikė Ukrainos-Lenkijos sieną ir kaip paskui atvyko į Kėdainius, Larisai jau atrodo nesvarbios. Kėdainiuose su nediduku, bet labai gražiu ir į kultūros paveldo registrą įtrauktu Senamiesčiu, – tylu, ramu ir saugu. Ten gyvena Larisos sesuo Viktorija, jau puikiai kalbanti lietuviškai. Larisa niekada nebuvo pas seserį Lietuvoje, nes vis stigo tai laiko, tai pinigų.

Pastarąjį kartą seserys Ukrainoje matėsi prieš pusaštuntų metų, kai Viktorija buvo nuvykusi pamatyti tada dar naujagimės Marijos.

„Dabar kalbamės apie tai, kaip baisu, kad karas mums vėl suteikė galimybę pasimatyti gyvai, o iki tol – tik internetu ir internetu. Net pagalvoti negalėjau, kad kada nors tai patirsiu. O kad mano vaikai ir anūkė! Kaip kraupu tai, kas vyksta Ukrainoje, kas apskritai vyksta. Trys mano pusbroliai yra kariškiai – vienas Ukrainos, antras – Rusijos, trečias – Baltarusijos. Dabar jie priešai! Bet visi jie supranta, koks baisus yra šis karas“, – sakė L.Sinelnikova.

Kėdainiuose pabėgėliai gavo butą su pilnu šaldytuvu maisto. Visi žiūrėjo į atvertas to šaldytuvo duris, o skruostais riedėjo ašaros. Dėl žmonių gerumo.

Larisos anūkė Marija dar krūpčioja nuo garsiau burzgiančių automobilių ir bijo pakelti akis į dangų, kad nepamatytų ten žudikiškų lėktuvų. Mergaitė dar bijo šypsotis ir garsiai juoktis. Ji bijo patikėti, kad dabar išties yra saugi. Bet Marija netrukus vėl eis į mokyklą. Vėl šoks, tiki Larisa.

Pedagogė Larisa, jos vyras suvirintojas ir duktė ekonomistė bandys rasti darbą. Mokysis lietuvių kalbos. Bandys gyventi. Oriai ir be baimės: „O kur bus mūsų namai, pamatysime. Dabar nebeturime, kur grįžti, o į Mariupolį ir bijotume, nors jo jau beveik ir nebėra. Dieve, Dieve, kam šito reikėjo? Kam?! Ir dėl ko? Dėl kažkokių ambicijų? Mes – tokie patys žmonės kaip jie. Taip pat atrodome. Nors ne, jie – ne žmonės. Jie – orkai.“

Padėkite skleisti žinią – jei jūs ar jūsų artimieji priglaudėte pabėgėlius iš Ukrainos, parašykite el. paštu news@lrytas.lt savo kontaktą. Tenevyksta dideli dalykai tyliai – dalinkimės ir džiaukimės gerais darbais!

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.