***
Visų pirma noriu išreikšti didžiulį dėkingumą savo kolegoms iš Lietuvos, visai lietuvių tautai. Mes ir anksčiau Ukrainoje jutome jūsų palaikymą, o prasidėjus pilno masto karui su rusų okupantais tik dar kartą įsitikinome, kas mūsų draugai ir tikri broliai, o kas – priešai, su kuo mums pakeliui, o ką reikia skubiai pašalinti iš savo gyvenimo.
Be to, aš be galo dėkingas lrytas.lt už galimybę papasakoti šio gerbiamo leidinio skaitytojams apie tai, kas vykta mano gimtajame mieste, Motinoje Odesoje.
Taip istoriškai susiklostė, kad nuo 1989 m. aš gyvenu Odesoje Litovskaja („Lietuvos“, – red.) gatvėje. Tai – viena iš nedaugelio miesto gatvių, kuri nebuvo pervadinta nei iki SSRS žlugimo, nei po jo 90-aisiais, nei mūsų laikais, nors Ukrainoje masiškai keitėsi pavadinimai, ir ne tik gatvių, bet ir ištisų miestų.
Litovskaja gatvėje aš ir pasitikau tą patį vasario 24-osios rytą, kai rusų armija, nepaskelbusi karo, pradėjo masiškai bombarduoti raketomis Ukrainos miestus.
Manęs dažnai klausia, ar aš tikėjausi panašios įvykių eigos... Ir aš visada sakau tą patį: ne, aš iki paskutinio momento bandžiau rasti racionalų paaiškinimą tam, kad JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgybos dar nuo sausio prognozavo pilno masto rusijos įsiveržimą (tai ne spausdinimo klaida, dabar mes Ukrainoje rašome šios šalies pavadinimą mažąja raide).
Dauguma ne tik netikėjo, jog prasidės karas visuose mūsų valstybės regionuose (iš esmės, karas Ukrainos teritorijoje prasidėjo 2014 metais, kai rusija aneksavo Krymą ir dalį Luhansko bei Donecko sričių), bet ir apskritai pokštavo apie tikėtiną rusų armijos puolimą, juk kiekviena prognozuojama galimos atakos data nepasitvirtindavo.
Žinote, kai karas neįsisiautėjo nei vasario 15, nei 16 dieną, aš iš tiesų pagalvojau, kad visa tai iš tikrųjų netiesa. Aš ir dabar nesuprantu, kaip toks dalykas galėjo būti įmanomas XXI amžiuje, kai daugelio šalių mokslininkai galvoja apie Marso kolonizavimą, Japonijoje išleidžia robotus su dirbtiniu intelektu, o Elonas Muskas greit paleis „maršrutinę“ į kosmosą?
Aš puikiai, iki smulkių detalių prisimenu vasario 23-ąją. Paskutinę „taikią“ dieną. Beje, aš iki šiol nepakeičiau šios datos ant savo darbo stalo... Ko gero, padarysiu tai pasibaigus karui...
Pagal susiklosčiusią tradiciją, aš truputį pakonfliktavau su tais, kurie Ukrainoje šventė vasario 23-ąją, nors ši šventė jau prieš daug metų oficialiai atšaukta ir egzistuoja tik tų, kurie ją šventė anksčiau, atmintyje. Beje, sulig kiekvienais metais tokių konfliktų vis mažiau ir mažiau. Ir tai džiugina.
O kitais atžvilgiais tai buvo turininga darbo diena. Greta įvairių medžiagų rašymo, aš, kaip žurnalistikos studentų praktikos vadovas, pravedžiau ekskursiją „Pirmajame miesto radijuje“ ir televizijos kanale „Pirmasis miesto“ dvidešimčiai Odesos nacionalinio Mečnikovo vardo universiteto žurnalistikos fakulteto studentų, paskui pasinaudojau gimtadienio dovana – apsilankiau tapybos dirbtuvėse. Po to puikios nuotaikos grįžau namo, padirbėjau iki vėlios nakties ir, nieko neįtardamas, atsiguliau miegoti.
Jau po to aš prisiminiau, kaip per miegus išgirdau už uždaryto lango keletą garsų, panašių į sprogimus, bet jų nesureikšminau, juk netoli mano namo yra karinis dalinys, kuriame periodiškai vyksta įvairūs mokymai. Bet iškart po to, apie penktą valandą ryto, mane telefono skambučiu pažadino tikra sesuo, gyvenanti kaimyniniame name.
Ina buvo labai išsigandusi, kaip ir jos duktė Darja. Pabudusios nuo baisių garsų, jos chaotiškai pradėjo rinkti daiktus ir dokumentus, bet nežinojo, kur bėgti ir ką daryti. Iš dalies nuraminęs jas žodžiais apie tai, kad čia gali būti įprasti „mokymai“, o „baimės akys didelės“, ir pasiuntęs jas miegoti, aš vėl pasinėriau į sapną, bet ryte, atsidaręs internetą ir įsijungęs televizorių, suvokiau, kad čia jokie mokymai, o pats tikriausias karas...
Pasakyti, kad mane visa tai šokiravo – nieko nepasakyti. Žmonės pradėjo masiškai važiuoti iš didelių miestų į atokesnes gyvenvietes, kaimus, tūkstančiai ukrainiečių skubos tvarka organizavo išvykimus į kaimynines šalis – Moldovą, Rumuniją, Lenkiją.
Bet mano šeima liko gimtojoje Odesoje. Mes rimtai pasikalbėjome ir nusprendėme, kad nepaliksim savo namų, savo Mamos Odesos, savo Ukrainos, nepaisant daugybės mano draugų iš įvairių šalių pasiūlymų priglausti mano artimuosius, būsime čia, palaikysime žmones, padėsime nugalėti mūsų kariams ir politikams.
Suprasdami, kad Odesa – gardus Ukrainos kąsnelis putinui ir jo pakalikams, mes jau nuo pirmųjų dienų supratome, kad egzistuoja reali grėsmė, jog mūsų miestas bus okupuotas ir užimtas karine jėga.
Mes visi aiškiai suvokėme, kad pavojus gali ateiti iš visur – iš žemės, iš oro ir iš jūros. Todėl gana greitai man teko perdaryti mūsų mažytį rūsį į nedidelę slėptuvę nuo bombų, į kurią mes organizuotai leidžiamės kasdien po kelis kartus, kartais – trims-penkioms valandoms.
Baimę ir paniką mes įveikėme toli gražu ne iš karto. Nepaisant sveiko proto ir gyvenimiško optimizmo, humoro jausmo ir loginio mąstymo. Sesuo, dukterėčia, mama labai išgyvena, jų fantazija dažnai galvose piešia pačias baisiausias scenas iš galimų.
O dabar net ir fantazijos nereikia: pakanka pasižiūrėti video ir nuotraukas iš okupuotų ir sugriautų Ukrainos miestų – Bučos, Gostomelio, Borodiankos, Černigovo, Charkovo, Mariupolio... Suprantama, apie visavertį miegą negali būti nė kalbos, nes bet kuriuo paros metu mes turime būti pasirengę akimirksniu persikelti į rūsį.
Kadangi visi sporto renginiai skubos tvarka buvo sustabdyti ar atšaukti, balandį aš likau praktiškai be darbo, o juk iki vasario 24 d. galėjau pasigirti, kad dirbau dviejų interneto portalų redaktoriumi, turėjau autorinę sporto laidą radijuje ir televizijoje, organizavau didelius futbolo ir salės futbolo turnyrus, padėjau vystyti Odesos ušu federaciją, komentavau futbolo, krepšinio, rankinio, mišriųjų kovos menų ir regbio-7 varžybas, pradėjau bendradarbiauti su vienu iš laikraščių...
Bet nepaisant to, kad praktiškai visos darbo vietos laikinai „užšaldytos“, aš ir toliau rašiau įvairius straipsnius sporto ir karo tema, toliau kariauju informaciniame fronte su botais, melagienomis, per šias daugiau kaip 40 dienų padariau daugiau kaip 20 pasijungimų į įvairius Odesos ir užsienio televizijos kanalus.
Kasdien aš ir mano kolegos stebime situaciją ne tik mieste, bet ir visoje šalyje, mes stengiamės padėti savanorių judėjimui ir kariškiams, taip pat stengiamės visus pralinksminti odesiečiams būdingu humoru.
Asmeniškai aš tarp oro pavojaus signalų periodiškai įrašinėju įvairius video, piešiu, rašau eiles, imituoju įvairių politikų ir prezidentų balsus, išjuokdamas rusų karių bukumą ir jų niekingą prezidentą-diktatorių. Beje, tai – atskira tema pokalbiui... Skausminga tema, bet...
Per praktiškai dvidešimt savo profesinės veiklos metų sporto žurnalistikoje aš dažnai susidurdavau su tuo, kad rusų sportininkai pasiekdavo aukštų ir skambių rezultatų neretai dėl dopingo naudojimo, teisėjų, arbitrų lojalumo, įvairių „susitarimėlių“ ir panašiai. Ne, ne visi, bet vis dėlto labai, labai dažnai.
Manau, jūs ir patys žinote ir prisimenate šimtus su tuo susijusių skandalų... Ir, žinote, dabar ir rusų kariai įrodo Ukrainoje, kad visa tai – ne atsitiktinai. Jiems puikiai sekasi kariauti prieš taikius gyventojus, prieš gimdymo namus, mokyklas, ligonines, bažnyčias, jie profesionaliai griauna gyvenamuosius namus, žudo vaikus, sušaudo arklius, prievartauja merginas, plėšia vaistines ir parduotuves, iš ukrainiečių namų išneša papuošalus, pinigus ir techniką, net kilimus, bet mūšio lauke patiria milžiniškus nuostolius.
Niekingi ir žemi teroristai, kailialupiai, marodieriai laiko įtampoje visą šalį, nes kasdien bailiai atakuoja dešimtimis, šimtais raketų, paleistomis iš Juodosios jūros, Krymo, Baltarusijos ar iš lėktuvų, kurie atskrenda tiek iš rusijos ir Baltarusijos, tiek iš Krymo.
Mes, ukrainiečiai, kiekvieną dieną šaukiame, kad dangus virš Ukrainos būtų uždarytas. Bet, deja, tai neįvyksta. Mes liovėmės tikėti NATO, turime milijonus klausimų JTO, mes labai pavargome nuo daugelio šalių atstovų tuščių pažadų, bet sulig kiekviena diena tampame tik stipresni. Nepaisant nieko.
Grįžkime prie Odesos... Balandžio 3-4 d. mes savo kailiu pajutome baimes, kurios apima nuo galvos iki kojų: rusų kariai atakavo Odesą dešimtimis raketų, dalis kurių pasiekė tikslą. Sprogimai, neįprasti taikiam miestui sprogstančių bombų garsai, visame mieste suveikusios signalizacijos, gaisrai, tiršti dūmai, mirksinti šviesa... Mūsų tam neruošė... O visa tai buvo daroma ir toliau daroma tam, kad įbaugintų gyventojus, kad merai atiduotų miestus be kovos, kad gubernatoriai atiduotų priešui ištisas sritis.
Laimei, Odesa, kaip ir kiti miestai, užėmė aiškią proukrainietišką poziciją. Taip, niekas nesutiko rusų karių su gėlėmis, mitas, kad Odesa – prorusiškas miestas, seniai išsklaidytas. Odesa – tai Ukraina! Taip buvo ir taip bus visada!
„Rusų karinis laive, eik nachui!“ – pati populiariausia ir labiausiai paplitusi frazė Ukrainoje per šias 40 su trupučiu dienų. Ypač ji aktuali mūsų mieste, juk mes reguliariai matome horizonte rusų karinius laivus. Dabar mes būtent taip išreiškiame savo požiūrį į rusiją ir rusų karius, politikus ir tuos, kas aklai tiki aukščiau nurodytais gyvuliais. „N***ui“ dabar siunčia ne tik laivus, bet ir viską, kas susiję su rusija.
Daugybė nuorodų miesto gatvėse, skelbimai, iškabos, reklamos – visur galima sužinoti kryptį, kuria turi eiti okupantai iš rusijos. Arba, kaip mes dabar sakome, orkai iš Mordoro, šalies 404, Ch...ilostano.
Kalbant apie mūsų miestą, norisi su pasididžiavimu pabrėžti, kad jau nuo pirmųjų dienų odesiečiai pradėjo aktyviai padėti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, teritorinei gynybai, pabėgėliams iš „karštų taškų“. Mes visi susitelkėme į vieną visumą, visi dirba mūsų būsimos pergalės labui, kiekvienas stengiasi padėti tuo, kuo gali.
Manau, per mėnesį nuo viso šito siaubo pradžios 30 procentų Odesos gyventojų paliko miestą: daug kas išvyko į Odesos srities kaimus, daug kas – į vakarinius Ukrainos regionus, daug kas – į užsienį. Beje, dalis žmonių jau pradėjo grįžti, suprasdami, kad būti kitose šalyse tuo metu, kai gimtojoje žmonėms reikalingas kiekvieno palaikymas, nepakeliama. Bet vis dėlto labai daug moterų su vaikais yra už šalies ribų.
Internete yra daug nuotraukų iš Odesos, kuriose mes matome prieštankinius „ežius“, tūkstančius maišų su smėliu, blokpostus, karinę techniką, viena iš miesto įžymybių – paminklas kunigaikščiui de Rišeljė, – tik truputėlį „žiūri“ iš po tūkstančių maišų su smėliu.
Odesiečiai bando išsaugoti jo „gyvybę“ tuo atveju, jeigu neišsivystę rusai kariai nuspręs pašaudyti į eilinį paminklą (užfiksuoti šūvių į Taraso Ševčenkos paminklą atvejai)... Eini gatve, aplink daug uždarytų patalpų, nėra minių turistų, prie kurių mes pripratę, nėra kamščių, nėra sumaišties...
Kartais atrodo, kad visa tai – baisus sapnas, kuris tęsiasi jau daugiau kaip keturiasdešimt dienų. Bet su kiekvienu oro pavojumi, kiekvienu šūviu, kiekvienu sprogimu, kiekvienu sėkmingu priešlėktuvinės gynybos darbu supranti, kad tai – realybė. Mūsų nauja realybė, prie kurios reikia priprasti, bet kuri neturi įvaryti į neviltį, pesimizmą ir paniką.
Ukrainos tauta dar niekada nebuvo tokia vieninga. Mes dar niekada nepadėjome vienas kitam taip, kaip dabar. Mes, rusakalbiai ukrainiečiai, dar niekada taip nesididžiavome tuo, kad mes – ukrainiečiai.
Suvokimas, kad mes gyvename istoriniu laiku, kad esame „skydu“ Europai ir visam civilizuotam pasauliui, kad kaip tik dabar mūsų kariai ir mūsų didis prezidentas Volodymyras Zelenskis, buvęs Linksmųjų ir išradingųjų klubo žaidėjas ir komedijų aktorius, keičia istoriją, perrašo Europos istoriją, kovodami už taiką visame pasaulyje, padeda likti optimistu.
Jėgų ir energijos, be jokios abejonės, užteks iki pat pergalės prieš rašizmą, o būtent taip mes ir vadiname rusų fašistus. Visas pasaulis dabar tapo „mėlynai geltonas“, mes dėkingi visoms šalims, visiems piliečiams, kurie mus palaiko, tikim, kad greitai laimėsime šiame kare ir galėsime žaisti futbolą, skraidyti į svečius pas naujus draugus iš įvairių pasaulio kampelių, rašyti apie karinius veiksmus tik būtuoju laiku.
Ir taip, po mūsų pergalės aš būtinai aplankysiu Lietuvą, padėkosiu lietuviams už pagalbą ir palaikymą, o kol kas gimtojoje Litovskaja gatvėje vėl teks leistis į rūsį. Oro pavojus. Raketos iš jūros, priešo kariniai laivai horizonte, bet jų seniai niekas nebijo.
Atsimenate, kur mes juos siunčiame? Ten, kur juos iš Gyvačių salos pasiuntė ukrainiečių pasienietis Romanas Gribovas. Jis nežuvo, jis gyvas, neseniai grįžo iš nelaisvės į gimtąją Čerkasų sritį ir dabar su dviguba energija ir motyvacija toliau gina Ukrainą. Tai toliau darysime mes visi. Kiekvienas savaip.
Šlovė Ukrainai!
