Iš Mariupolio į Šiaulius atvykusi Aliona: „Atvažiavau iš miesto, kurio nebėra“

Aliona Dmitrijeva (40 m.) su dukra Jekaterina (16 m.) nuo balandžio 2 d. gyvena Šiauliuose. Mergina jau lanko mokyklą, mama tuoj pradės dirbti. Rodos, galėtų ir ramiau atsikvėpti po sunkių išgyvenimų Mariupolyje, tik moteris labai nerimauja dėl jame likusių savo tėvų – su jais nė neišeina susisiekti, tik internete ji vis tikrina, ar jų nėra žuvusiųjų sąrašuose.

 Aliona su dukra Šiaulius šiaip taip pasiekė iš Mariupolio.<br>Reuters / Scanpix nuotr. ir asmeninio albumo nuotr.
 Aliona su dukra Šiaulius šiaip taip pasiekė iš Mariupolio.<br>Reuters / Scanpix nuotr. ir asmeninio albumo nuotr.
Mariupolis.<br>Reuters / Scanpix nuotr.
Mariupolis.<br>Reuters / Scanpix nuotr.
 Mamos ir dukros fotosesija Mariupolyje šių metų vasario pradžioje prieš karo pradžią.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Mamos ir dukros fotosesija Mariupolyje šių metų vasario pradžioje prieš karo pradžią.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Mamos ir dukros fotosesija Mariupolyje šių metų vasario pradžioje prieš karo pradžią.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Mamos ir dukros fotosesija Mariupolyje šių metų vasario pradžioje prieš karo pradžią.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Apr 12, 2022, 9:17 PM, atnaujinta Apr 13, 2022, 10:49 AM

Aliona ir gimė Mariupolyje, seniau turėjusiame beveik 500 000 gyventojų. „Tai buvo gražus miestas ant Azovo jūros kranto. Ypač jis išgražėjo per pastaruosius trejus metus – buvo renovuotas dramos teatras, kai kurios mokymo įstaigos, kitas mokyklas irgi ruoštasi atnaujinti ir dar pastatyti naujų. Taip pat gražiai sutvarkyti keli parkai, paplūdymyje įrengti gultai ir vaikų žaidimo aikštelės. Dabar ir tas teatras, ir daugybė kitų pastatų subombarduoti. Galima sakyti, kad aš atvažiavau iš miesto, kurio nebėra“, – graudinosi Aliona.

Ji su dukra gyveno privačiame name kiek toliau nuo miesto centro. Nuo bombardavimo kartu su savo tėvais slėpdavosi namo rūsyje.

Jų namuose dabar lubos įlūžusios nuo sprogimų, langai išdužę. „Juos uždengėme plastikine plėvele – vis kažkiek padoriau atrodo. Namie būdavo gal 6 laipsniai šilumos – šildymo, dujų nei elektros nebuvo nuo pat karo pradžios“, – pasakojo Aliona.

Makaronus ar kruopas jie virdavosi kieme ant laužo. Nebuvo ir vandens – gerdavo vandenį, kurio atsinešdavo iš upelio, o palijus – lietaus vandenį (prieš tai jį užvirindavo). Produktų, kuriuos turėjo namuose, užteko dviem savaitėms – parduotuvės nedirbo, daugelis jų buvo pažeistos sprogimų ar išplėštos.

Kai jau tapo baisu galvojant, ką reikės valgyti toliau, pradėjo gauti humanitarinę pagalbą – po vieną produktų paketą žmogui.

Kas buvo sunkiausia? „Tas vandens nešiojimas ir maisto gaminimas ant ugnies – smulkmena, palyginus su nuolatiniu bombardavimu, kai ir rūsyje gerai girdi lėktuvų ūžesį, sprogimus ir apima siaubas, kad tuoj tavęs gali nebelikti. Paprastai bombarduodavo reguliariai – 12 val. nakties, 3 val. nakties ir 6 val. ryto. Maždaug 10 dienų iš eilės vis kliūdavo mūsų kvartalui, vėliau kiek pasislinko į šoną“, – pasakojo Aliona.

Žinoma, tokiu sudėtingu metu iš miesto norėjosi pasitraukti, bet tą padaryti nebuvo lengva – geležinkelis buvo susprogdintas dar vasario 25 d., kažkur už miesto lyg atvykdavo evakuaciniai autobusai, bet jų tvarkaraštis būdavo visai neaiškus, o norinčiųjų išvykti – didelės eilės. Be to, buvo neaišku, ar žmonės apskritai bus išleidžiami iš blokuojamo miesto.

Galiausiai pavyko išvykti visai netikėtai. „Pas mus nelauktai automobiliu atvyko savanoriai, labai šaunūs žmonės Oksana ir Bogdanas, pasiūlė mums ruoštis ir važiuoti. Pasirodo, tuo pasirūpino mūsų pažįstami ukrainiečiai iš Šiaulių, kurie ten išsikraustė prieš pat karo pradžią – internete susirado savanorius, kurie galėjo mums padėti, nurodė jiems mūsų adresą – juk mes gyvenome be elektros ir be telefonų“, – pasakojo Aliona.

Jos su dukra susiruošė per kelias minutes (dukra daiktus buvo susikrovusi seniau, nes mama tikėjosi rast būdą ją kažkaip išsiųsti iš miesto, o pati įsmetė kelis daiktus.

Tik jai labai skauda širdį, kad jos tėvai liko namie įlūžusiomis lubomis – jos mama nevaikštanti, toli keliauti jai būtų per sunku, o tėtis nė už ką jos nepaliktų.

Savanorių automobilis buvo išdaužytais stiklais, bet važiavo. Jie pasiekė Berdiansko miestą, kur Aliona su dukra savaitei apsistojo pas pažįstamus – netoliese vyko susirėmimai ir jos laukė, kol bus atidarytas žaliasis koridorius ir bus leista žmonėms pasitraukti. Iš ten patraukė į Zaporožę.

Teko pravažiuoti kelis karių saugomus postus. Pasak Alionos, ten neramiau tikriausiai buvo jaunesniems vyrams, kurie buvo išrengiami, tikrinant, ar neturi tatuiruočių, kurias turi „Azovo“ pulko kariai, o prie moterų ir vaikų niekas nesikabinėjo.

Širdis liko ten

Galiausiai Aliona su dukra pasiekė Šiaulius, kur apsistojo pas tuos pačius pažįstamus, padėjusius ištrūkti iš gimtojo Mariupolio. Tik pas juos vietos nėra daug, tad ieškosi kitos gyvenamosios vietos, bent pradžioje – nemokamos, kur galėtų apsistoti.

Pasak moters, pirmomis dienomis jai ir Šiauliuose buvo neramu, jautėsi pasimetusi ir išsigandusi, bet po kelių dienų pasijuto geriau.

Ramiau pasidarė ir tada, kai susirado darbą, tiesa, už minimalią algą. Darbas ne pagal specialybę, bet susijęs su jos hobiu – gimtinėje Aliona dirbo buhaltere, o jos hobis buvo konditerija, per praėjusias Kalėdas dar ir vedė užsiėmimus vaikams, kur gamino imbierinius meduolius. Čia ji įsidarbino konditerijos ceche konditerės padėjėja. „Jau buvau vieną dieną pabandyti, vadovė sakė, kad esu darbšti ir perspektyvi, taigi tuojau pradėsiu darbą. Šiek tiek neramu, kad anglų kalbos nemoku, o rusiškai galiu susikalbėti tik su vyresniais žmonėmis, o su jaunesniais – ne, bet gal neprapulsiu“, – sakė Aliona.

Ji labai džiaugiasi tuo, kad jos dukra pritapo gimnazijoje ir yra labai dėkinga jos direktorei bei pavaduotojai, kurios padėjo sklandžiai sutvarkyti reikalus ir palaikė morališkai, dar ir vaisiais pavaišino.

„Raudonasis Kryžius“ davė buitinių ir higienos priemonių, o savanoriška organizacija „Karpaty“ leido pasirinkti drabužių – dabar joms jau ramu, kad turi kuo apsirengti.

„Taip, Lietuvoje pagalbos sulaukiau, didesnė dalis žmonių čia geranoriški, palaiko ukrainiečius, bet mano širdis vis tiek liko Mariupolyje. Labai tikiuosi, kad, kai kiek įsitvirtinsiu gyvenime, rasiu galimybę ir padėsiu tėvams iš ten išvykti pas gimines į mažiau nusiaubtą Ukrainos vietą“, – vylėsi pašnekovė.

Padėkite skleisti žinią – jei jūs ar jūsų artimieji priglaudėte pabėgėlius iš Ukrainos, parašykite el. paštu news@lrytas.lt savo kontaktą. Tenevyksta dideli dalykai tyliai – dalinkimės ir džiaukimės gerais darbais!

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.