Skaistės ir Airono mama kaunietė Sandra Stegvilė (32 m.) pasakojo, kad tai, jog tokio dydžio kūdikiai neišgyvena, gydytojai kartojo nuo pat pradžių, bet visgi ji su vyru neprarado vilties ir sau primindavo, kad stebuklų būna. Būtent toks stebuklas ir įvyko.
Skaistė gimė 22 nėštumo savaitę labai netikėtai. Iki tol jos mama jautėsi gerai, vieną gegužės šeštadienį išvyko į sodybą ir ten dar pjovė žolę, o sekmadienį prabudusi pamatė, kad kraujuoja, ir tuojau išskubėjo į ligoninę. Į gimdyvių skyrių dar nebūtų patekusi, nes nėštumas dar buvo per mažas, 21 savaitės, tad kreipėsi į skubios pagalbos skyrių.
Kurį laiką atrodė, kad pernelyg ankstyvą gimdymą pavyks sustabdyti, bet po savaitės netikėtai vaikelis gimė. „Atsimenu, kaip per miglą mačiau, kad ją įdeda tarsi į tokį sidabrinį maišelį ir išneša – supratau, kad tai nieko gero nereiškia“, – pasakojo mama.
Netrukus jai su vyru ligoninės socialinė darbuotoja pasiūlė pakrikštyti naujagimį, ir tą padaryti kuo greičiau. Paaiškėjo, kad kunigas atvykti gali po dviejų valandų, o darbuotoja prasitarė, kad po tiek laiko gali būti per vėlu.
Visgi jie niekur nepavėlavo. O štai kaip mama tą pirmąją kartą, kai prieš krikštynas pamatė savo dukrelę: „Pirmiau ją parodė tėčiui, kuris į mano palatą atėjo visas persimainęs. Vaizdas tikrai buvo labai sukrečiantis: ji buvo visai mažutė, gal tokio dydžio, kaip mano delnas, jos blauzdelė – kaip mano mažasis pirštas, galvytė – graikinio riešuto dydžio, ir dar visa apkaišiota laideliais ir prijungta prie aparatų“, – pasakojo moteris.
Gydytojai ne kartą tėvams sakė, o internetas patvirtindavo, kad tokie vaikai tiesiog per maži ir per silpni, kad gyventų. Kažko tikėtis galima nebent tuomet, kai naujagimio svoris siekia 500 g, bet ir tada išgyvena tik nedaugelis. Mažesni vaikučiai paprastai tokiu ankstyvu nėštumo metu jau gimsta negyvi, ir tai laikoma tiesiog persileidimu.
Tačiau medikai vis tiek labai rūpinosi ir darė viską, ką galėjo, kad coliukę išgelbėtų.
Po 2 savaičių atrodė, kad tikrai viskas baigsis: mergytei buvo tiekiamas deguonis, tačiau gauto oro vienas plautukas neiškvėpdavo. Dėl to jis vis pūtės ir spaudė širdelę bei kitus organus.
„Gydytojas sakė, kad gydymo nėra, operacijos tokio mažumo vaikelis (ji tada svėrė apie 450 g) niekaip neištvers, o išsipūtęs plautukas tuoj trūks ir ji mirs. Visgi pamėgino ją operuoti (seselei kažkaip pavyko įstatyti mažiausią kateterį į jos mažutę veną), ir operacija pavyko“, – pasakojo Sandra.
Tiesa, po operacijos atsigauti mažylei buvo labai sunku, bet ji nepasidavė. Nepasidavė ir vėliau, kai pradėjo dusti (mat netyčia pirštuku truktelėjo burnytėje buvusį vamzdelį), kai ištiko sepsis ir reikėjo kraujo perpilimų, kai puolė citomegalo virusas, kai pasireiškė cukrinis diabetas ir kitos bėdos.
„Taip, ir pradžioje, ir vėliau buvo momentų, kai galvojau, kad jos nebeliks. Ir vis kamavo mintys, kodėl taip nutiko būtent mums, juk nieko blogo nepadarėme. Bet ir tuo metu nepraradau vilties. Internete radau informacijos, kad kiek anksčiau JAV išgyveno panašaus svorio naujagimė, tiesa, ji buvo gimusi pora savaičių vėliau, tad galvojau, kodėl ir mums negali taip nutikti? Na, juk stebuklų būna!“ – dabar tuo Sandra jau įsitikinusi.
Namo grįžo „turtingos“
Net tris mėnesius mažoji Skaistė praleido reanimacijos skyriuje, paskui buvo perkelta į naujagimių skyrių, o kai sulaukė pusės metukų, galiausiai parvyko namo. „Namo mes grįžome turtingos – parsivežėme deguonies aparatą, deguonies balioną ir gyvybinių funkcijų monitorių, nes ji dar negalėjo kvėpuoti pati“, – pasakojo mama.
Tik kai sulaukė dviejų metukų, dienos metu mergytė galėdavo būti be papildomai tiekiamo deguonies – iki tol ir į lauką eidavo su jo balionu ir į nosytę įstatytomis kaniulėmis (vamzdeliais), per kurias kvėpuodavo.
Kartą viena vyresnio amžiaus praeivė, pamačiusi taip į lauką išruoštą mergytę, į ją įsižiūrėjo, pasakė: „Vajėzus“ ir persižegnojo, ir mamai tada labai suskaudo širdį.
Naktį papildomo deguonies mergytei reikia ir dabar. Be to, ją reikia saugoti, kad labai neįsidūktų – per didelis fizinis krūvis jai kenksmingas, pavargus pradeda mėlynuoti lūpytės. Jos dabartinės diagnozės – lėtinis kvėpavimo nepakankamumas, plautinė hipertenzija, atviras arterinis latakas, abipusis prikurtimas, mišrus raidos sutrikimas.
Bet svarbiausia, kad mergytė pati ir vaikšto, ir bėgioja, ir kalba. Kad ji tą galėtų daryti, teko labai pasistengti – neišnešiotukės raida sulėtėjusi, ji visko mokosi lėčiau ir tam reikia didesnių pastangų.
Sėdėti neprilaikoma bei vartytis Skaistė išmoko jau perkopusi per pirmąjį gimtadienį, eiti, prisilaikydama baldų, pradėjo, būdama 1,5 m., o vaikščioti nesilaukydama – sulaukusi 1 m. ir 9 mėn.
Ji labai patobulėjo po to, kai pradėjo privačiai lankyti mankštas ir masažus – iki tol nemokamai eidavo ten, kur gaudavu siuntimus, bet krūvis buvo per mažas – vienas užsiėmimas per savaitę naudos neduodavo.
Be to, mergytė smarkiai neprigirdi ir nešioja klausos aparatukus. Tai taip pat prisidėjo prie raidos atsilikimo – juk seniau ji negirdėdavo, kas sakoma. Tik kai buvo daugiau nei metukų, gavo klausos aparatus (jų skyrimą dar atitolino prasidėjusi pandemija) ir pradėjo girdėti mamos ir tėčio balsus.
Dėl to ji dabar dar kalba nedaug, bet moka pagrindinius žodžius – „mama“, „tėte“, „ate“ ir pan., neseniai atrado ir smagųjį klausimą „Kas čia?“, o kartais visai kaip mama pažiūri į jaunesnįjį broliuką ir sako: „Nu nu nu.“
Su broliu daug linksmiau
Mama atsimena, kad, kai dar laukėsi Skaistės, galvojo, kaip būtų gerai išėjus nėštumo ir gimdymo atostogų vieną po kito užauginti du vaikučius. Kai susilaukė Skaistės ir patyrė daug sukrėtimų, suprantama, apie antrą vaiką nė pagalvoti nenorėjo. Bet likimas pasirūpino, kad realybe virstų jos pradinis sumanymas.
Lauktis antrojo vaikelio buvo labai neramu, juolab, kad šįkart gydytojai nustatė moteriai gimdos kaklelio nepakankumą ir prognozavo, kad šįkart jos nėštumės netruks nė 22 savaičių. Suprantama, ji visą tą laiką labai jaudinosi, kad vaikelį praras, tik po 30-os savaitės tapo kiek ramiau.
Visgi berniukas kantriai sulaukė 37-os nėštumo savaitės. Gimęs jis svėrė 3 kg 470 g, taigi net dešimt kartų daugiau nei sesutė.
Dabar mama labai džiaugiasi, kad vaikučiai auga dviese, jie – tikra komanda, kuri kartu niekad nenuobodžiauja. Jeigu vienas pravirksta – kitas visuomet jam pritars. Ir kai vienam reikia vieno žaislo – kitam taip pat būtinai jo reikės. Bet dažnai abu nusiteikę džiaugsmingai, tada vis krizena, vis vienas kitą paglosto ar priglaudžia.
Kadangi mergytės raida sulėtėjusi, ji dažnai savo gebėjimais ir norais panaši į jaunesnį brolį. Tiesa, yra sričių, kuriose jį lenkia, pavyzdžiui, jei nori pasiekti aukščiau padėtą daiktą, ji greičiau sugalvoja, ką kur pristumti ir ant ko užsilipti.
Toliau vysis bendraamžius
Mama prisipažįsta, kad su dviem neklaužadomis namie būti kartais nelengva, bet vyras jai labai padeda ir darbo grafiką planuojasi taip, kad galėtų ją su vaikais nuvežti ten, kur reikia, ir pan. Skaistė tikriausiai nuo rudens keliaus į vaikų darželį.
„Kartais pažįstami sako, kad sunku patikėti, jog ji tokia didelė ir šauni mergaitė, o juk buvo Lietuvos rekordas... Tuomet atsakau, kad geriau tokio rekordo būtų nebuvę, niekam jo nelinkėčiau“, – sakė Sandra.
Kaip jau minėta, tam, kad Skaistutė taptų tokia, kokia yra, prireikė ne tik didelių medikų, bet ir tėvelių pastangų: jai kiek paūgėjus tėvai ėmė ją vežioti į įvairius užsiėmimus pas kineziterapeutę, logopedę ir kt., kad ji kuo daugiau tobulėtų ir vytųsi bendraamžius. O tokie dalykai daug kainuoja – būtent dėl to mama įsteigė Skaistės labdaros ir paramos fondą.
„Fondo steigti ir paramos iš žmonių prašyti aš nebuvau linkusi, bet to imtis paragino pusbrolio žmona. Ji, žinodama, kiek kainuoja Skaistutės užsiėmimai, pasakė, kad verta fondą kurti vien dėl to, kad giminių ir pažįstamų ratas mums perves 1,2 proc. pajamų mokesčio, ir jau šį tą surinksime. Na, o gal ir vienas kitas nepažįstamas žmogus panorės prisidėti, ir Skaistei stiprėti jau bus lengviau“, – sakė mažiausio Lietuvoje gimusio vaikelio mama.
