Lietuvoje apsistojusioms ukrainietėms ašaras spaudžia lietuvių rūpestis: „Nemaniau, kad čia bus taip gera“

Pokalbio metu ukrainietė Irina Syrojep (39 m.) vis susigraudina ir apsiašaroja. Ne tik kalbėdama apie įvykius Ukrainoje, bet ir pasakodama apie tai, kaip jai padėjo paprasti Lietuvos žmonės – jai sunku patikėti, kad ji su savo vaikais sulaukė tiek užuojautos ir rūpesčio. Lietuvos žmonėms už pagalbą gražių žodžių negaili ir kita ukrainietė Viktorija Zakorko (56 m.).

 Viktorija Zakorko ir jos į Lietuvą atsivežtas talismanas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viktorija Zakorko ir jos į Lietuvą atsivežtas talismanas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viktorija Sumų mieste, kai jame dar buvo ramu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viktorija Sumų mieste, kai jame dar buvo ramu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Viktorija neabejojo, kad į kelionę reikia pasiimti savo talismaną, sūnaus dovanotą keraminį angeliuką – galbūt šis ją išties saugo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Viktorija neabejojo, kad į kelionę reikia pasiimti savo talismaną, sūnaus dovanotą keraminį angeliuką – galbūt šis ją išties saugo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viktorija Sumų mieste, kai jame dar buvo ramu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viktorija Sumų mieste, kai jame dar buvo ramu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viktorijos pagaminti papuošalai - jų gamybai reikiamų medžiagų padovanojo draugiškos lietuvės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viktorijos pagaminti papuošalai - jų gamybai reikiamų medžiagų padovanojo draugiškos lietuvės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viktorijos pagaminti papuošalai - jų gamybai reikiamų medžiagų padovanojo draugiškos lietuvės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viktorijos pagaminti papuošalai - jų gamybai reikiamų medžiagų padovanojo draugiškos lietuvės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viktorijos pagaminti papuošalai - jų gamybai reikiamų medžiagų padovanojo draugiškos lietuvės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viktorijos pagaminti papuošalai - jų gamybai reikiamų medžiagų padovanojo draugiškos lietuvės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Apr 24, 2022, 7:33 PM

Į Lietuvą Irina atvyko su keturiais vaikais – tai jos 18 m. dukra, jau auginanti savo 2 m. dukrelę, ir du sūnūs, 13 ir 9 m.

Į Lietuvą jie atvyko iš Fastovo miesto, esančio už 60 km nuo Kijevo. Jų mieste taip pat griaudėjo sprogimai, tad jie pradžioje persikraustė į nuosavo namo rūsį. Dar priėmė ir dvi pažįstamų šeimas, kurie gyveno daugiabučiuose ir rūsių neturėjo, tad iš viso ten glaudėsi 8 vaikai.

„Slėpėmės ten iki kovo 3 d., per kurią sprogimų buvo ypač daug, o tada ryžomės keliauti kitur – vyras ir mama jau ir seniau ragino tą daryti“, – pasakojo Irina.

Pirmiausia evakuaciniu traukiniu (šie vyksta be tvarkaraščių, tenka ilgai laukti eilėse), stovėdami tambure, pasiekė Lvovą. Ten nakvojo pabėgėlių centre, įrengtame Jaunojo žiūrovo teatre. Iš Lvovo autobusu pasiekė sieną su Lenkiją. Pasienyje eilėje laukė 10 valandų, kol pasiekė Lenkiją. Pirmiausia apsistojo pabėgėlių centre pasienyje (tokiuose centruose galima likti 72 val.), paskui patraukė į Varšuvą.

Ten irgi apsistojo pabėgėlių centre, įrengtame prie vienos bažnyčios, ieškojo vietos, kur galėtų likti ilgėliau, bet nieko nerado. Susirašinėjo su pažįstamais ir tarėsi, ką daryti.

„Viena mano pažįstama, kuri buvo išvykusi į Lietuvą anksčiau, parašė, kad čia dar yra kur apsistoti, o žmonės draugiški. Ryžomės mėginti. Toji pažįstama turėjo ir galėjo mums duoti tik vieną lietuvišką telefono numerį, savanorio Aleksandro – būtent jis ir tapo tikru mūsų gelbėtoju ir angelu sargu“, – pasakojo Irina.

Ji su vaikais autobusu pasiekė Lenkijos-Lietuvos pasienį, ten buvo ir daugiau ukrainiečių moterų su vaikais. „Aleksandras surado mums iš ten transportą į Lietuvą. Buvo paimtos ir kitos moterys – šaunūs vyrai iš Lietuvos, daugiausia, kiek žinau, iš Marijampolės, po savo darbų važiuoja į pasienį, kad be jokio užmokesčio padėtų ukrainiečiams. Aleksandas žinojo, kad mes atvykstame su mažu vaiku, ir automobilyje net buvo vaikiška kėdutė – labai susigraudinau, pamačiusi, kad ir tokiu dalyku buvo pasirūpinta“, – pasakodama vėl susigraudino Irina.

Marijampolėje jie trumpam apsistojo pabėgėlių registracijos centre. „Ten ne tik tvarkomi dokumentai, duodami maisto daviniais – prireikus net gali gauti medicininę pagalba, yra valgykla, kurioje pasirūpinta net puodeliais ir šaukšteliais. Gal ir negražu lyginti, bet man pasirodė, kad lietuviai tvarkosi geriau nei lenkai“, – pastebėjo moteris.

Jau greitai savanorio Aleksandro rūpesčiu ji su vaikais persikraustė į Vilnių, į trijų kambarių butą Šeškinėje. Šeimininkai paprastai gyvena savo namelyje už miesto, tik kartą per savaitę, kai moteris dirba Vilniuje, užsuka į savo butą pernakvoti.

„Esu labai dėkinga šiems geriems žmonėms, kurie mus priėmė, neišsigando to, kad jų namuose gyvens 4 vaikai. Tai inteligentiški vyresnio amžiaus žmonės“, – sakė Irina.

Na, o savanoris jais rūpinosi ir toliau – domėjosi, ko trūksta, produktų pirko ir už savo lėšas, padėjo tvarkyti kitus reikalus.

Rūbų neėmė, tik diplomus

Irinos sūnūs jau dvi savaites keliauja į mokyklą, mažoji mergytė tuoj eis į darželį. Jie kaip tik apsigyveno netoli rusų mokyklos, kurioje berniukai, atrodo, gerai pritapo. „Visus mokslui reikalingus daiktus mums parūpino savanoris ir pati mokykla. Be to, man net keletą kartų iš jos skambino socialinė pedagogė, klausė, ar viskas vaikams gerai, ar bendraklasiai iš jų nesišaipo“, – pasakojo moteris.

Labai rūpestingas pasirodė ir šeimos gydytojas.

Ji pati netrukus turėtų pradėti dirbti reabilitacijos centre slaugytojos padėjėja – Ukrainoje dirbo reabilitologe, užsiimdavo su negalią turinčiais vaikais. Į Lietuvą atvykdama atsarginių drabužių nepasiėmė, bet pasiėmė visus diplomus bei sertifikatus, nes neabejojo, kad atvykus reikės ieškotis darbo. Jo ieškos ir jos aštuoniolikmetė dukra – ji jau baigusi mokyklą.

„Labai baisu dėl to, kas įvyko ir tebevyksta Ukrainoje, bet labai džiugu dėl to, kad mus taip gražiai priėmė lietuviai, kuriems jaučiamės labai dėkingi. Gal net galiu sakyti, kad čia mes jaučiamės laimingi“, – sakė Irina.

Po bombardavimo – panikos atakos

Lygiai taip pat pokalbio metu kartais susigraudindavo kita ukrainietė Viktorija. Ji turi prichologės išsilavinimą ir pastebi, kad tokios ašaros – tai jau žingsnis link išgijimo po skaudžios patirties. Beje, lietuviams, bendraujantiems su ukrainiečiais, ji pataria nebijoti klausinėti apie tai, ką jiems teko patirti – kalbėjimas apie sunkius išgyvenimus padeda su jais susitaikyti.

Sumų mieste, kuriame Viktorija gyveno, jai buvo tikrai sunku.

„Ypač baisi buvo kovo 8-oji diena, kai mūsų miestą smarkiai bombardavo, žuvo apie 30 žmonių. Mes gyvename 13-ame daugiaaukščio aukšte, ir pro langą buvo aiškiai matyti praskrendantys lėktuvai. Slėpėmės tiesiog savo buto koridoruje – vos karui prasidėjus, liftai buvo atjungti. Gyvenau su mama, kuriai 86 m., ji dar ankstesnį karą prisimena, ir ji reagavo ramiau, o aš pajutau, kad man jau visiškai negerai, prasidėjo panikos atakos. Supratau, kad man reikia iš miesto trauktis, nes kitaip nervai neatlaikys“, – pasakojo Viktorija.

Mama rūpintis liko jos brolis, gyvenantis tame pačiame name aukštu aukščiau. Labai padėjo ir savanoriai, kurie parūpino vaistų, kurių močiutei gali prireikti, o Viktorija viena ir su vienu krepšiu leidosi į kelią. Daiktų pasiėmė nedaug, bet neabejojo, kad verta į kelionę reikia pasiimti savo talismaną, sūnaus dovanotą skambantį keraminį angeliuką – galbūt šis ją išties saugo.

Jos artimiesiems Sumuose dabar viskas gerai. Taip pat Ukrainoje liko jos sūnus – seniau jis dirbo pedagoninį darbą, o dabar patruliuoja Kijeve.

Kodėl moteris pasirinko Lietuvą? „Palaikiau ryšį su viena kolege ir būdama Poltavoje jos paklausiau, kur man keliauti toliau. Ji atsiuntė du telefono numerius, vieną slovakišką, kitą lietuvišką, aš pasirinkau Lietuvą ir dabar neabejoju, kad pasirinkau teisingai“, – pasakojo Viktorija.

Taip ji susisiekė su savanore Katerina, kuri toliau ja ir rūpinosi.

Iš Poltavos moteris pasiekė Lvovą, ten jau antrą dieną sulaukė nemokamo autobuso link Lietuvos. Lietuvoje dviem dienom apsistojo pabėgėlių registracijos centre Marijampolėje. „Kažkodėl mane ypač sujaudino vaizdas virtuvėje – ten dviejuose dideliuose šaldytuvuose stovėjo daug įvairaus naminio maisto, konservuotų daržovių ir panašiai, kurio paprasti žmonės iš savo namų atnešdavo pabėgėliams. O dauguma ten dirbančių žmonių – savanoriai, kurie ukrainiečiams aukoja savo laiką, kurį galbūt atima iš savo šeimų“, – susigraudino Viktorija.

Iš Marijampolės ji iškeliavo į Vilnių – čia ją į savo namą miesto pakraštyje gyventi priėmė draugiška lietuvių šeima. „Buvau sužavėta jų šilto priėmimo. Tie žmonės labai manimi rūpinosi, pradžioje ir nuveždavo, kur reikia, ir panašiai. Iš pradžių jaučiausi labai prastai, bet jų rūpestis ir palaikymas labai prisidėjo prie to, kad atsigaunu. Tiesa, ir aš stengiuosi mane priėmusiai šeimai būti naudinga – padedu tvarkytis namuose“, – pasakojo Viktorija.

Ramina šuo ir rankdarbiai

Ji susidraugavo su šeimoje augančia vienuolikmete mergaite, pavyzdžiui, piešia kartu su ja, o tam naudoja tirpią kavą. Į meninę veiklą linkusi Viktorija yra gerai įvaldžiusi tokią piešimo techniką, kuri labai patinka vaikams.

Susidraugavo ir su namuose gyvenančiu šunimi, vis eina su juo pasivaikščioti į netoliese esantį mišką – tokie pasivaikščiojimai ją labai ramina.

Namuose ji laisvalaikiu gamindavo originalius papuošalus. Ir į Lietuvą atvykusi pamanė, kad tokia veikla ją labai ramintų. Paprašė vienoje feisbuko grupėje, gal kas gali atiduoti papuošalų gamybai tinkamų likučių – ir gavo karoliukų, odos, valo ir kitų reikmenų, kuriuos geranoriškos moterys dar ir atveždavo jai į miesto pakraštį. Na, o papuošalų gaminimas iš tiesų veikia kaip terapija.

Tiesa, Viktorija galvoja ir apie rimtesnį darbą – gali būti, kad gaus vietą Vilniuje besikuriančioje ukranietiškoje mokykloje.

„Atvykdama negalvojau, kad čia bus taip gera. Aš ir Ukrainoje gyvenau kukliai, maniau, kad čia gyvensiu išvis prastai, bet šiuo metu materialiai nieko netrūksta (išskyrus namuose likusias knygas ir fotoaparatą, nes mėgdavau fotografuoti). Ir, kas ne mažiau svarbu, čia aš tikrai jaučiu, kad žmonės manimi ir kitais ukrainiečiais rūpinasi. Noriu dar kartą padėkoti už mums aukojamą jūsų laiką ir pinigus – man atrodo, jūs darote daugiau, nei galite“, – sakė Viktorija.

Padėkite skleisti žinią – jei jūs ar jūsų artimieji priglaudėte pabėgėlius iš Ukrainos, parašykite el. paštu news@lrytas.lt savo kontaktą. Tenevyksta dideli dalykai tyliai – dalinkimės ir džiaukimės gerais darbais!

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.