Nemažai žmonių stebėdami karo Ukrainoje eigą ir matydami tik besikeičiančius žemėlapius ir skaičius, pamiršta, kad Ukrainos karių, kurie rizikuoja savo gyvybėmis, namuose ar prieglobstyje kitose šalyse, dažnai laukia žmonos, antros pusės, vaikai ir planai ateičiai.
Savo grįžtančių vyrų laukia ir Anastasija, Olga, Olena, Zoriana ir Ulijana, buvusios Mariupolio gyventojos, kurios sutiko pasidalinti savo istorijomis bei išgyvenimais su lietuviais.
Anastasijos vyras jau yra parašęs atsisveikinimo laišką
Anastasija yra kario, kuris dabar yra pačiame pragaro centre, apgultame Mariupolyje, žmona. Jos vyras Artiomas dabar yra „Azovstal“ gamykloje kartu su savo likimo broliais.
Beveik mėnesį Anastasija iš savo vyro negavo jokios informacijos. „Balandžio 7 dieną jis man parašė. Sakė, kad yra gyvas, sveikas ir su juo viskas gerai. Balandžio 9 d. jo vadovas man pranešė, kad jis buvo sužeistas. Nors ką tik kalbėjomės, apie traumą jis nepratarė nė žodžio. Sužalojimas sunkus. Tai skeveldros žaizda, kuri buvo susiūta, tačiau skeveldra liko viduje. Be rentgeno neįmanoma atlikti operacijos, taip pat daktarai negali išsiaiškinti, ar nepažeistas dubens kaulas. Jam trūko nervas ir dėl to jis nebejaučia kojų.“
Anastasija sako, kad pokalbių metu jos vyras sunkia savo situacija nei karto nesiskundė. „Tiesa, mano vyras netikėjo, kad vėl pamatys mane ar mūsų sūnų... Jis net parašė jam atsisveikinimo laišką. Priverčiau jį perrašyti, parašyti apie viltį ir tikėjimą mūsų ateitimi... Apie tai, kur keliausime, ir apie ateinančių metų planus... Dvi dienas stengiausi grąžinti jam tikėjimą ir viltį, kad išsigelbėsime“, – rašo iš Mariupolio pabėgusi moteris.
Vėliau Anastasijos vyras pasakė, kad nori kartu įvaikinti vaiką, kuris šiame kare neteko savo tėvų. Dabar, moters teigimu, jos vyras daugiausiai svajoja apie tai, kokie rūpestingi ir mylintys tėvai jie su Anastasija galės būti tam kūdikiui.
„Azovstal“ gamykloje esantis vyras dabar svajoja ir apie kitus dalykus, kurie mums, gyvenantiems taikoje, atrodo visiškai paprasti ir lengvai pasiekiami: „Svajoja apkabinti savo sūnų ir mane... Svajoja apie „syrnikus“ (ukrainietiški varškėčiai, – red. past.). Rašo, kad svajoja apie maistą. Ir kad jis tikrai nori, kad aš jam pagaminčiau daug syrnikų, kai jis grįš. Jis taip pat man pasakė, kad ten, kur jie yra, yra daug paliktų benamių šunų ir kad jis su draugais juos šeria. Jie duoda jiems viską, ką gali... Tie palikti gyvūnai ateina pas karius tikėdamiesi, kad duos jiems maisto, o jie duoda paskutinį savo duonos gabalą...“
Anastasija liūdi, kad jos šeimos namo Mariupolyje jau nebėra, kaip ir daugumos kitų miesto gyventojų namų. „Apie laimingą gyvenimą dabar turime tik prisiminimus. Turėjome gražų miestą Mariupolį. Miestą, kuriame gyvenome laimingą gyvenimą, kur buvo mūsų jaukūs namai! Tai buvo miestas, kuriame liko mano siela ir mano širdis. Buvo... Gyvenome... dabar viskas yra būtuoju laiku. Bet turiu vilčių ateičiai, tikiuosi, kad mūsų artimieji sugrįš“, – sako ji.
Visgi Anastasijai labiausiai rūpi ne prarastas namas ar neramumai mieste, bet vyro likimas: „Asmeniškai man gyvenimas be vyro yra beprasmis. Nenoriu gyventi ir negyvenčiau be mylimo žmogaus! Ir norėdama atkurti vyro tikėjimą gyvenimu, parašiau jam, kad jis turi išgyventi, nes be jo aš nusižudysiu. Jis turi grįžti gyvas...“
Olga sako, kad jos vyras svajoja apie stiklinę švaraus vandens
Olga yra būsima vieno iš „Azovo“ pulko kareivių žmona. Jos būsimas vyras šiuo metu yra Mariupolio mieste, „Azovstal“ gamykloje.
Moters teigimu, jai yra labai skaudu žiūrėti ir girdėti, kaip pasikeitė jos vyras ir kaip jis kenčia. Kai paskutinį kartą Olga su juo kalbėjosi, jos sužadėtinis pasakė: „Velnias, aš dabar tikrai norėčiau išgerti švaraus vandens, bent pusę stiklinės.“
„Jų vertybės dabar nesutampa su šiuolaikinio gyvenimo normomis ir tai yra baisu. Tačiau nepaisant pokyčių, jo pagrindinės vertybės išliko: kova už šeimą, šalį ir Europą. Net nešvaraus vandens gėrimas ir kietos duonos kramtymas suteikia jam naujų jėgų ir motyvacijos kovoti už mus visus“, – viltingai rašo Olga.
Olenos vaikinas turėjo didelių planų
Olena yra vieno iš gynėjų, esančių „Azovstal“ gamykloje, mergina.
Jai labai skaudu žinant, kad pati yra saugioje vietoje, o jos vyras, kaip ji pati sako, yra „tame pragare“, Mariupolyje. Prieš savaitę, Olenos vyras viduryje nakties parašė žinutę:
„Vakar mus užpuolė baltojo fosforo bombomis, o šįvakar turėsime sunkią kovą, atsiprašau, mažute, aš nežinau, kas bus toliau, todėl noriu pasakyti, kad aš tave labai myliu. Prašau, nemanyk, kad aš tik daug kalbu, aš turėjau didelių planų mums. Aš prieš 3 mėnesius nusipirkau tau žiedą ir norėjau jį užmauti tau ant piršto grįžęs namo atostogų. Tas žiedas yra mano kišenėje dabar, čia, „Azovstal“. Bučiuoju tave…“
Pora kartu jau beveik 4 metus: „Tikiuosi, kad jis grįš gyvas ir padarys tai, ką norėjo“, – rašo Olena.
Zoriana su savo vyru nebegali susisiekti jau dvi savaites
Zorianos mylimasis dabar yra „Azovstal“ gamykloje ir gina Mariupolį.
Pora susitikome Azovo jūros pakrantėje, o dabar jos vyras vis dar ten, bet vietoj to, kad laiką leistų su savo antrąja puse, jis daro viską, kad sustabdytų negailestingą priešą. Zoriana su savo vyru kartais susiskambindavo: „Man patinka klausytis, kaip jis pasakoja istorijas, bet suprantu, kad tai istorijos iš žiauraus karo. Jis papasakojo apie tai, kaip buvo sužeisti jo pulko broliai, kaip jis gelbėjo civilius. Jie padeda civiliams, šeria paliktus šunis ir gyvena su tikėjimu ir viltimi, kad viskas baigsis ir Ukrainoje bus taika.“
Zoriana pasakoja, kad jos vyro svajonės pasikeitė kardinaliai. Esą, jis tiesiog svajoja miegoti, valgyti šviežią ir karštą maistą, vėl žaisti stalo žaidimus ir žiūrėti mėgstamas televizijos laidas. „Be abejo, jis nori apkabinti ir savo mamą“, – rašo ji prisimindama artėjančią mamos dieną, kuri Ukrainoje būna švenčiama antrąjį gegužės sekmadienį.
Be abejo, atlaikyti tokią įtampą nėra lengva nei Zorianai, nei antrajai pusei: „Jei galėčiau, atiduočiau jam visas jėgas, nes dabar jis pradeda jas prarasti. Skaudu, kai man rašo „išprotėsiu“, skaudu, kai rašo „šiandien pažvelgiau mirčiai į akis“. Akys būna pilnos ašarų, kai matau mažą pliusiuką kaip atsakymą į mano klausimą apie tai, kaip jis laikosi.“
Moteris prisimena, kad jos mylimasis yra vertybių žmogus, kuris saugo savo šeimą, stovi už savo šalį, Ukrainą. Bet karo kaina didžiulė: „Jis su manimi nebesusisiekia jau dvi savaites ir aš nežinau, kas jam atsitiko. Raminu save viltimi, kad jis vis dar gyvas ir sugrįš pas mane. Aš noriu jo šalia. Laukiu jo.“
Ulijana su vaikinu planavo turėti vaikų, bet atėjo Rusija
Ulijanai 20 metų, o jos vaikinas yra Mariupolio gynėjas. Pora kartu jau 8 metus. „Vaikų dar neturime, bet norime. Turėjome daug planų šiam pavasariui, bet prasidėjo karas, į mūsų namus atėjo Rusija“, – rašo ji.
Vieną dieną Ulijanos vaikinas jai papasakojo apie tai, kaip vienas jo pulko draugų mirė jam „ant akių“: „Rašė, kad iš pradžių jis buvo sužeistas į galvą. Gydytojai su savo medicininių priemonių atsargomis nežinojo, ką daryti, kaip gydyti, kad jis bent jau nekentėtų. Jam buvo sukelta dirbtinė koma, tada iš Dniepro atvyko kažkokia pagalba pervežti sužeistąjį, bet jo parvežti nepavyko. Rusai numetė raketą ant automobilio, kuriame buvo vairuotojas ir pora sužeistųjų. Jie visi sudegė gyvi...“
