Almyra prisipažino, kad gana ilgą laiką buvo vieniša. Bet tikrai buvo verta palūkėti: vos pradėjusi bendrauti su savo būsimuoju vyru pasijuto taip, tarsi atradusi savo antrąją puselę. Tiesa, kai jiedu pirmą kartą susidūrė, atrodė akivaizdu, kad niekada daugiau nesusitiks.
Tuo metu Almyra Bartkevičiūtė gyveno Kaune, buvo baigusi tekstilės specialybę dabartiniame Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ir po to liko jame dėstytojauti, buvo asistente, vėliau tapo docente.
2000 m. rudenį ji su grupele entuziastų leidosi į kelionę į Taize vienuolyną (Prancūzija). Vėliau jos bičiulės juokavo, kad, matyt, ten reikia nuvykti, jeigu nori rasti gerą vyrą.
Vyras atsirado ne vienuolyne, o jau grįžtant atgal, kai autobuso vairuotojams reikėjo padaryti 8 val. pertrauką ir jie sustojo Berlyne.
„Išėjome pasivaikščioti. Po savaitės maldų bei meditacijų jautėmis ypatingai, buvome atitrūkę nuo kasdienių reikalų, tarsi nuskaidrėję, ir mėgavomės gyvenimu“, – pasakojo Almyra.
Taip ypatingai nusiteikusi moteris su kolega užėjo į pakeliui pasitaikiusį informacijos centrą netoli Zoologijos sodo stoties. Ten sustojo prie pirmo langelio ir darbuotojo pasiteiravo, ką per trumpą laiką mieste vertėtų aplankyti.
„Kai išėjome atgal į gatvę, jaučiausi labai keistai, net sunku nusakyti žodžiais – atrodė, tarsi to konsultanto, jo šypsenos vaizdas manyje įstrigo ir toliau yra su manimi. Tai atrodė antgamtiška. Man buvo ir linksma, ir liūdna vienu metu – juk buvo akivaizdu, kad daugiau niekada jo nepamatysiu“, – pasakojo menininkė.
Važiuodama autobusu namo ji prasitarė bendrakeleivei apie tą jai įstrigusį informacijos centro darbuotoją. Bendrakeleivė pasakė, kad turi tame pačiame centre prisirinkusi lankstinukų, adresas bus nurodytas, tad gal dar įmanoma su tuo vyruku susisiekti.
Tai, primename, vyko 2000-aisiais, kai bendravimas internetu nebuvo paplitęs. Tačiau Almyra atsiminė, kaip prieš kurį laiką buvo gavusi laišką nuo savo buvusio vokiečių kalbos dėstytojo. Ant voko buvo netaisyklinga lietuvių kalba užrašyta: „Almyra, kuri žino vokiečių kalba, Tekstilinė institutas, Kaunas“. Konkretesnio adreso nebuvo, o jos darbovietė tuo metu vadinosi Dailės institutu, bet laiškas ją kažkaip pasiekė.
Taigi ji kiek padvejojusi taip pat parašė laišką miglotam adresatui. Įstaigos adresą žinojo, bet nežinojo vyro vardo, tad nurodė, kad laiškas skirtas „Darbuotojui, kuris tą ir tą dieną dirbo prie pirmojo langelio“.
„Šiaip jau aš buvau gana kukli, nelinkusi imtis iniciatyvos, palikdavau ją vyrams, bet tąsyk pagalvojau, kad pamėginsiu – na, bus kaip nuotykis, nieko blogo nenutiks, bet būsiu pabandžiusi. Laiške nieko asmeniško nerašiau, padėkojau jam už malonų aptarnavimą, pasiunčiau linkėjimų, na, ir parinkau atvirutę su gražiu Lietuvos vaizdu“, – pasakojo pašnekovė.
Kunigas siūlė neskubėti
Po mėnesio Almyra sulaukė Thomo atsakymo. Paaiškėjo, kad jos laiškas atiteko įmonės vadovei, kuri su darbuotojais išsiaiškino, kas tądien dirbo prie pirmojo langelio.
Tai buvo istorikas, ispanų bei portugalų kalbų specialistas Thomas Weigelis, kuris pradžioje dar paabejojo, ar verta lietuvaitei atrašyti, bet visgi tą padarė. Beje, jis atsiminė, kas būtent toji mergina, kuri jam rašė – ją ši žinia labai nudžiugino.
Ir jau greitai jis tapo Almyros vyru.
Kurį laiką jiedu susirašinėjo popieriniais laiškais. „Man buvo įstrigę pažįstamo psichologo žodžiai, kad nereikia žmogaus daug klausinėti apie jį, geriau jam atsiverti, o tada jis atsivers tau. Tad pasakojau Thomui apie save, jis man – apie save, ir aš vis nustebdavau atrasdama, kiek daug mes turime bendro, kokios panašios mūsų patirtys. Na, vien jau tai, kad jis nevedęs, nors ir yra mano metų, jau buvo ypatinga“, – pasakojo Almyra.
Jiedu pasikeitė gal 5-6 laiškais, o tada 2001 m. pavasarį vyras atvyko pas ją į svečius į Kauną. „Vaikščiojome, plepėjome ir atrodė akivaizdu, kad jis yra mano žmogus. Jau trečią dieną prakalbome apie vestuves – ir kaip kokie paaugliai iškart nulėkėme į bažnyčią aiškintis, kaip galėtume susituokti. Kunigas mums bandė sakyti, kad nereikėtų šitaip skubėti“, – pasakojo Almyra.
Dvasininko žodžiai trisdešimtmetį perkopusiems „paaugliams“ nelabai rūpėjo, bet teko užtrukti, tvarkant dokumentus, tad susituokti pavyko ne trečią pažinties dieną, o praėjus nuo jos maždaug 3 mėnesiams.
Ir, pasak Almyros, per daugiau nei dvidešimt santuokos metų ji nė karto nesuabejojo, kad pasielgė protingai, o Thomas – tikrai jai skirtas žmogus. Galbūt jos ypatinga pakili būsena po savaitės vienuolyne padėjo jai intuityviai tą pajusti.
Iš vienkiemio – į didmiestį
Tuojau po santuokos moteris pasiėmė lagaminą ir išsikraustė į Berlyną, kuriame iki tol tebuvo praleidusi 8 valandas. Ten ji gyvena ir dabar kartu su vyru ir aštuoniolikmečiu sūnumi Juozapu (taip pavadintu jos tėvo garbei).
Moteris pripažino, kad didžiulį miestą su daugybe gyventojų prisijaukinti buvo nelengva, juolab, kad iki atvykimo į Kauną augo Ingavangio kaime Prienų rajone.
Kai po kurio laiko vyrą vežėsi į savo gimtinę, šis įsivaizdavo, kad jos minėtas „kaimas“ primins gyvenvietę, ir labai nustebo, kad tai tebuvo miško ir laukų apsuptas vienkiemis su už 3 km gyvenančiais artimiausiais kaimynais.
O ji netikėtumų patirdavo Berlyne. Pradžioje, kai tik atsikraustė, iš vyro nuomojamo mažučio buto persikraustė į didesnį, taip pat nuomojamą, kuriam reikėjo remonto. Pradžioje ji nedirbo ir mielai ėmėsi remonto darbų.
Statybinių reikmenų įsigydavo mūsiškius „Senukus“ primenančiame prekybos centre „Domäne“. Sykį nuėjo apsipirkti vienur, kitą – kitur. „Seniau buvau girdėjusi apie vokiečių tvarkingumą ir pedantiškumą, o ten jis mane tiesiog pribloškė – atrodė, kad antrame prekybos centre viskas sudėta lygiai taip pat, kaip pirmame, tiesiog idealiai viskas atitaikyta“, – prisiminė ji.
Grįžusi ji apie šį savo atradimą papasakojo vyrui, šis dar paklausinėjo, kur ji lankėsi – ir tada pasakė, kad ji buvo nuėjusi į tą patį prekybos centrą, tik atvyko kitu maršrutu, iš kitos pusės, ir jo nepažino. Iš šios istorijos abu dar ilgai pasijuokdavo.
Dabar Almyra nemano, kad vokiečiai tokie tvarkingi, kaip kalbama, bent jau Berlyne, kur daug atvykėlių iš įvairiausių pasaulio šalių.
Sūnus puikiai kalba lietuviškai
Thomas vis dar dirba tame pačiame informacijos centre, kurio dėka ir susirado žmoną. Tačiau Almyra jį pagiria už tai, kad jis anaiptol nestovi vietoje, o visuomet intensyviai domisi istorija, politika, nors jo darbui tiesiogiai to nereikia. Apskritai jis – labai išmintingas žmogus, santūrus, niekuomet nieko neįžeidžiantis. Paklausus patarimo jis gerai viską apamąstys, tik tada duos išmintingą atsakymą.
Almyra – menininkė, turi studiją menininkams pritaikytoje senoje gamykloje (tiems kūrėjams, kurie praeina konkursą, pusę studijos nuomos kainos padengia miesto valdžia). Moteris kuria tekstilės, tapybos, instaliacijų ir tarpdisciplininio meno srityse. Jos darbų parodų būta įvairiose šalyse, tarp jų ir Vokietijoje, ir Lietuvoje – su gimtinės menininkais ji nuolat bendradarbiauja.
Taip pat ji dėsto Tautos mokykloje, kurią galima prilyginti lietuviškam Trečiojo amžiaus universitetui, kur veda meno terapijos kursą.
Sūnus Juozapas baigia vidurinę mokyklą, mokslai sekasi gerai, tik jis dar nėra apsisprendęs, kokias studijas rinksis – gal apskritai metus palūkės, kol geriau susigaudys, ką nori veikti gyvenime.
Lietuvoje mielai lankosi ne tik pati Almyra, bet ir jos vyras bei sūnus. Juozapas gerai kalba lietuviškai, jo močiutė, kiti giminės jį už tai vis pagiria, o jaunuoliui malonu tą girdėti.
Jos vyras Thomas domisi ir Lietuvos istorija bei aktualijomis. Prieš keletą metų jis dalyvavo konkurse, kuriame žmonės buvo kviečiami teikti idėjas Kaunui. Thomas pagautas įkvėpimo greitai jas surašė, žmona išvertė, išsiuntė – ir vyras buvo apdovanotas, jį pasveikino tuometinis Kauno meras Andrius Kupčinskas.
Ko gero, dar labiau už Thomą tada jo sėkme džiaugėsi jo lietuvė žmona.
