Evakuacija buvo vykdoma vykdant specialią operaciją, kuri vadinama svarbiausia nuo karo pradžios.
Evakuacija buvo vykdoma griežtai laikantis slaptumo.
Žinoma, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ėmėsi asmeniškai kontroliuoti šį klausimą.
„JT generalinis sekretorius António Guterresas atvyko į Kijevą pasikalbėti su prezidentu Zelenskiu.
Prisijungėme prie mūsų kaip šio projekto vadovai ir koordinatoriai.
Kelias dienas svarstėme, kokių veiksmų imsimės. Jūs žinote, kad ryšiai ten prasti, nėra apšaudymo pavojaus.
Važiuojant iš Zaporožės į Mariupolį yra 15 kontrolės punktų, kiekvienas jų turi savo valdžią, savo susitarimus, generolus. Nenoriu net sakyti, kiek jų yra.
Turėjome užtikrinti, kad „koridorius“ veiktų iki pat „Azovstalio“, nes Mariupolyje yra kita valdžia.
Mums pavyko. Dėkojame prezidentui, JT – jie čia gerai padirbėjo, ir Raudonąjam Kryžiui – jie tikrai padarė tai, ką turėjo padaryti.
Tai buvo sėkmingiausia evakuacijos iš „Azovstal“ operacija. Pačiame Mariupolyje sėkmė buvo dar menkesnė, tačiau mes jau prasiveržėme pro koridorių ir nesustosime.
„Raudonasis Kryžius“ pasirengęs vykti į Mariupolį“, – „UkrInform“ korespondentui sakė laikinai okupuotų teritorijų reintegracijos ministro pavaduotoja Iryna Vereščuk, asmeniškai atvykusi pasitikti evakuacijos konvojaus.
Sulaikė žmones visai dienai
Gegužės 2 d. rytą žmonės iš Azovstalio turėjo būti atvežti į Zaporožę. Atrodo, kad tą dieną į miestą atvyko visos pasaulio žiniasklaidos priemonės.
Žurnalistai nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos popietės, kai paaiškėjo, kad evakuacijos konvojus vis dar pakeliui ir kad jo bus laukiama ne anksčiau kaip gegužės 3 d., dirbo Perkėlimo registracijos centre.
Kaip agentūrai paaiškino Vereščukas, kolona ilgą laiką buvo Bezimene (Donecko sritis).
„Jie praleido naktį Dimitrivcuose. Ten yra filtravimo stovykla, kuri neatitinka Ženevos konvencijų.
JT atstovai ten buvo, viską matė savo akimis ir esu įsitikinusi, kad jie praneš Tarptautiniam baudžiamajam teismui, kas iš tikrųjų įvyko“, – sakė ji.
Pasak Vereščuk, Rusijos kariškiai neleido jai ir jos vaikui įvažiuoti į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją.
„Pagal tarptautines konvencijas ji yra ne kovotoja, o mes ją įtraukėme į civilių sąrašą. Mes išsiaiškinsime, kodėl ji nebuvo paleista“, – pridūrė ministras.
Šiandien apie 100 JT ir žiniasklaidos atstovų į registracijos centrą atvyko 9 val. ryto.
Iš okupuotų teritorijų pradėjo atvažiuoti žmonės, kurie išvažiavo nuosavais automobiliais.
Apie Azovstalą niekas nieko nesakė, išskyrus sausą „atvykstu, laukite manęs“.
12.30 val. paaiškėjo, kad konvojus stovi prie juodojo kontrolės posto netoli Vasylivkos.
Taikos metu kelias iki Zaporožės užtruktų gal 40 minučių.
Tačiau, atsižvelgiant į Rusijos patikros punktus, buvo rizika, kad šiandien žmonės apskritai gali neatvykti. Be to, buvo daug atvejų, kai rusų kariai „marino“ žmones dienomis.
Apie 16.30 val. konvojus atvyko į Zaporožę. Autobusai atvažiavo į Maidaną, o po kelių savaičių iš jų išlipo žmonės.
Visai nematė saulės
Vienas pirmųjų su žurnalistais kalbėjosi keturiolikmetis berniukas Vova. Pasak jo, bunkeryje jų buvo trisdešimt, iš kurių dešimt buvo vaikai, o jauniausiam iš jų buvo tik dveji su puse metų.
„Azovstal“ gyvenome daugiau nei du mėnesius. Atvykome ten kartu su mama kovo 6 ar 7 d., tiksliai neprisimenu.
Tėvas mus ten nuvežė, sakė, kad tai saugiausia vieta.
Mano tėvas yra kareivis, jis vis dar ten. Sėdėjome bunkeryje ir visai nematėme saulės. Norėčiau pasakyti tėčiui, kad mums viskas gerai ir kad jis turėtų būti atsargus“, – sakė berniukas.
Pasak jo, ukrainiečių kariškiai bunkeriuose esantiems žmonėms nešė maistą.
„Jei ne jie, mūsų nebūtų“, – sakė Vova.
Nadiya Tkachova, kuri taip pat buvo apsistojusi „Azovstal“, sako, kad iš pradžių ten buvo saugu, tačiau vėliau viskas aplink gamyklą ėmė strigti.
Krito tris tonas sveriančios bombos. Visos aukos guli ant gamyklos šlako krūvos. Yra daug sužeistųjų. Beveik 200 civilių, tarp jų 30 vaikų, vis dar gyvi“, – sakė ji.
Labiausiai gąsdina nuolatinis bombardavimas, sakė ji. Ji labai nerimauja dėl „Azovstal“ apsistojusių mūsų kariškių.
Žadėjo žmonoms atsiųsti galvas
31 metų Kateriną rusų „išvaduotojai“ laikė gamyklos bunkeriuose kartu su dviem jos 11 ir 6 metų sūnumis. Jie ten liko nuo kovo 10 d. Jis sako, kad jie negalėjo išeiti ar atrakinti durų.
„Vaikai jautė baimę. Tačiau buvo vilties, kad vis dėlto išsigelbėsime.
Kai išvykome, mus nuvedė į vadinamąją patikrą – kažką panašaus į registraciją. Mus nuvedė į kambarį, moterys buvo vedamos atskirai, vyrai – atskirai.
Jie tikrino randus, tatuiruotes, net apžiūrėjo kelnaites. Jie tikrino mūsų kuprines, skaitė visus sąrašus mūsų telefonuose ir visą laiką stengėsi sužinoti apie kareivius, net apie rūsių, kuriuose buvome apsistoję, gylį.
Jie grasino moterims, kurių vyrai kareiviai, sakė, kad juos suras, ir žadėjo atsiųsti jų galvas dėžėse...“, – pasakoja Kateryna.
Ji sako, kad jie nuvyko į Azovstalį, nes visi žinojo, kad ten yra bunkerių, kurie gali atlaikyti bombų ataką. Tačiau niekas nesitikėjo, kad gamykla bus apsupta žiedu.
„Nenorėčiau palikti Ukrainos. Mes tikime, kad Ukraina nugalės ir viskas bus gerai, kad mūsų laukia šviesi ateitis.
Po pergalės norėčiau vėl pamatyti Mariupolį, bet negaliu ten gyventi.
Kai išvykome iš miesto, pamatėme sudegusių pastatų griuvėsius. Šiuo metu planuoju vykti į Ivano-Frankivską, ten turiu draugų“, – sakė Kateryna.
Gyvenimas virto pragaru
54 metų „Azovstal“ gamyklos darbuotoja Elina Vasilivna Cybulčenko sakė, kad nuo kovo 2 d. ji gyveno gamyklos bombų slėptuvėje.
Moteris žinojo, kad slėptuvėje yra vandens, tačiau mieste jo gauti jau buvo sunku. Jie ten nuvyko ir negalėjo iš ten išeiti.
„Visas mūsų gyvenimas virto pragaru. Tris dienas gulėjome buto koridoriuje, nes mums buvo pasakyta, kad ten saugu.
Su vaikinu vaikštinėjome po miestą, matėme daugybę lavonų, o pastatas buvo tiesiog be baldų, be langų. Buvo labai baisu. Visi namai buvo sugriauti, mūsų miestas virto smegduobe.
Dar 42 žmonės liko elektrinės bunkeryje. Rusai neleido jiems išeiti.
„Kai mūsų kariškiai išvedė mus iš gamyklos, pajutome jų spaudimą. Rusijos kariai sakė: „Nevažiuokite į Ukrainą, jūs pateksite į karą“, bet mes negalime gyventi kitoje šalyje“, – pridūrė moteris.
Ji taip pat sakė, kad žmonės turėjo rinkti maistą nuo žemės, kad nemirtų iš bado.
43 metų Oksaną su dviem 10 ir 14 metų sūnumis į „Azovstal“ bunkerį atvežė jos vyras kareivis.
„Nuo kovo 7 d. buvome bunkeryje. Mieste jau buvo pavojinga. Žmonės liko sugriautų pastatų rūsiuose. Niekas nesitikėjo taip vaikščioti po miestą. Manėme, kad jie šaudys tik pakraščiuose, kaip 2014 m.“, – sakė moteris.
Dabar ji labiausiai už viską nori, kad jos vyras išsigelbėtų, bet su juo nėra jokio ryšio.
„Žuvo daug žmonių ir nėra jokios pagalbos, bet mūsų kariai vis dar ten! Ar jų negalima iškeisti į demobilizuotus rusus? Kodėl Rusijos prezidentas nevertina savo žmonių, kodėl jų nekeičia?“ – klausia ji, vis dar braukdama ašaras.
Tuo tarpu ukrainiečiai teigia, kad operacija, neoficialiai vadinama „Azovstal evakuacija“, bus tęsiama tol, kol visi žmonės išsivaduos iš po elektrinės griuvėsių.
Apytiksliais skaičiavimais, yra dar keli šimtai civilių ir ukrainiečių karių, kai kurie iš jų sunkiai sužeisti.
Tuo tarpu Rusijos bandymai šturmuoti Azovstalį tęsiasi, vykdomi raketų smūgiai.
