Tai buvo ir laimė, ir liūdesys: seserys po 20 metų surado viena kitą dėl karo Ukrainoje

Džiaugsmo šūksniai pasigirdo, kai dvi jaunos moterys – viena po 34 valandas trukusio žygio iš Ukrainos, kita – ką tik po naktinės darbo pamainos – pamatė viena kitą ant šaligatvio Katalonijoje. Susitikimas buvo rengiamas dešimtmečius, o paskutinės detalės buvo skubiai suderintos, kai į Ukrainos gatves įvažiavo Rusijos tankai, – rašo theguardian.com.

 Dėl šeimyninių problemų seserys buvo išsiskirtos; penkiametė Angelika išsiųsta gyventi pas tetą, o šešiametė Tatjana – pas močiutę, kol galiausiai atsidūrė valstybės globoje.
 Dėl šeimyninių problemų seserys buvo išsiskirtos; penkiametė Angelika išsiųsta gyventi pas tetą, o šešiametė Tatjana – pas močiutę, kol galiausiai atsidūrė valstybės globoje.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

May 11, 2022, 10:51 AM

„Ta akimirka buvo ir laiminga, ir liūdna, – sakė 24 metų Angelika Batiai. – Po 20 metų vėl pamačiau savo seserį, bet, kita vertus, ką tik buvau palikusi savo šeimą ir draugus šalyje, kurioje vyksta karas.“

Pirmuosius savo gyvenimo metus seserys praleido kartu pietų Ukrainos Nikolajevo kaime, viena į kitą atsiremdamos, nes augo tik su motina, kuri jomis nesirūpino.

Dėl šeimyninių problemų jos netrukus buvo išsiskirtos; penkiametė Angelika buvo išsiųsta gyventi pas tetą, o šešiametė Tatjana – pas močiutę, kol galiausiai atsidūrė valstybės globoje.

Jos maldavo, kad būtų paliktos kartu, prisimena 25 metų Tatjana Kluge García: „Tačiau finansiškai tai buvo neįmanoma, Angelikos teta negalėjo sau leisti išlaikyti mus abi“.

Vos aštuonerių Tatjaną įsivaikino šeima iš Ispanijos Žironos miesto, esančio netoli Barselonos, ir tai pakeitė jos gyvenimą.

Nauja pradžia, nauja šeima, nauja šalis ir kita kalba.

Net ir tada, kai jos ukrainiečių kalbos žinios silpnėjo, sesuo nuolat buvo jos mintyse.

„Visada sakiau, kad nuvažiuosiu į Ukrainą ir ją surasiu“, – sakė Tatjana.

Būdama paauglė ji ieškojo sesers pėdsakų socialiniuose tinkluose.

Už daugiau nei 2 000 mylių, Ukrainoje, Angelika darė tą patį.

Kai 2019 m. ji aptiko „Facebook“ profilį, kuriame buvo matyti besišypsanti jauna moteris Ispanijoje, ji buvo tikra, kad rado Tatjaną.

„Tiesiog žinojau, kad tai mano sesuo.“

Po kelių savaičių abi nuolat bendravo internetu, peržengdamos kalbos ir kultūrinius barjerus.

„Tai buvo tarsi draugė, su kuria susipažįsti, bet iš tikrųjų tai tavo sesuo ir tu nori su ja dalytis savo gyvenimu“, – sakė Tatjana.

Susijaudinusios jos suplanavo susitikti Ispanijoje, tačiau pandemija šią galimybę sužlugdė.

Vasario mėnesį, kai Rusijos kariai telkėsi prie Ukrainos sienos, Tatjana paskambino Angelikai. „Pasakiau jai, kad čia kalbama, jog kils karas, – sakė ji.

Angelika stengėsi sušvelninti sesers baimę. „Tikėjausi, kad visa tai praeis ir viskas bus gerai“, – sakė ji. „Bet viskas tik blogėjo ir blogėjo.“

Ji su sužadėtiniu paliko savo namus Naujojoje Odesoje ir išvyko į netoliese esantį kaimą, kur jos pusbrolis savo rūsį pavertė laikina prieglauda.

Kai tolumoje pasigirsdavo sprogimų garsai, jie bėgdavo į rūsį. „Tatjana kasdien man rašė SMS žinutes, sakydama, kad susikrauni daiktus, visi tavęs laukiame, mes nerimaujame“, – pasakojo ji.

Angelika agitavo aplinkinius, bet jos artimieji buvo pasiryžę likti.

„Tai buvo labai sunkus sprendimas, nes nenorėjau palikti savo šeimos“, – sakė ji. „Taip pat labai nerimavau dėl to, kaip man pačiai pavyks ten nuvykti – tai buvo ilgas kelias.“

Galiausiai Angeliką įtikino Tatjanos mamos žinutė, kurioje ji patikino, kad Ispanijoje ji bus saugi.

Kartu su kitais išvykti norinčiais ukrainiečiais ji išvyko į Lenkijos pasienį automobiliu ir ruošėsi blogiausiam.

„Bijojau, kad būsime sulaikyti arba kad bus paskelbtas oro pavojus“, – sakė Angelika.

Jos nerimas buvo persmelktas nerimo dėl to, kas laukia ateityje: „Visą kelią galvojau apie tai, kaip bus, kai pamatysiu savo seserį ir ar ji mane priims“, – sakė ji.

Iš savo namų Žironoje Tatjana sekė kiekvieną Andželikos žingsnį.

Ji nupirko jai lėktuvo bilietą iš Varšuvos, kovojo su prastu mobiliojo ryšio ryšiu ir kalbos barjerais, kad įsitikintų, jog sesuo spės į skrydį.

„Buvau išprotėjusi“, – sakė Tatjana. „Ji niekada nebuvo skridusi lėktuvu, nežinojo, kaip užsiregistruoti ar patikrinti bagažą.“

Nerimas ištirpo, kai tik ji pamatė seserį. „Visada galvojau, kokia bus ta akimirka, – sakė Tatjana. – Galbūt mane ištiks šokas, galbūt nežinosiu, ką sakyti, galbūt verksiu.

Bet galiausiai tiesiog negalėjau patikėti, kad tai vyksta“.

Per mėnesį nuo Angelikos atvykimo į Ispaniją seserys gyveno Tatjanos bute, bendraudamos rankų gestais, naudodamos saujelę bendrų žodžių ir daugybę „Google“ vertėjo.

Lengvas jų bendravimas paneigia tai, kad jas skiria dešimtmečiai; Angelika, kuri nemėgsta nešiotis rankinės, išeidama iš namų savo telefoną ir įkroviklį įsideda į vyresnės sesers rankinę, o abi tyliai kikena, kai gilinasi į savo praeities detales.

„Būna dienų, kai žiūriu į ją ir vis dar negaliu tuo patikėti“, – sakė Tatjana. „Aš tiesiog galvoju: „Tu esi čia.“

Nė viena iš seserų nežino, kas bus toliau: ar Angelika galiausiai grįš pas savo sužadėtinį, darbą ir šeimą į Ukrainą, ar sieks juos parsivežti į Ispaniją ir pradėti viską iš naujo.

„Nuo pat vaikystės svajojome vėl pamatyti viena kitą, bet niekada nebūtume pagalvojusios, kad tai įvyks dėl karo“, – sakė Tatjana.

Angelikai grįžti pas seserį buvo „nuostabus, neįtikėtinas jausmas“. Tačiau džiaugsmui prilygo nerimas palikti artimuosius šalyje, kurioje vyksta karas.

„Aš tiesiog negaliu nustoti apie tai galvoti.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.