Vežimėliu Martinas juda jau 22 metus. Į jį turėjo atsisėsti po kaklo traumos pirtelėje, kur už kažko užkliuvo, paslydo, griuvo ir smarkiai trenkėsi galva į baseino dugną.
Dar apmaudžiau tampa sužinojus, kad Martinas pirtelėje „nebaliavojo“ ir buvo blaivas – ten jis tik nuvyko parsivežti giminaitės, kuri šventė Šimtadienį, ir gyvenimas akimirksniu pasikeitė visam laikui.
Po traumos jis dar galėjo pajudinti kojas ir mano, kad pasistengę medikai būtų galėję jam padėti. Bet jie, jo manymu, naktinio budėjimo metu buvo išgėrę ir paliko jį gulėti. Dar jam girdint pasakė, kad iki ryto jis tikriausiai numirs.
Tad operacija buvo atlikta tik kitą rytą, kai smegenys jau buvo ištinusios, ir po to Martinas jau visiškai negalėjo judinti kojų. Apsunkintas liko ir jo rankų judėjimas, pirštai beveik nejudrūs, sunku atlikti daugelį smulkesnių judesių.
Kelis mėnesius po traumos vyras dar tikėjosi, kad atsigaus, kad kojos kažkaip išsijudins, bet, deja, taip nenutiko. Ir po to dar porą metų suplazdėdavo viltis: „O gal įvyks stebuklas...“, bet ir jis neįvyko.
Visgi sunkiausia Martinui buvo tada, kai po gal pusmetį trukusių kelionių po gydymo įstaigas jis grįžo namo. Tada jis gyveno kartu su žmona daugiaubučio namo ketvirtame aukšte. „Grįžau ir suvokiau, kad viskas – esu įkalintas tame ketvirtame aukšte, juk niekas manęs ir vežimo laiptais nenešios. Ir taip liūdna pasidarė – juk, atrodė, buvau dar visai jaunas, 25 metų, o mano gyvenimas jau baigėsi“, – atsiminė Martinas.
Jam teko iš naujo mokytis atsikelti iš lovos, apsirengti, nusiprausti.
Per dvejus metus, kuriuos gyveno tame bute, į lauką jis išėjo gal 4 kartus. Neslepia, kad buvo apėmusi depresija, o ir šeima iširo.
Visgi po to jam palengva pavyko išsijudinti, o galiausiai ir suvokti, kad gyvenimas, nors ir pasikeitė, anaiptol nesibaigė.
Po skyrybų jis grįžo gyventi pas mamą į Rumšiškes, kur darbavosi aktyvūs ir savo darbui atsidavę socialiniai darbuotojai, organizuodavę neįgaliųjų stovyklas. Jose sutikti likimo draugai, vežimėliuose sėdintys gerokai ilgiau už jį, ir įkvėpė Martinui tikėjimo, kad gyvenimas tęsiasi ir netgi gali teikti džiaugsmo.
Be to, jis sužinojo apie Valakampiuose neseniai įsikūrusį neįgaliųjų reabilitacijos centrą. Tame centre baigė buhalterinės apskaitos kursus, iš naujo išmoko vairuoti automobilį, šįkart – su rankiniu valdymu, ir tai labai padėjo pasijusti laisviau ir labiau pasitikėti savimi.
Taip sutvirtėjęs Martinas kibo į darbo paieškas. Ir patyrė antrą stiprų smūgį, suvokęs, kad darbdaviams jis visiškai nereikalingas.
„Intensyviai ieškojau skelbimų, siunčiau CV, vykau į darbo pokalbius. Taip, krovinio panešti aš negaliu, bet galvą turiu, kompiuteriu dirbti moku, buvau nusiteikęs nuoširdžiai ir sąžiningai dirbti – kai kuriems darbams to ir pakanka. Visur po pokalbio išgirsdavau frazę: „Mes jums paskambinsime“, bet niekas nepaskambindavo“, – atsiminė vyras.
Darbas padeda jaustis normaliu
Visgi po ilgai trukusių paieškų darbą jis rado, tik ne pagal skelbimą, o per pažįstamus. Sulaukė pasiūlymo pamėginti dirbti vienoje statybinėmis medžiagomis prekiaujančioje įmonėje.
Pamėgino – ir vadybininku toje įmonėje sėkmingai dirba jau 15 metų. „Esu be galo dėkingas įmonės savininkams už suteiktą galimybę“, – sakė pašnekovas.
Beje, jis dirba ne iš namų, o iš biuro – pradžioje iš Rumšiškių važinėjo į Kauną, paskui persikraustė į Vilnių ir dirba įmonės filiale čia.
Pasak Martino, nebuvo nė dienos, kad jis pagalvotų, jog dirbti tingisi ir jis turi pateisinamą priežastį likti namuose. „Namie užtektinai prisisėdėjau pradžioje, kai gyvenau ketvirtame aukšte – nieko iš to gero. O darbas – tai gėris, jis skatina laikytis režimo, judėti ir tobulėti. Kasdien keliaudamas į darbą jaučiuosi normalus žmogus – na, gal ir su savotišku broku, bet visgi normalus“, – sakė Martinas.
Nors ir mažesnę nei darbas, bet taip pat didelę jo dienotvarkės dalį užima fotografija. Pamėgo fotografuoti telefonu, vėliau, pamatęs feisbuke skelbimą apie parduodamą naudotą profesionalią fototechniką, ją įsigijo ir daug mokėsi. Pradėjo nuo gamtos vaizdų, vėliau, geriau įvaldžius techniką, kilo noras fotografuoti žmones.
Vis pagalvoja, kad jau daug išmoko, kad galėtų imtis ir profesionalių užsakymų, bet vis šį žingsnį atideda, kol dar patobulės.
Apmaudas dėl saulėlydžio
Pašnekovas pripažįsta, kad yra dalykų, kurių padaryti jis negali, tarkim, pasiekti aukštai esančio daikto ar įsipilti į automobilio baką kuro (tai padaryti techniškai galėtų, bet ilgai užtruktų ir turbūt erzintų kitus vairuotojus), tačiau jis stengiasi to nesureikšminti ir ieškoti išeičių. Kai reikia, nesibijo paprašyti pagalbos, ir žmonės paprastai mielai padeda.
Pozityviai į gyvenimą žiūrintis pašnekovas nelinkęs skųstis ir tuo, kad aplinka nepritaikyta judėjimui vežimėliu – taip, yra neįveikiamų vietų, bet jų jau gerokai mažiau, nei buvo prieš 20 metų, ir tai jau yra gerai. Anuomet būdavo sunku ir į parduotuvę patekti, o dabar netrūksta neįgaliesiems pritaikytų prekybos centrų.
Kaip apmaudžiausią atvejį jis įvardijo tą kartą, kai su svečiais iš užsienio vieną vasaros vakarą norėjo pakilti ant Gedimino kalno nufotografuoti saulėlydžio. Keltuvas ant kalno yra, bet jis dirba iki 19 val., administracija pasakė, kad ilgiau darbuotojas tikrai nelauks, tad romantiškai saulėlydžio įamžinti Martinui tąsyk nepavyko.
Turi uoslę bažnyčioms
Dažniausiai pašnekovą fotografija labai ramina ir atpalaiduoja – jis kažkur važiuoja, pasibūna gražioje gamtoje, pamato puikių nematytų Lietuvos kampelių, o ir nuotraukas tvarkyti kompiuteriu jam patinka.
„Susidarinėdamas fotografinių kelionių maršrutus, vis atrandu kažką naujo, tarkim, kažkokią žavią bažnytėlę, pasislėpusią atokioje kaimo vietovėje. Bažnyčias fotografuoti labai mėgstu, draugai net sako, kad turiu uoslę jas rasti“, – pasakojo Martinas.
Dabar jis dalyvauja projekte, kur įamžina Nacionalinio operos ir baleto teatro muzikantus, ir su jais dirbti taip pat smagu.
Dar Martinui labai patinka fotografuoti vaizdus gimtųjų Rumšiškių Liaudies buities muziejaus teritorijoje – pasak jo, ta vieta turi tikrai ypatingą aurą.
Pašnekovas jau seniai nejaučia apmaudo dėl to nelaimingo atsitikimo pirtelėje. Taip, galima skųstis, kad tas įvykis buvo absoliučiai neteisingas ir sugriovė jo gyvenimą, bet galima ir džiaugtis tuo, kad jis gavo antrą šansą gyvenimu pasimėgauti.
