„Nuosavybės turėjimas nepadaro žmogaus laimingesnio. Nenorėčiau užsidaryti net prašmatniausioje pilyje – juk laukia visas atviras pasaulis“, – sako Jogaila Morkūnas (48 m.), renginių organizavimo agentūros „Pirmoji kava“ vadovas.
– Koks naujausias jūsų pirkinys?
– Lėktuvo bilietai į Seulą ir Guamo salą Ramiajame vandenyne. Keliausiu ten birželį.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Žinoma, kad emocijos yra valdantis veiksnys, nes noras pažinti naujus kraštus, pailsėti ir pasisemti energijos yra emocionalus, o ne racionalus dalykas.
Nėra taip, kad ko nors užsimanau ir tuomet ieškau lyg akis išdegęs. Jeigu pamatau, pavyzdžiui, man patinkančius oranžinius batus, imu juos ir nusiperku. Bet pastaruoju metu, ypač po pandemijos, poreikių sumažėjo.
Atėjo suvokimas, kad nereikia daug drabužių ar naujos mašinos.
Mano automobiliui ketveri metai ir jis puikiai rieda. Tai kam man reikalinga nauja mašina? Vien todėl, kad ji nauja? Ne. Aš palyginti nedaug važinėju.
Ar man reikia naujų džinsų šalia kitų šešiolikos? Tikrai nereikia. Ar man reikia naujų sportinių batelių? Ne, maniškiai man sėkmingai tarnauja. Esame tiek apsikrovę daiktais, kad net sunku suvokti.
Tarkime, norėčiau naujo lagamino, bet kam? Juk turiu nuostabų seną lagaminą. Kalbant apie telefoną ar kompiuterį irgi tas pat. Ar man, mano darbui trukdo išmaniųjų technologijų neveikimas? Jeigu trukdo, tada perku naują daiktą. Priešingu atveju nesivaikau madingų naujovių.
Kiek žmogus gali turėti marškinėlių, kaklaraiščių, kostiumų? Mano darbe kostiumas reikalingas tik tam tikromis progomis, aš jo nenešioju kasdien. Laikai, kai nuvažiavus į užsienį vienas iš džiaugsmų gyvenime būdavo apsipirkimas, jau praeityje.
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdamas?
– Neatsispiriu geriems restoranams užsienyje. Man nekyla dvejonių, kad ten neisiu ir pataupysiu. Geros emocijos, patirtos gurmaniškai vakarieniaujant, kaip ir lankymasis muziejuose, operose, koncertuose, galerijose, atperka piniginės suplonėjimą.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Ne, nebent anksčiau grauždavo nerimastingumas, kad gal nereikėjo pirkti, gal per brangu. Taip priekaištaudavo mano kitas „aš“, kuriam kartkartėmis būdavau priverstas atsiskaityti. Bet labai gerai, kad tas mano kitas „aš“ neturi geros atminties, truputį papyksta ir nusiramina.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Man patiko vieno verslininko išsakyta filosofinė frazė, kad numirėlių kostiumuose kišenių nėra. Na, iš tiesų daug vargsti, kad užsidirbtum pinigų, o kur paskui juos dėsi? Amžinybėn nenusineši. Vaikams palikti? Man niekas nieko nepaliko, tad kodėl aš turiu ką nors palikti?
Kol vaikai maži, man jiems nieko negaila, bet tikrai būsiu griežtas, jei vaikas, turintis puikiai veikiantį mobilųjį telefoną, be priežasties užsimanys naujausio, ką tik pasirodžiusio rinkoje.
Suprantu, kad neturėsiu lėktuvo, bet kam jis man? Neturėsiu vilos Kanuose, bet ir nereikia. Kitaip tariant, nuosavybės turėjimas nepadaro žmogaus laimingesnio. Nenorėčiau užsidaryti net pačioje prašmatniausioje pilyje, nes manęs juk laukia visas atviras pasaulis.
Tad manau, kad pinigus reikia leisti savo malonumui, gyvenimo džiaugsmui čia ir dabar.
Esu jau tokio amžiaus, kai naujų namų statyti nereikia, naujų investicinių planų neturiu. Dirbu tai, kas man patinka labiausiai, tad viskas šioje vietoje subalansuota.
– Kas turėjo daugiausia įtakos jūsų požiūriui į pinigus?
– Gyvenimo patirtis. Nesu baigęs nei ekonomikos, nei finansų studijų ir su matematika gyvenime nesimezgė artima draugystė.
Pinigai yra sunkiai uždirbami, bet jie yra tavo ir su jais darai, ką nori. Tik laikui bėgant supranti, kad vieno ar kito daikto tiesiog nereikia. Kitiems vis dar norisi kaupti indėlius banke ar investuoti į deimantus, kad liktų šioks toks saugumo garantas, ypač šiais neramiais laikais. Mano manymu, reikia mėgautis gyvenimu.
Esu ekscentriškos natūros žmogus, man patinka ryškūs, efektingi daiktai. Gal tai net šiek tiek kvepia puikybe. Bet kai pats savo rankomis pasieki galimybę įsigyti tai, kas patinka, o ne gauni ant lėkštutės dovanų, tada gali puikuotis.
Atsimenu, kaip kaupiau pinigus savo pirmam automobiliui. Tai buvo iš Vokietijos atvežtas naudotas automobilis, pirmas Lietuvoje „Volkswagen Golf“ kabrioletas. Normalūs žmonės sukiojo pirštą ties smilkiniu, kad sumokėjau krūvą pinigų už mašiną be stogo. Bet aš didžiavausi, juk pats užsidirbau ir nusipirkau.
– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?
– Būdamas 12 metų netekau tėvo, mama dirbo daug ir sunkiai. Anksti pradėjau dirbti. Dirbau mokyklos raštinėje, paskui ūkinių prekių parduotuvėje, verčiau straipsnius iš angliškų žurnalų, vėliau prasidėjo darbai televizijoje.
Gal tai irgi skambės kaip puikybės apraiška, bet kartą savo uždarbį išleidau visai mokyklai pripirkęs „Romo bobų“.
Aš labai jaunas nusipirkau automobilį, o sulaukęs 26 metų – namą. Kas mane skatino dirbti? Buvau guvus, trūko veiklos, bet kodėl turėčiau ką nors veikti nemokamai?
Mano mažieji vaikai dar varliukai. Jie išsirenka žaislą ir sako: „Aš nusipirkau.“ Sakau, ne tu, mažuti, nusipirkai. Jiems irgi turi aiškinti, kad nei iš šio, nei iš to dovanomis nelyja. Žaislą galima gauti už kažką.
Pavyzdžiui, vaikas susitvarkė savo daiktus, žaislus, drabužius, nerodė ožiukų ir kad neturi kuo rengtis ar rytą keltis nėra nuotaikos. Tai irgi yra darbas, kuris suteikia galimybę užsidirbti žaislą, skanėstą, pramogas. Mes esame įvedę vaikų skatinimo sistemą taškais. Pavyzdžiui, jei susitvarkė, gauna dešimt taškų. Jie prilygsta dešimčiai eurų. Vaikas juos gali leisti savo nuožiūra.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Tai filosofinis klausimas. Galiu savo sūnui nupirkti automobilį, bet esu linkęs manyti, kad jis pats turėtų jam užsidirbti. Vaikus turi remti finansiškai, kol jie neatsistojo ant kojų. Bet kodėl tai turėtum daryti visą likusį gyvenimą? Kodėl aš užsidirbau, kodėl kitiems pavyko sulaukti finansinės sėkmės be tėvų pagalbos?
Manau, labai gerai, kad turtuoliai mažą turto dalį palieka savo vaikams, nes kitu atveju nebūtų paskatos jiems dirbti ir tobulėti, nes priešingu atveju jie tik ir lauks tavo mirties.
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Nesutinku. Pinigai padeda žmonėms tvarkyti reikalus, tenkinti savo malonumus, gyventi kokybiškai. Ar aš esu sugadintas žmogus, jei galiu valgyti restorane, o ne užkandinėje ir pinigus leisti savo džiaugsmui? Nemanau.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Pirmoji alga buvo 43 rubliai 70 kapeikų už darbą mokyklos raštinėje. Pinigus nunešiau į taupomąją kasą, kur vėliau išleidau, neprisimenu. Paraleliai galėjo būti ir honoraras iš „Lietuvos pionieriaus“ ar žurnalo „Žvaigždutė“. Mano dėdė dirbo užsienyje ir atveždavo įvairių įdomių žurnalų apie gamtą, sportą. Aš mokėjau anglų kalbą ir versdavau straipsnius, juos publikuodavo mūsų žiniasklaida. Man tuo metu buvo trylika ar keturiolika metų.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Darbas. Susirask mėgstamą darbą ir tau nereikės dirbti. Aš tokį darbą turiu.
– Ar praveriate piniginę labdarai?
– O čia mėgstu patylėti, nes manau, kad gerus darbus reikia daryti tyliai.
– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?
– Bankroto nepatyriau, bet 1998 metais išgyvenau sudėtingą situaciją, kai mane apgavo partneriai. Išsinešė visus kompiuterius, sutartis ir aš likau skolingas ir įvairiems žmonėms, ir organizacijoms nežmoniškai daug pinigų. Bet, užuot sakęs: atleiskite man, aš daugiau taip nedarysiu, nuėjau pas kiekvieną skolininką ir paprašiau pakentėti pažadėjęs, kad kai tik turėsiu pinigų, iškart sumokėsiu. Uoliai dirbau ir grąžinau visas skolas per metus ar pusantrų. Net ir finansų sektoriuje kiekvienas privalo užlipti ant grėblio. O mokytis tik iš svetimų klaidų – neproduktyvu.
Kitas sudėtingas etapas buvo 2008 metais, kai atslinko Rusijos finansinė krizė. Mano verslas sustojo, nes niekas neturėjo pinigų renginiams.
Pandemija, kuri irgi sustabdė mūsų verslą, praėjo palyginti ramiai. Pasimokiau iš prieš tai buvusios krizės, kad reikia užsiauginti lašinukų, kad svarbiau išsaugoti ne kokią nors kolonėlę, mikrofoną, lemputę, o žmones. Džiaugiuosi, kad per pandemiją išsaugojau visą savo nuostabų kolektyvą.
– Kiek pinigų reformų esate išgyvenęs ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?
– Išgyvenau laikus, kai rubliai virto „vagnorkėmis“, paskui atsirado litai, galiausiai turime eurus. Niekada neturėjau tiek pinigų, kad žaisčiau su visokiais indėliais, tad bankų krizės manęs nepalietė.
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų juodai dienai ir kiek?
– Aš ne iš tų žmonių, kurie atsideda juodai dienai ar pinigus krauna į specialią sąskaitą, iš kurios ilgus metus negalėtų nieko paimti. Pas mane pinigai ilgai neužsilaiko.
Prieš karą Ukrainoje buvau pradėjęs truputį savęs gailėti, esą dabartinis mano automobilis kiek pagyvenęs, gal būtų laikas atsinaujinti. Tačiau karas, pandemija nuleidžia žmogų ant žemės arba pakeičia požiūrį. Anksčiau be didesnių dvejonių būčiau galėjęs sau leisti nusipirkti automobilį, o šią akimirką galvoju – o kam?
Karo ir pandemijos kokteilis gerai vožtelėjo per galvą gal ne taupumo klausimu, o ekonomiškumo. Bet nereiškia, kad kiekvieną mėnesį neskrendu ten, kur noriu, kad nevalgau ten, kur noriu valgyti. Ekonomika yra ekonomika, o gyvenimo džiaugsmai lieka gyvenimo džiaugsmais. Pastaruosius labiau ir vertinu.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydamas ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykštus?
– Pasisekė, kad mano aplinkos žmonės turi viską. Ką dovanoti? Vežiesi į svečius gero šampano ar konjako butelį. Šiais laikais svarbiausia – ne finansai, o bendravimas, geros emocijos. Man didžiausia dovana, kai susirenka draugai, kai jiems linksma.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Kam nors kitam padovanoju. Iki šiol akyse stovi rankų darbo keraminė vaza. Na, ji buvo siaubinga, netinkanti prie jokių pasaulio interjerų.
Aš ją perdovanojau, ir tie žmonės kažkodėl buvo laimingi.
Pavyzdžiui, jei padovanotų man kas nors paveikslą su jūra, kur aš jį dėčiau? Jei man reikės kokio nors daikto, aš jį nusipirksiu. Mano suvokimu, dovanos – labai individualus dalykas. Kančia būtų gauti dovanų čekį, kuris priverstų vaikščioti po prekybos centrą ieškant sau dovanos. Manau, reikia dovanoti emocijas, potyrius, keliones, vakarienes arba bilietus į spektaklį.
Kai kada dovanos būna keistos. Buvo laikas, kai bičiuliams atrodė, kad jei man patinka oranžinė spalva, reikia man nupirkti visus įmanomus oranžinius daiktus. Esu gavęs dovanų oranžinį kastuvą, oranžinį kibirą, pilną morkų, oranžinę telefono būdelę, didžiulę oranžinę betono maišyklę, kuri panaši į mano kolekcionuojamus šampano kibirėlius. Ačiū Dievui, tie daiktai dingo. Kvailioti galima, tai linksma, bet viskam yra ribos.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Ar mes kalbame apie verslo projektą, ar apie žmogiškąją svajonę? Nuoširdžiai visiems linkiu taikos ir laimės, bet to nenusipirksi už jokius pinigus. Asmeninės svajonės, kuriai reikia taupyti, tikrai neturiu.
– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Aišku, kad ne. Čia tas pat, kas klausti, ar išsipildė jūsų horoskopas, kurį skaitėte prieš savaitę. Nelošiu loterijose, tiesiog netikiu tuo. Stebuklų nebūna, yra kažkokios išimtys. Užuot leidus pinigus loterijos bilietams, reikėtų pagalvoti, kur būtų galima juos investuoti.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Taip, vienareikšmiškai. Jie suteikia laisvę daryti tai, ką nori. Jei neužtenka pinigų norams įgyvendinti, reikia daugiau dirbti, pataupyti ir įgyvendinti savo norą.
