Sanna pasakojo, kad jiedu su vyru gerai suprato, jog ypatingo vaiko įvaikinimas yra rimtas žingsnis – juk jam daug rūpesčio reikės ne tol, kol užaugs, bet visą gyvenimą – tad ilgai svarstė, ar gali to imtis, ir visgi pasiryžo.
Švedijos pilietė Sanna yra labai maloni ir gerai lietuviškai šnekanti pašnekovė – ji Lietuvoje gyvena nuo 1998 m. Čia atvyko iš meilės – savo būsimą vyrą Saulių Karosą sutiko Vokietijoje, kur studijų metais abu vaidino krikščioniškame teatre. Greitai tapo aišku, kad jie nebesiskirs.
Abu jaunuoliai buvo tikintys ir kurį laiką net galvojo, kad norėtų kartu vykti į Afriką ir būti misionieriais. „Bet paskui supratome, kad nereikia toli važiuoti, gali misionierišką veiklą vykdyti ir čia“, – nusišypsojo Sanna.
Taigi jie įsikūrė Lietuvoje, kur jos vyras 2003 m. tapo Klaipėdos esančios evangelinės Miesto Bažnyčios pastoriumi (evangelikams, kaip žinia, galima tuoktis). Carin Susanna, kaip pastoriaus žmona, kokių nors oficialių įsipareigojimų neturi, tačiau ji savanoriškai veda nuotolinius kursus apie krikščionybės esmę.
Beje, dabar ši bažnyčia, padedama partnerių užsienyje, Klaipėdoje išsinuomojo visą viešbutį ir jame apgyvendino nuo karo pabėgusius ukrainiečius (tai – pašnekovės vyro sumanymas). Taip gyvenamąją vietą gavo 58 žmonės, kurių amžius – nuo 2 iki 92 m. Daugiausia tai mamos su vaikais, yra ir du pensijinio amžiaus vyrai.
Na, o dar viena 25 m. mergina, kuri atvyko vėliau, kai vietos viešbutyje jau nebuvo, įsikūrė Karosų šeimos name Klaipėdos rajone, kur, sūnui išvykus studijuoti, buvo likęs vienas laisvas kambarys.
Sanna savanoriauja ne tik bažnyčioje, bet ir kitoje srityje – pasakoja visuomenei apie vaikus su Dauno sindromu, man šis palietė ir jų šeimą.
Sanna su vyru Sauliumi turi keturis biologinius vaikus: Eriką Vilių (19 m., jis jau išvykęs studijuoti į Angliją), Eunikę (17 m.), Mirandą (12 m.) ir Ivą (5 m.)
Jaunėlė Iva gimė, turėdama Dauno sindromą. „Žinoma, jos susilaukus buvo labai skaudu. Juk, kaip ir visi, tikėjomės gražaus sveiko vaikelio, taigi teko apverkti jo netektį. Netekome tos mergytės su 46 chromosomis, bet gavome kitą, su 47-iomis, kuriai taip pat reikėjo mūsų meilės ir globos“, – pasakojo pašnekovė.
Ji prisiminė, kaip antrą dieną po dukrelės gimimo ligoninės palatoje sėdėjo ir verkė. „Tuo metu man buvo labai graudu, kad dukrelė niekuomet nebus smegenų chirurge (nežinau, kodėl sugalvojau būtent tokią specialybę). Ašaros byrėjo ir byrėjo, o po to tarsi išgirdau galvoje balsą: „O ar ji pati verks dėl šito?“ Ir supratau, kad mintis apie buvimą smegenų chirurge jai tikriausiai niekuomet nekils, vadinasi, aš verkiu dėl savo ambicijų, ne dėl jos“, – pasakojo mama.
Susitaikė gana greitai
Pasak pašnekovės, jai susitaikymą su lemtimi palengvino tai, kad ji gimusi ir užaugusi Švedijoje, kur neįgaliųjų integracija buvo prasidėjusi gerokai anksčiau nei Lietuvoje. Prieš kokius 70 m. dar ir švedai dažnai buvo linkę vaikus su negalia slėpti nuo visuomenės, bet prieš 40 m. tokie žmonės jau buvo matomi.
Štai jos pačios klasėje mokėsi mergaitė, turėjusi protinę negalią, tokių vaikų būdavo žaidimų aikštelėse ar prekybos centruose.
Jos geros draugės 12 m. jaunesnė sesutė turėjo Dauno sindromą. Sanna buvo vienturtė, jos aplinkoje daugiau kūdikių nebuvo, tad toji mažytė mergaitė, vardu Ema, jai labai patiko, ji ja daug rūpinosi. Ir dabar žino, kad jos gyvenimas klostosi neblogai, ji gyvena atskirai nuo tėvų, tik kartais jai prireikia socialinių darbuotojų pagalbos.
Susitaikyti su lemtimi šeimai pradėjo ir tikėjimas – juk tikintieji neabejoja, kad Dievui brangus ir vertingas kiekvienas žmogus – Viešpats nevertina žmogaus pagal grožį, pasiekimus ir turtą, kaip dažnai daro aplinkiniai.
Sanna sakė, kad gimus mažajai dukrelei sulaukė labai daug artimųjų ir bendruomenės palaikymo. Mergaitė sulaukė tiek dovanų, kad kelis mėnesius net nereikėjo pirkti jai sauskelnių.
Sužinojo apie paliktą berniuką
Taigi šeima greitai susitaikė su mintimi, kad jų dukrelė Iva bus vaikas su ypatumais. Ir nemažai bendravo su tėvais, auginančiais tokius pat vaikus, realybėje ir feisbuke. Tuomet netikėtai išgirdo, kad Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose yra tėvų paliktas berniukas, turintis Dauno sindromą.
„Dar iki tol vienoje JAV feisbuko grupėje mačiau atvejų, kai žmonės, paprastai nuoširdūs krikščionys, įsivaikina vaikus su Dauno sindromu – tokius, kurių kiti nenori, ir galvojau: „Vau, kokie žmonės!“ Kai sužinojau apie Motiejų, kasdien apie jį pagalvodavau. Ir sakiau sau, kad moterims būdingas noras padėti nuskriaustiesiems, bet nieko čia nepadarysi, visgi su dviem tokiais vaikais būtų pernelyg sudėtinga... O paskui ir vyras prasitarė, kad kasdien apie tą berniuką pagalvoja, ir pamaniau, kad gal tai ženklas“, – pasakojo Sanna.
Po to jie su vyru labai daug apie šiuo klausimu diskutavo, meldėsi, ieškodami atsakymo. Juk suprato, kad rūpintis tokiu vaiku – didžiulė atsakomybė.
Visgi galiausiai tokiam žingsniui pasiryžo (o kai apsisprendė, sutarė, kad daugiau jau nekamuos savęs klausimais apie tai, ar priėmė teisingą sprendimą). Taigi jie ėmėsi mažąjį Motiejų globoti, o netrukus yra nusiteikę jį ir įsivaikinti.
Sprendimą globoti paliktą berniuką jie priėmė prieš pandemiją, dėl kurios globos įforminimo reikalai labai strigo. „Tačiau aš pagudravau – kad galėčiau greičiau jį pamatyti, tapau kūdikių namų, kuriuose jis buvo, savanore. Jį tėvai paliko, kai jam buvo 8 mėn., tad aš kartu su juo buvau ir per jo pirmąsias Kalėdas, ir per pirmąjį gimtadienį“, – pasakojo moteris.
Tiesa, ir tada jai buvo neramu, nes kaip savanorė negalėjo nieko sužinoti apie berniuko sveikatos būklę. O juk turinčiųjų Dauno sindromą sveikata gali būti labai skirtinga – ir palyginus nedaug nukrypusi nuo normos, ir labai komplikuota, su gretutinėmis ligomis.
Sanna Motiejų pirmą kartą ir pamatė per 2019 m. Kalėdas, o kiti šeimos nariai su juo susipažino 2020 m. balandžio 20 d., kai berniukas tapo jų globotiniu – kartu jie jau dvejus metus.
Didelė šventė – „Eurovizija“
Ar savo kitų vaikų tėvai klausė apie tai, ar jie nori namuose dar vieno vaiko? „Taip, jie visi sutiko. Viena iš dukrų, žinodama, kad kūdikių namuose yra dar viena tėvų palikta mergaitė, siūlė kartu pasiimti ir ją“, – nusišypsojo Sanna.
Jau tapę Motiejaus globėjais jie galėjo sužinoti ir apie jo sveikatos būklę – pasirodo, berniukas turėjo rimtą širdies operaciją, bet po to jo būklė stabilizavosi ir yra nebloga.
Tiesa, vis dar neaišku, ar vaikas kalbės – kol kas trimetis to nedaro. Tokių vaikų raida sulėtėjusi ir jie dažnai pirmuosius žodžius ištaria vėlai. Vėliau kai kurie šneka pakankamai sklandžiai, kitų žodynas išlieka labai ribotas.
Penkiametė Iva moka dar nedaug žodžių, tiesa, ji yra pramokusi gestų kalbos ir gali parodyti, kad nori obuolio, pažiūrėti filmuką ar pan.
Mergaitė valgo pati, o berniukui dar reikia pagalbos.
Kaip du jaunėliai sutaria tarpusavyje? „Jie – kaip dvynukai, daug būna kartu ir mokosi vienas iš kito, vienas kitą papildo. Tiesa, būna ir momentų, kai kiekvienas nori pabūti atskirai ir ramiai pažaisti su pasirinktu žaislu“, – sakė pašnekovė.
Vyresnieji vaikai moka mažaisiais pasirūpinti. Tiesa, jeigu mama prašo jų pažiūrėti sesę ir broliuką ne trumpai, o ilgesnį laiką, tarkim, visą vakarą, ji jiems už tai sumoka, kaip kad sumokėtų auklei. „Nesinori, kad jiems mažųjų priežiūra taptų prievole, dėl kurios jaustų apmaudą. Gal kai kurie žmonės sakytų, kad elgiamės neteisingai, nes vyresnieji vaikai turi be atlygio rūpintis jaunesniais – na, bet man atrodo, kad jei tėvystėje darau klaidų, tai geriau jas daryti į kitą pusę“, – pastebėjo daugiavaikė mama.
Kad neprarastų ryšio su vyresniais vaikais, jie kasdien kartu vakarieniauja. Be to, tėvai vis stengiasi kažkur išeiti su vyresnėliais be mažųjų ar šiems anksčiau sumigus kartu pažiūri filmą.
Mama su vyresniais vaikais yra dideli „Eurovizijos“ mėgėjai, jie stebi ne tik lietuvišką, bet ir švedišką festivalio atranką, o ką jau kalbėti apie finalą. Kartu su artimaisiais, tarp jų ir seneliu iš Švedijos, turi susikūrę „Viber“ grupę, kurioje aptarinėja pasirodymus ir renka savo favoritus.
Dėl vaikų atsisakė darbo
Sanna pripažino, kad pradžioje su dviem mažaisiais buvo nelengva, labai palengvėjo, kai jie pradėjo lankyti darželį. Visgi vaikų su Dauno sindromų imuninė sistema silpnesnė ir jie labai dažnai serga. Tad moteris, seniau dirbusi dėstytoja LCC taptautiniame universitete, galiausiai pasiryžo darbą mesti – pamatė, kad jį derinti su dviejų pažeidžiamų vaikų auginimu pernelyg sudėtinga.
Dabar ji, kaip minėta, savanoriauja ir stengiasi visuomenei pasakoti apie tai, kad vaikai, turintys Dauno sindromą, yra tokie patys, kaip visi. Už šią švietėjišką veiklą, ir ne tik už ją, ji Motinos dienos išvakarėse buvo prezidento Gitano Nausėdos apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
Moteris jau yra mokyklose vedusi tolerancijos pamokėles apie Dauno sindromą ir kitas negalias daugiau nei 8000 moksleivių. Į jas seniau vykdavo su dukrele Iva, o dabar, kadangi ji šiuo amžiaus etapu tapo labai drovi, tikriausiai vyks su Motiejumi.
Taip pat yra įkūrusi feisbuko paskyrą „Pozityviai apie Dauno sindromą“.
„Mokyklose vaikams aiškinu, kad ir tie vaikai, kurie turi Dauno sindromą, lygiai taip pat nori žvejoti, šokti, keliauti. Dar pasiūlau kefyro – ir tada pakalbėti, jį laikant burnoje. Sakau, kad kaip jiems sunku dabar tarti žodžius, taip visą laiką sunku kalbėti vaikučiams, turintiems Dauno sindromą, nes liežuvis yra raumuo, o jų raumenų tonusas susilpnėjęs. Dar pasiūlau parašyti savo vardą kaire ranka – kitiems vaikučiams taip rašyti visuomet sunku, nors jie ir labai stengiasi“, – pasakojo pašnekovė.
Juokaudama ji pridūrė, kad galbūt tas pamokėles veda iš savanaudiškų paskatų. Edukacijai baigiantis ji moksleiviams pasako, kad gal jie, kai užaugę turės savo įmones ir priiminės naujus darbuotojus, supras, kad žmonės su Dauno sindromu taip pat nori dirbti, ir juos priims. „Ką gali žinoti, gal taip aš užtikrinsiu darbo vietas savo vaikams“, – nusijuokė pašnekovė.
