Apie tai pasakoja fotografė Olena Tita, kurios darbai pasiekė Vilnių. Šios parodos kuratorė istorikė Irina Belaja atrinko tik tas nuotraukos, kuriose nėra jaučiama siaubo ir karo žiaurumų. Tačiau kiekvienas kadras rodo, kad likusios be vyrų, pašauktų į Ukrainos karą, Zaporižės moterys nepasimetė, o jų vaikai subrendo vos per kelis mėnesius.
O.Titos nuotraukos neseniai puošė ir Vilniaus rotušės aikštę, kur vyko instaliacija. Tokiu būdu buvo siekiama paskatinti lėšų rinkimą Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.
Kai prasidėjo karas Ukrainoje, Zaporižėje gimusi fotografė Olena nežinojo, ko imtis. Kasdien ji ateidavo į savanorių centrą „Palyanytsia“ ir fotografuodavo, norėdama papasakoti, kaip gyvena miestas.
Ji iki šiol fiksuoja akimirkas, kurios liudija, kaip gyvena netoli fronto atsidūręs miestas. Eilės prekybos centre, tuščios lentynos, spūstis prie bankomato, išvargę žmonės, atvykę iš okupuotų Ukrainos teritorijų – visa tai tapo lyg dienoraščiu, liudijančiu, kiek daug skausmo ir nusivylimo atneša karas.
Vėliau iš šių kadrų gimė paroda apie savanorių pasiaukojimą, didvyrišką ištvermę ir tikėjimą ateitimi.
Vienoje nuotraukoje yra matomas sutrūkęs automobilio stiklas ir priklijuotas užrašas „Vaikai“. Šiuo automobiliu viena ukrainiečių šeima stengėsi išvežti į saugesnę vietą tris savo vaikaus. Automobilis buvo apšaudytas Rusijos karių, nors buvo aišku, kad juo buvo vežami vaikai.
Tai rodo, kad siekdami užgrobti Ukrainą Rusijos kariai naikino viską, kas pasitaikydavo jų kelyje.
VDU švietimo akademijoje surengtos parodos kuratorė istorikė I.Belaja neseniai atvyko tiesiai iš Zaporižės. Iki karo ji dirbo šio miesto architektūros muziejuje.
– Kaip atrodo Zaporižė?
– Jaučiame nuolatinį pavojų, nes apie 80 proc. Zaporižės apskrities yra okupuota, bet miestas dar laisvas. Netoli yra Enerhodaras, kur pastatyta didžiausia Europoje atominė elektrinė. Ji yra užgrobta, Rusija grasina paskirstyti elektros energiją taip, kad liksime be elektros. Tai būtų katastrofa.
Iki šiol Zaporižė yra tarsi laisvės bastionas, turime daugiau nei 110 tūkstančių pabėgėlių iš Mariupolio, jiems reikia pagalbos.
Karas palietė ne tik šių žmonių, bet ir miesto gyventojų likimą. Pavyzdžiui, Paryžiuje pristačiusi savo kolekciją viena dizainerė ilgai nesvarstė, ar likti užsienyje ir siekti karjeros. Kai tik prasidėjo Rusijos invazija Ukrainoje, ji grįžo į Zaporižę ir savanorių centre organizavo siuvimo padalinį.
Iš drabužių mados kūrėjų ji tapo šarvuotų liemenių ir greitosios pagalbos vaistinėlių siuvėja. Taip pat prisideda prie šalmų gamybos, nes jų įdėklai yra medžiaginiai ir siuvami rankomis.
Kitas pavyzdys – Zaporižėje gyvenantis Aleksandras ne šiaip sau pasirodo savanorių centre, jis tikrina plieno tvirtumą. Kad neperšaunama liemenė galėtų apsaugoti žmogų nuo kulkų, ji turi būti sutvirtina plieno plokštelėmis.
Bet kilo klausimas, iš kur gauti geros kokybės plieno. Savanorių centras ieškojo pagalbos įvairiose šalyse. Atsiliepė Švedija, iš kurios plienas buvo atvežtas į Zaporižę.
Yra darbų, kuriuos savanoriai atlieka, bet apie tai sunku kalbėti. Jie įrengia sunkvežimiuose šaldymo kameras ir padeda išgabenti žuvusių ukrainiečių karių kūnus, kad artimieji galėtų juos palaidoti. Kai kurie vyrai atsisako tokios pareigos, o moterys sugeba atiduoti pagarbą žuvusiesiems ir pasirūpinti jų kūnais.
– Ar savanoriauja daugiausia moterys? Kuo užsiima vyrai?
– Zaporižės savanorių centre dirba ne tik moterys, bet ir vaikai, taip pat vyrai, kurių dar nepriima į frontą, bet jie laukia savo eilės. Nors daugelis jų niekada neturėjo suvirinimo aparato, dabar gamina prieštankinius metalinius ežius, naudojamus miesto gynybai.
Kiaurą parą veikiantis centras turi tris pamainas. Ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų rankų prireikia savanoriams. Gėlių vainiku pasipuošusi mergaitė Steša tapo O.Titos parodos veidu. Ji yra duktė vienos savanorės, dirbančios siuvimo ceche. Daugiau kaip dvi savaites Steša su savo mama nakvodavo savanorių centre, nes nebūdavo laiko grįžti miegoti į namus.
– O koks likimas yra beglobių gyvūnų?
– Fotografės O.Titos objektyve atsidūrė ir beglobiai gyvūnai. Žmonės juos atvesdavo į savanorių centrą. Netgi gavę ėdesio šunys būdavo neramūs, baikščiai žvalgydavosi, išsigąsdavo telefono skambučio, greitosios pagalbos automobilio sirenos ir puldavo slėptis.
Yra nuotraukų, kaip rizikuodami gyvybe ukrainiečiai evakuoja savo augintinius – ne tik šunis ir kates, bet ir triušius, šinšilas. Jie nenori jų palikti okupantams.
– Nuotraukose yra ir besišypsančių veidų. Kas padeda ukrainiečiams ištverti?
– Prasidėjus karui, gyvenimas nesustojo. Kasdienybė taip pat yra svarbi. Vienoje nuotraukoje įamžintas ukrainiečių karys, grojantis smuiku. Tai buvo Kovo 8-ąją, taip jis norėjo pagerbti savanores moteris, kurios negailėdamos jėgų daug prisidėjo prie Ukrainos gynybos.
Moterų rankų prireikia ir fiziškai sunkiems darbams. Smėlio maišai, kurie padeda saugoti Zaporižės karo ligoninę nuo bombardavimo, taip pat atsidūrė O.Titos nuotraukose. Fotografė užfiksavo, kaip savanoriai kasa smėlį viename karjere, tarp jų – ir jaunos moterys.
Šioje karo ligoninėje yra daug sunkiai sužeistųjų. Jeigu prasidėtų apšaudymas raketomis, daugelis jų neturėtų jėgų nueiti iki slėptuvės, o smėlio maišais uždengus palatos langus būtų įmanoma besigydančius kareivius apsaugoti nuo skeveldrų.
Iš smėlio maišų yra taip pat statomos barikados, be savanorių pagalbos tokie darbai būtų neįmanomi.
Noriu pasakyti, kad Zaporižėje daug kas pasikeitė, bet žmonės nepraranda vilties, kad karas kada nors baigsis.
