Kolumbietis Andrew lietuvių kalbos išmokti dar nespėjo, bet jau taria žodžius „perforatorius“, „špakliuoti“, „dažyti“ ir pan., nes tokia veikla netikėtai virto jo kasdienybe.
Agnė iš Vilniaus į Londoną išvyko dar 2016 m. studijuoti renginių organizavimo specialybės. Londonas jai netapo artimas, traukė namo, vienu metu net norėjosi mesti studijas, bet visgi atsilaikė.
Kad mokslus baigtų, turėjo ir padirbėti. Rado darbą nedidelėje kavinėje, o ją apmokyti buvo skirtas jos dabartinis vyras.
„Bosas, prieš mane su juo supažindindamas, pasakė, kad jis – tikra mano kopija, tik vyriškos giminės, taigi man buvo įdomu, kas tai per žmogus. Išties turėjome nemažai bendro ir, pradėję kartu darbuotis, puikiai sutarėme ir greitai pajutome, kad galime vienas kitu pasitikėti. Iš pradžių maniau, kad jis bus tiesiog geras mano draugas – toks, su kuriuo gali bendrauti visą gyvenimą. Visgi po kokio mėnesio, 2018 gruodį, tapome pora. Jis buvo mano pirmasis vaikinas. Maždaug po pusmečio draugystės jis man pasipiršo, o dar po pusmečio, 2020 m. sausį, susituokėme“, – pasakojo Agnė.
Andrew su šeima į Londoną iš Kolumbijos buvo persikraustęs dar paauglystėje. Kuo jam patiko lietuvaitė Agnė? „Ji pasirodė labai maloni ir draugiška, su ja lengva susikalbėti. Šalia jos visada galėjau būti toks, koks esu, nekilo noras apsimesti geresniu. Ji kukli, bet gali pasielgti ir beprotiškai“, – vardijo Andrew.
Tačiau savo sumanymo grįžti į Lietuvą ir kartu su tėvais remontuoti apleistą dvarą pora nelaiko beprotybe – jiems tai atrodo savotiškas, bet teisingas sprendimas.
Andrew apie Lietuvą buvo šį tą girdėjęs, nes Londone turėjo pažįstamų lietuvių. Į šalį atvykus pirmą kartą jam čia labai patiko.
Kai prasidėjo diskusijos apie gyvenimą sename lietuviškame dvare, jis padvejojęs sutiko, ir bent kol kas nepasigailėjo.
Agnės tėvai prieš kelis metus gyveno name Vilniuje. Jie turi ir sūnų, kuris dabar gyvena Vilniuje atskirai, taip pat į šeimą yra paėmę du jaunesnius globotinius, broliuką ir sesutę.
Prieš kurį laiką tėvai pradėjo dairytis didesnio namo, ir taip besidairant praėjusių metų pavasarį akys užkliuvo už skelbimo apie parduodamą Dapkiškių dvarą.
Tėčiui kilo minčių pardavus turimą namą įsigyti dvarą, jį suremontuoti ir pradėti jame rengti stovyklas vaikams bei organizuoti edukacinę veiklą. Tačiau ilgai svarstę tėvai nusprendė veiklos imtis tik tada, jei Agnė su savo vyru sutiks prie jų prisijungti. Tokį planą visi ilgai aptarinėjo, diskutavo, ir galiausiai sutarė, kad tėvai seną pastatą su keliais pagalbiniais pastatais ir nedideliu parkeliu įsigys, o dukra su vyru prisijungs prie jų atgaivinimo.
„Girdėjome visokių kalbų, ir kad mes turtuoliai (nors tokie nesame), o gal loterijos laimėtojai, ir kad keistuoliai. Bet mes esame tiesiog šeima, kuri yra artima ir turi bendrą viziją. Taip, dvare mėginsime imtis šeimos verslo, bet tuo pačiu atnaujinsime seną gražų pastatą ir manau, kad tai bus naudinga ir visuomenei“, – pasakojo Agnė.
Kaimynai iš Raudonosios knygos
Dapkiškių dvaras – 1830-31 m. sukilimo veikėjo Simono Konarskio gimtinė. Manoma, kad jis pastatytas jo tėvo bajoro Jurgio Konarskio 18 a. pabaigoje. Sovietmiečiu, kai dvariškių nebeliko, dvaro patalpose ir pagalbiniuose statiniuose vasaromis vykdavo pionierių stovyklos. Dar vėliau dvaras atiteko privačiam savininkui, kuris mėgino pastatą atnaujinti, bet buvo nelengva ir galiausiai jis ne kažin kokios būklės statinius pardavė Agnės tėvams.
Pradžioje Agnė su Andrew dar planavo, jog tėvams įsigijus dvarą kelis mėnesius padirbės Anglijoje, kad turėtų daugiau lėšų remontui. Bet paskaičiavo, kad pragyvenimas Londone brangus, tad kažin ko vis tiek neuždirbs, pradėjo nekantrauti, ir nusprendė grįžti ilgai neatidėlioję.
Į Lietuvą trumpam parvyko praėjusių metų rugsėjį, o galutinai sugrįžo spalį. Iki tol dvarą, kurį planavo įsigyti tėvai, buvo matę tik nuotraukose. Jo vaizdas realybėje šiek tiek nugąsdino, bet dabar, praėjus keliems mėnesiams, padėtis jau geresnė.
Dabar pagrindinio pastato viduje, kur kol kas visi apsistoję, bent jau nematyti pelių ir rupūžių, kaip kad nutikdavo iš pradžių. Beje, paaiškėjo, kad tos rupūžės įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Namuose šeima buvo pasidėliojusi kibirėlių, į kuriuos įdėdavo pamatytus gyvius ir išnešdavo į lauką.
Elektra ir kiti patogumai pastate buvo nuo pradžių. „Mes su tėvais priklausome bažnyčios bendruomenei, aš nuo vaikystės daug važinėdavau į stovyklas, ir čia atsikrausčius man gyvenimas taip pat priminė stovyklą. Vanduo iš čiaupo bėgdavo, bet tik pajuodęs. Labai palengvėjo, kai susidomėjome filtrus ir pasidarė galima gerti vandenį iš čiaupo, o puodeliai nebelieka patamsėję“, – pasakojo Agnė.
Kartą visas rūsys buvo patvino, nes pratrūko seni vamzdžiai. Prie sienų vis dar geriau nesiliesti, nes gali išsipurvinti.
Keliuose dvaro kambariuose, kuriuose šeima gyvena, yra 15-17 laipsnių šilumos – patalpos šildomos pakabinimais šildytuvais. Negyvenamose patalpose, kuriose laikomi daiktai, temperatūra ne ką didesnė nei lauke.
Visgi, kaip patikino Agnė su Andrew, gyventi čia galima ir nėra blogai, juolab, kad matai, kaip viskas po truputį gerėja, ir tiki, jog netrukus viskas taps daug gražiau.
Gerai, kai negali tinginiauti
Agnė dirba nuotoliniu būdu anglų kalbos mokytoja, jos mama du kartus per savaitę važiuoja į darbą Vilniuje, tad jos prie remonto darbų prisideda laisvesniu metu.
Na, o Agnės tėtis ir Andrew vos atsibudę kimba į remonto darbus ir pluša visą darbo dieną, taip pat ir šeštadieniais. Savaitgaliais prisijungia Agnės brolis, draugai.
Viską suremontuoti šeima stengiasi savomis rankomis, profesionalus samdosi tik specifiniams darbams, kurie patiems pernelyg sudėtingi.
Jau pakeistos stogo čerpės, didesnėje patalpų dalyje nušlifuotos grindys, nuglaistytos sienos. Beje, dvaras įtrauktas į kultūros paveldo registrą, taigi atliekami darbai turi atitikti tam tikrus reikalavimus.
Vėliau šeima ketina sau prisitaikyti mažesnį pagalbinį pastatą, stovintį netoliese (jo būklė nebloga, tad didelio remonto nereikės), o pagrindinį pastatą su dviem didelėmis salėmis palikti edukacinėms ir kitokioms veikloms. Stovyklautojai gyvens kituose nedideliuose nameliuose, kaip tai vyko ir sovietmečiu, tik ir tuos namelius dar reikės paremontuoti.
Nors darbų netrūksta, pirmų stovyklautojų šeima tikisi sulaukti jau šią vasarą. „Taip, laiko nedaug, bet geriau, kai yra aiškus terminas – tada supranti, kad negali atidėlioti, ir labai stengiesi kuo daugiau nudirbti“, – pastebėjo Agnė.
Mama išsigando dėl sūnaus saugumo
Kartais šeima leidžia sau ir papramogauti. Vaikšto po apylinkes, šią žiemą vaikštinėjo ir ant užšalusio ežero. „Man tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai ėjau per ežero ledą. Lipti ant jo prisibijojau, bet kiti patikino, kad tai tikrai saugu, be to, ant ežero buvo daug žvejų, taigi išdrįsau. Tiesa, paslydau, griuvau, bet buvo smagu. Kaip tik tuomet paskambino mama, tuo metu buvusi Kolumbijoje – kai jai papasakojau, kaip vaikštau per ledą, pradėjo šaukti, kad nedaryčiau nesąmonių ir greičiau lipčiau į krantą“, – atsiminė Andrew.
Apskritai lietuviška žiema jam patiko – visi manė, kad kolumbietis drebės iš šalčio, bet jo tai visai neišgąsdino. Labai patiko sniegas, kurio Londone nedaug tebuvo matęs – vaizdai Dzūkijoje, kai pasnigdavo, buvo tokie, kokius tebuvo regėjęs filmuose.
Pramoga Andrew yra ir tai, kad čia jis vairuoja automobilį – Londone to nedarė.
Visai geras pasilinksminimas šeimai, pasak Agnės, ir nuvažiuoti į Alytų (maždaug už 20 km) ir nueiti į didesnį prekybos centrą. Paprastai apsipirkinėja vietinėje parduotuvėlėje už 3 km nuo namų, kurią visi vadina „Pas ponią Zitą“. Na, o kartais nuvyksta į Kauną, kur nueina į kiną ir nuveikia dar kažką „miestietiško“.
„Man pasirodė, kad Lietuva labai dramatiškai skiriasi nuo Londono, ir tai tikriausiai yra gerai. Londone keliesi, ilgai važiuoji į darbą, vakare paprastai niekur eiti nesinori, norisi tik greičiau grįžti namo. Čia lėkimo nėra, viskas ramu, nors darbo ir netrūksta, tik oficialiai šiuo metu esu bedarbis“, – sakė kolumbietis.
Agnė pridūrė, kad Londonas jai buvo pernelyg intensyvus ir triukšmingas. „Paskutinis butukas, kurį nuomojomės, buvo šalia krepšinio aikštelės, į kurią žmonės užsukdavo pažaisti bet kuriuo paros metu. Visuomet miegodavau su ausų kamštukais, bet gerai neišsimiegodavau, ir vyras taip pat. Na, o čia tylu ir ramu. Niekad nemaniau, kad tapsu kaimiete, bet visai smagu ja tapus. Jeigu kas suerzina – nueini į gretimą miškelį, ir įtampa atslūgsta“, – pasakojo Agnė.
