Kolekcininkė A.Šaltenytė delfinais labiausiai susižavėjo vaikystėje, kai su tėvais pirmąkart apsilankė Lietuvos jūrų muziejuje-delfinariume. Įsimintina viešnagė Aušrai leido svajoti – ji norėjo tapti delfinų dresuotoja. Nors tokios profesijos ji neįgijo, du dešimtmečius neatsispiria aistrai rinkti delfinų figūrėles, atvirukus, magnetukus ir visa kita, kur matyti šio jūrų gyvūno atvaizdas.
Pedagogės ir aplinkosaugininkės išsilavinimą turinti vilnietė savo kambariu namuose dalijasi su tūkstantine eksponatų kolekcija bei knygomis. Aušra netgi miega pataluose, išmargintuose delfinų ornamentais.
Nors moters kasdienybėje apstu, regis, besišypsančių delfinų, jai ramybės neduoda tai, kad šie gyvūnai sparčiai nyksta. Norėdama labiau atkreipti žmonių dėmesį į delfinų apsaugą vilnietė jau kurį laiką siekia įkurti muziejų, kuriame eksponuotų išskirtinę kolekciją ir prisidėtų prie šių nykstančių jūrų gyvūnų gerovės.
– Kada pradėjote kolekcionuoti delfinus? Kokia buvo priežastis?
– Pomėgis kolekcionuoti atkeliavo iš tėvų, nes mama kolekcionavo atvirukus ir kalendoriukus, o tėtis – pašto ženklus. Vaikystėje kolekcionavimo džiaugsmą pajutau rinkdama saldainių ir kramtomosios gumos popierėlius, o kai mama įsitikino, kad esu pakankamai atsakinga, perleido man savo kolekcijas, kurias po truputį pildau iki dabar.
Delfinų kolekcija atsirado prieš 22 metus, tačiau kokio nors kertinio įvykio, nuo kurio ji prasidėjo, nebuvo. Vaikystėje turėjau plastikinį vonios žaisliuką, kuris iki šiol neišliko.
Namuose galėjau pavartyti Dagmaros Normet knygą „Delfinija“ ir V.Belkovičiaus su bendraautoriais parašytą knygą „Mūsų draugas delfinas“. Vėliau Klaipėdoje pradėjo veikti delfinariumas, kur 1995 metais apsilankiusi negalėjau atsižavėti šiais, regis, nuolat besišypsančiais gyvūnais.
Televizija irgi pakurstė meilę delfinams – rodė serialus „Fliperis“ bei „Mėlynieji toliai“. Ir taip 2000-aisiais pradėjo namie atsirasti visokie delfinukai. Iš pradžių jų pasitaikydavo vos vienas kitas, vėliau pasiūla labai padidėjo, kaip ir galimybės jų įsigyti, tad pirmam tūkstančiui delfinų surinkti prireikė dvylikos metų, o po rekordų siekimo 2019-aisiais vien per metus kolekciją papildė daugiau nei tūkstantis eksponatų.
– Ar eksponatus rūšiuojate pagal dydį, iš ko jie pagaminti, valgomi ar nevalgomi, pritaikomi buityje ar ne?
– Mano kolekcija labai įvairi, joje galima rasti visko, ką tik įmanoma aptikti delfino formos arba su delfino atvaizdu. Eksponatus rūšiuoju pagal paskirtį, pavyzdžiui, atvirukai, drabužiai, indai, papuošalai, žaislai.
Kai kurios kategorijos tampa per plačios, jas siaurinu, tarkim, papuošalai susideda iš apyrankių, auskarų, pakabučių, segių, žiedų.
Kolekciją skirstau į maždaug 70 kategorijų, tai labai palengvina paiešką, kai reikia patikrinti, ar delfiną turiu, ar ne.
Eksponatai yra patys įvairiausi tiek savo forma, tiek dydžiu, tiek paskirtimi, tiek medžiagomis, iš kurių jie pagaminti. Sunku jau sugalvoti, ko neturiu. O kol tik svajoju kada nors įsteigti muziejų, visą mano delfinų įvairovę galima rasti „Virtualiame delfinų muziejuje“ feisbuke.
Beje, seniausias pagal amžių eksponatas – delfino formos Viduržemio regiono pinigas olbia, skaičiuojantis apytiksliai pustrečio tūkstančio metų!
– Užsiminėte, kad norėjote dresuoti delfinus ar dirbti su šiais jūros gyvūnais. Kodėl nebuvo lemta išsipildyti šiam norui?
– Ne visoms svajonėms lemta išsipildyti. Pirmiausia, norint dirbti su delfinais, reikėjo studijuoti jūrų biologiją. O tos studijos buvo Klaipėdoje, galimybių studijuoti kitame mieste neturėjau.
Kitas dalykas – būtinas stiprus fizinis pasirengimas ir ištvermė bei puikūs plaukimo ir nardymo įgūdžiai, kurių irgi neturėjau. Vėliau dvi savaites praleidau su delfinais ir supratau, kad norai norais, o realybė yra kitokia, ir su tuo susitaikiau. Nuoskaudos dėl neišsipildžiusios šios svajonės tikrai nėra.
– Kiek eksponatų jau puošia jūsų kolekciją? Ar pati juos įsigijote, ar gaunate ir dovanų?
– Kolekcija nuolat gausėja ir skaičius kinta, tad galima sakyti, kad apytiksliai yra 6700 (šių metų balandžio 29 d. duomenimis, 6680 vienetų).
Šiuo metu mano pačios įsigyti delfinai sudaro kiek mažiau nei pusę kolekcijos, dar 900 pridėjo tėvai, žymiu indėliu prisidėjo net trys kitos kolekcininkės, iš kurių dvi savo kolekcijas padovanojo, o trečia, užsienyje įsigydama ką nors įdomaus savo kolekcijai, prisideda ir prie maniškės gausinimo.
Nuoširdžiai joms dėkoju už gerumą, kaip ir kitiems daugiau nei pusei tūkstančio artimųjų, draugų, pažįstamų ir net nepažįstamų žmonių, kurie prisidėjo prie kolekcijos didinimo. Delfinai atkeliavo mažiausiai iš 58 šalių ir beveik 500 skirtingų vietovių.
Esu gavusi delfinų iš Gvadelupos, Kazachijos, Pietų Afrikos Respublikos, Gibraltaro, o toliausiai – iš Naujosios Zelandijos. Iki koronaviruso pandemijos daug keliaudavau po Europą, tad stengdavausi surasti ką nors ir kolekcijai.
Žinoma, suvenyrų parveža draugai ir pažįstami, bet didžioji užsieninių delfinų dalis atkeliauja atvirukų ir pašto ženklų bei lipdukų pavidalu. Vien atvirukų turiu kone 700, antroje vietoje lieka šį skaičių viršijusios figūrėlės, o populiariausi delfinai yra įvairūs žaislai, jų turiu beveik 900.
– Nepatingėjote kelis mėnesius pasėdėti prie dokumentų ir juos tinkamai paruošti, kad patektumėte į Guinnesso pasaulio rekordų knygą. Kas paskatino užregistruoti tokį rekordą?
– Mintis apie Guinnesso rekordo siekimą atėjo visai netikėtai: dalyvaudama atvirukų mainų projekte Postcrossing.com gavau atviruką nuo vokietės, kuri kolekcionavo peles ir jos kolekcija buvo pripažinta pasaulio rekordu. Radusios bendrą temą pabendravome daugiau, tada pasidomėjau, kaip sekėsi, kokie reikalavimai rekordui fiksuoti.
Panaršiusi po Guinnesso rekordų knygos puslapį atradau, kad delfinų kolekcija dar apskritai nebuvo registruota, maža to, tarp pusšimčio lietuviškų rekordų nebuvo nė vienos kolekcijos! Tada kilo mintis pabandyti, ir 2018 metų gegužę pateikiau paraišką.
Po kelių mėnesių gavau atsakymą, kad mano turimas delfinų skaičius rekordui yra tinkamas, tad toliau buvo kelis mėnesius trukęs sąlygų ir griežtų reikalavimų aiškinimasis bei viešo renginio organizavimas.
Esu labai dėkinga Mykolo Romerio universitetui už suteiktas patalpas ir techninę pagalbą, savo artimiesiems ir draugams už palaikymą ir pagalbą renginio metu, taip pat profesionaliai skaičiuotojų (liudininkų) komandai, kuri nepagailėjo savo laiko ir sudalyvavo.
Supakuoti ir saugiai pergabenti visą kolekciją į universitetą buvo nemenkas iššūkis, kaip ir viską išdėlioti vienoje didžiausių salių, kuri kolekcijai pasirodė net mažoka, nors namie reikia išsitekti viename 15 kvadratinių metrų ploto kambaryje su visais šiais „kambariokais“.
2019 metų sausio 31-ąją įvyko delfinų kolekcijos eksponatų skaičiavimas. Kadangi visų susipakuoti nespėjau, rekordui fiksuotas skaičius buvo 3720 delfinų. Sugrįžus su delfinais namo ištiko nemenkas šokas – o kaip dabar viską susidėlioti atgal? Neįtikėtina, bet pavyko susidėti net talpiau, o tada ilgai teko ruošti reikiamus dokumentus ir dar diskutuoti su Guinnesso biuru, kas yra kas.
Mat nepaisant to, kad du iš trijų liudininkų buvo žymūs zoologai, didžiausias delfinų atstoves orkas, kurios angliškai vadinamos „killer whale“, tai yra banginiais žudikais, teko pašalinti ir Guinnesso rekordų knygai pateikti tik 3516 egzempliorių.
– Kada buvo įregistruotas pasaulio rekordas? Ar jūsų kolekcija atsidūrė ir tarp Lietuvos rekordų?
– 2019 metų birželio 9-ąją pirmoji mane nudžiugino Lietuvos rekordus fiksuojanti agentūra „Factum“, o Guinnesso pripažinimo teko laukti iki 2020-ųjų sausio 3 d. Tad visas procesas nuo paraiškos pateikimo užtruko daugiau nei pusantrų metų!
Diplomas buvo atsiųstas paprastu paštu, tad niekur vykti nereikėjo.
Kiek žinau, neseniai Guinnesso pripažinimo sulaukė jau ir antra lietuviška kolekcija. O jei kas norėtų papildyti šias kol kas dar kuklias gretas, tai daugiau galimybių patekti tarp pasaulio rekordu pripažintų kolekcijų savininkų yra rinktis ne tokias visuotinai populiarias tematikas.
Maniškis pasaulio rekordas vadinasi didžiausia su delfinais susijusi daiktų kolekcija (angl. „The largest collection of dolphin-related items“), o Lietuvos – gausiausia kolekcija delfinų tema.
– Ar įregistravus rekordą ir paviešinus kolekciją atsirado bendraminčių? Ar pasaulyje yra daugiau tokių kolekcininkų kaip jūs? Palaikote ryšius apskritai su kolekcininkais?
– Delfinų tematika nėra labai populiari, Lietuvoje žinau vos keletą kolekcininkų, su kai kuriais buvome susitikę ir apsimainėme delfinais, apie kitus labai seniai buvau skaičiusi spaudoje.
Dažniau apie juos išgirsdavau turguose ar sendaikčių parduotuvėse ieškodama delfinų.
Kitų šalių kolekcininkų nepažįstu, tačiau apie mane kažkaip sužinojo viena moteris iš Lenkijos ir padovanojo savo kolekciją, o prieš penkerius metus savo kolekcionuotus delfinus padovanojo kaunietė. Kai gavau jų laiškus su tokiais pasiūlymais, negalėjau patikėti savo akimis, nerealios moterys! Esu joms labai dėkinga.
– Gegužės 15-ąją minima Tarptautinė Baltijos jūros kiaulės (Baltijos delfino) diena. Kuo jums ši diena reikšminga ir kokių minčių sukelia?
– Gegužės trečią sekmadienį, tad šiemet tai bus gegužės 15-oji, minima Tarptautinė Baltijos jūros kiaulės diena. Jūros kiaulė – artima delfinų giminaitė, tik mažesnė ir neturinti ilgo snukučio, vadinamo rostrumu.
Turbūt dažnas iš mūsų matėme delfinus Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume Klaipėdoje, tačiau ar galėtume įsivaizduoti juos gyvenančius Baltijos jūroje?
Mūsų įprastiems delfinams – afalinoms – Baltijos jūra yra per gėla, nors 2015 metų rugpjūčio mėnesį ir buvo pastebėta pora užklydusių individų prie Klaipėdos molo.
Užtat vėsūs Šiaurės pusrutulio vandenys, tarp jų ir Baltijos jūra, – tinkama vieta jūros kiaulėms.
Kad ir kaip būtų liūdna, šie žinduoliai sparčiai nyksta, ir jei prieš 100 metų juos buvo galima stebėti nuo Palangos tilto, dabar čia užklysta labai retai ir apie apsilankymą sužinoma pačiu blogiausiu būdu – jie randami įsipainioję ir nuskendę žvejų tinkluose.
Jūros kiaulėms kyla ir daugiau grėsmių: dėl vandens užterštumo prastėja imuninė sistema ir mažėja vaisingumas, laivų keliamas triukšmas sutrikdo gyvūnų orientavimąsi, nes jie naudojasi echolokacija.
Be šių pagrindinių priežasčių, dar išskiriamos ir kiek mažesnės grėsmės: susidūrimas su laivais, maisto stoka, buveinių naikinimas ir klimato kaita.
Manoma, kad Baltijos jūroje liko vos keli šimtai jūros kiaulių, todėl jų apsauga ir grėsmių mažinimas yra ypač svarbi užduotis.
Šiam tikslui pasiekti dar 1991 metais buvo parengtas susitarimas dėl mažųjų banginių apsaugos „Ascobans“, o siekiant atkreipti didesnį visuomenės dėmesį nuo 2002-ųjų minima Tarptautinė Baltijos jūros kiaulės diena.
Man, kaip baigusiai su gamta susijusius mokslus, labai skauda širdį dėl nykstančių rūšių, apmaudu, kad dažnai gamta lieka paskutinėje vietoje, tikintis, kad nieko bloga nenutiks. Kas bus ateityje, tuo rūpinasi per mažai žmonių.
Kiekvienas turime padaryti bent po mažytį postūmį švaresnės ir mažiau niokojamos gamtos link.
Manau, kad svarbu minėti tokias dienas kaip Tarptautinė Baltijos jūros kiaulės diena, juk didesnis problemų žinomumas gali sukelti didesnį spaudimą jas spręsti.
Mano indėlis į šios dienos minėjimą, deja, apsiriboja tik žinute delfinams dedikuotuose puslapiuose feisbuke. Beje, moksline prasme jūros kiaulės priskiriamos prie banginių, bet dėl jų didesnio panašumo į delfinus populiariai pavadinamos delfinais, ir skamba romantiškiau nei banginiai.
Eksponatų su jūros kiaulėmis pasitaiko labai retai, turiu vos keliolika, paprastai jos būna ant atvirukų ir pašto ženklų. Man jos kolekcijoje netrukdo, kaip ir keletas kitų banginių atstovų, panašesnių į delfinus, tačiau jie nėra pripažįstami Guinnesso rekordų biuro, tad į skaičių neįtraukiami.
– Ar jūsų įvaizdis atspindi, kad esate delfinų atvaizdų kolekcininkė, tarkim, nešiojate drabužius su delfino ornamentu, turite papuošalų su šio gyvūno atvaizdu?
– Mano įvaizdis apsieina be delfinų. Žinoma, galėčiau apsirengti delfinais margintais drabužiais nuo galvos iki kojų. Tikrai turiu visko, tačiau tai jau būtų ryškus apsėdimas.
Kol nėra muziejaus, delfinų vieta namuose. Kartais pasipuošiu delfino pakabučiu, jis yra pasikartojantis kolekcijoje.
Tiek kompiuteryje, tiek telefone esu pasirinkusi užsklandas su delfinais. Kadangi turėjau dvi vienodas lėkštes, vieną naudoju pagal paskirtį.
Vieninteliai kolekcijos atributai, kurie yra nuolat naudojami, – patalynė. Visa kita yra saugoma, kad nenutiktų nieko bloga, nepasimestų, nesusigadintų. Bet valant dulkes ne visada pavyksta to išvengti.
– Kadangi kolekcija nemaža, kaip sutalpinate eksponatus?
– Sutalpinti visą kolekciją reikia didelio išradingumo, nes su delfinais dalijuosi 15 kvadratinių metrų ploto kambariu. Maža to, dar labai patinka knygos, tad ir joms turi atsirasti vietos.
Visų delfinų susidėti, kad būtų matomi, nėra jokios galimybės, tad šią privilegiją gavo tik figūrėlės, laikrodžiai, magnetukai, raktų pakabučiai, vėjo varpeliai, knygos ir pliušiniai žaislai bei keletas paveikslų ir surinktų dėlionių.
Visa kita keliauja į dėžes ir lagaminus, kurie sudėti spintose ir ant jų. Jau pasigirsta pajuokavimų, kad dar šiek tiek, ir turėsiu miegoti atsistojusi.
– Užsiminėte, kad norėtumėte, jog kolekcija būtų prieinama visuomenei, o tam reikėtų atitinkamų patalpų. Delfinų muziejus dabar svarbiausias jūsų tikslas?
– Labai norėčiau, kad kolekcija būtų prieinama visuomenei, ir apie tai svajoju jau labai seniai. Mažas žingsnelis link to buvo 2011 metais Mykolo Romerio universitete surengta nedidelė delfinų kolekcijos paroda.
Galvodama apie muziejų bandžiau skaičiuotis apytiksles sąmatas, domėtis patalpomis.
Kai tik kūrėsi Žaislų muziejus, buvau nuėjusi pasiklausinėti, kaip sekėsi, su kokiais iššūkiais susidūrė.
Lankydama muziejus atidžiai stebiu, kaip sudėliotos ekspozicijos.
Dabar džiaugiuosi, kad mano noras neišsipildė anksčiau, nes pandemija ir nestabdomai kylančios patalpų išlaikymo kainos būtų per stiprūs priešininkai tokiam muziejui.
Ožiaragių ženklo išmintis sako, kad gyvenimas – kaip traukinys, kuris stoja kiekvienoje stotyje pagal grafiką ir nėra ko bėgti prieš traukinį. Ši taisyklė man ne kartą yra pasitvirtinusi, kai, atrodo, stengiesi iš visų jėgų, sudedi visą širdį, bet rezultato niekaip nepavyksta pasiekti, o atėjus tam tikram laikui staiga viskas savaime gražiai išsisprendžia. Todėl delfinų muziejui dar, panašu, teks palaukti savo valandos. Tikiu, kad ji tikrai ateis.
3516
Tiek lietuvės atrinktų eksponatų iš turimų beveik 6700 su delfinų atvaizdais įrašyta į Guinnesso pasaulio rekordų knygą.
Džiaugėsi pažintimi su garsia antropologe
- Kolekcininkės A.Šaltenytės pomėgiai – gamta ir knygų skaitymas. Kadangi jai viskas įdomu, būdama moksleivė išbandė kone visus įmanomus būrelius, o vėliau ir studijų metais gilinosi vis į kitus dalykus.
- „Visada patiko gamta, ypač patikdavo pavasarį ieškoti, stebėti ir užsirašinėti, koks augalas kada pražysta, tas pomėgis išliko iki dabar. Tačiau vyresnėse klasėse pasirinkau humanitarinę, o ne gamtos mokslų klasę. Studijas rinkausi atsakingai, patraukė Vilniaus pedagoginio universiteto studijų programa „Gamta“. Rimtai gilinęsi į biologiją, geografiją, fiziką, chemiją ir pedagoginius dalykus, vos gavę diplomą sužinojome, kad mes tinkami būti tik V–VII klasių gamtos dalyko mokytojais. Perspektyvos nedžiugino, maža to, per praktiką mokykloje pradanginau balsą, tad tuo mano mokytojavimas ir baigėsi“, – sakė Aušra.
- Pedagoginės studijos Aušrai buvo įdomios, ji įsitraukė į zoologų klubo veiklą, savaitgalius leisdavo gamtoje. Studentei ypač smagu buvo klajoti po dar laukinį ir žmonių neatrastą Neries regioninį parką, kelti inkilus miegapelėms. Taip pat studentai traukdavo į Pakretuonę klausytis pelėdų, tvarkyti ežero salos.
- Aušra dalyvavo jaunųjų mokslininkų konferencijose, save įsivaizdavo einančią tuo keliu, domėjosi aplinkosauga, o jos autoritetas buvo žymiausia orangutanų tyrinėtoja, antropologė Birutė Galdikas, nes viena sugebėjo nuveikti reikšmingų darbų.
- Kolekcininkė pasvajodavo ir apie delfinariumą, tad kursiniam darbui pasirinko temą apie delfinų priežiūrą. Netikėtai darbo vadovas mokslų daktaras Kazimieras Baranauskas supažindino su gamtininku Selemonu Paltanavičiumi ir po žaibiško žinių apie delfinus patikrinimo Aušra gavo rekomendaciją į savo svajonių vietą. Tos dvi savaitės su delfinais buvo įsimintinos: ji stebėjo ne tik kaip delfinai prižiūrimi ir treniruojami, bet ir kaip veikia delfinų terapija, o kartkartėmis net pavykdavo su delfinais pažaisti kamuoliu.
- „Gyvenau tarsi pasakoje. Kursinis darbas pavyko puikiai, tačiau baigiamajam darbui medžiagos buvo mažoka, tad vadovas pasiūlė pasigilinti į šikšnosparnius ir jų žiemavietes. Toks posūkis visus stebino, bet pajuokaudavau, kad vienas nenuginčijamas panašumas juos vienija – tiek delfinai, tiek šikšnosparniai naudoja echolokaciją“, – pasakojo A.Šaltenytė.
- Po bakalauro studijų Vilniaus pedagoginiame universitete Aušra nutarė praplėsti savo žinias kita kryptimi – pasirinko aplinkos apsaugos politikos ir administravimo studijas Mykolo Romerio universitete, o vėliau gilinosi į vadybą ir taip per daug nutolo nuo visų biologinių dalykų.
- Profesoriaus Imanto Lazdinio suburta Aplinkos politikos katedros dėstytojų komanda buvo savo sričių geriausi specialistai, todėl paskaitos buvo įtraukiančios ir paremtos naujausia informacija. Dar džiugiau tapo, kai Aušra buvo pakviesta prisijungti prie to šaunaus kolektyvo.
- „Neabejotinai tai patys geriausi 7 metai mano gyvenime, pilni įvairiausios veiklos, – nuo Žemės dienos minėjimų rengimo ir paukščius atbaidančių lipdukų klijavimo ant langų, kelionių organizavimo iki straipsnių apie gamtą bei keliones rašymo ir netgi susitikimo su B.Galdikas“, – sakė Aušra.
- Kolekcininkė sakė, kad gyvenimas vis pametėja įvairovės: administracinį darbą pakeitė susijęs su gamta, paskui vėl grąžino prie administracinio. Tačiau kad ir kaip smarkiai būtų prigesęs jaunatviškas maksimalizmas, kad gali imti ir išvalyti aplinką, iškuopti vandenynuose plūduriuojančias milžiniškas atliekų bei šiukšlių salas, sustabdyti klimato kaitą ar biologinės įvairovės nykimą, Aušrai norisi ką nors nuveikti aplinkos labui. Tebūnie kad ir mažą dalelę, nors tik priminti, jog Baltijos jūroje gyvena vienos iš mažiausių delfinų giminaičių – jūros kiaulės, kurioms reikia žmonių rūpinimosi ir apsaugos.
