Su daugybę talentų turinčia G.Pintukaite, kurios teptuko potėpiams Lietuvoje neatsispirdavo garsūs žmonės, o paveikslai puošė dešimtis personalinių ir apie šimtą tarptautinių parodų, susitikome Renesanso lopšiu vadinamoje Florencijoje, pasauliui padovanojusioje ne vieną garsų kūrėją.
Kol pačios kurta gėlėta skrybėle pasipuošusi Grytė ruošiasi parodai ir kabina ant sienų savo įspūdingus paveikslus, po šalia esantį jazminais kvepiantį Florencijos senamiesčio kiemelį bėgioja vietoje nenustygstantis jos šviesiaplaukis pustrečių metų sūnus Michaelis, mamą stebi ir iš pirmosios santuokos gimęs vyresnėlis sūnus Manuelis, kartu persikėlęs į Italiją.
Žymios portretistės paveikslų herojai tarsi atkeliavę iš praėjusių laikų, o jų autorė lyg dvarininkaitė – jos išskirtinės išvaizdos nepastebėti neįmanoma. Ji kalba ramiu melodingu balsu, visada puošiasi suknelėmis, kurias pati kuria, mielai dėvi skrybėles su vualiais, pirštinaites, mėgsta meną, poeziją, bel canto (liet. „gražus dainavimas“), o be kūrybos neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Žurnalui „Savaitgalis“ G.Pintukaitė atvirai papasakojo apie lyg paveikslą kuriamą savo gyvenimą, kuriame šviesios spalvos nutrina buvusius tamsius potėpius.
„Kai dabar pažvelgiu, iš tiesų atrodo labai neįtikėtinas toks staigus gyvenimo pokytis, bet tiesiog jaučiau, kad turiu eiti paskui svajonę, tarsi pajutau kūrėjo norą, kad aš juo sekčiau be jokių klausimų. Tuo metu buvo labai sunku Lietuvoje dėl įvairių susiklosčiusių aplinkybių, buvo per ankšta. Nieko daug negalvodama ir neplanuodama norėjau patapyti vasaros laikotarpiu, rasti ramybę“, – savo išskirtinės istorijos vingius pradėjo pasakoti Grytė.
Italijoje ji įsikūrė visiškai netikėtai. 2017 metų birželį surengė savo tapybos parodą Romoje ir nusprendė čia pasilikti, laukti kūrybinio įkvėpimo apsupta gamtos grožio, atsiskyrusi nuo rūpesčių, planų ir žmonių.
Tuomet jos turtas čia buvo tik lagaminas su keliomis vasariškomis plazdančiomis suknelėmis ir ją lydinčiu molbertu. Sėdusi į traukinį iš Romos ji nukeliavo į Toskaną, kur rado seną namą su balkonėliu ant kalvos žavingo Kortonos miestelio papėdėje.
„Vaikštinėdama pirmo pasitaikiusio žmogaus, traktoriumi tręšiančio alyvuoges, paklausiau, ar būtų galima vasarai kur nors išsinuomoti namą. Kaip tik Romoje parodoje buvo pavykę parduoti keletą paveikslų, už gautus pinigus galėjau išsinuomoti namą. Įsikūriau viena sau kalne tokioje vienumoje, kur aplink vaikštinėjo dygliakiaulės ir buvo girdėti senoviniai Kortonos rotušės varpų aidai.
Mano balkonėlis žiūrėjo į dangų ir į kalnų tarpeklio žalumą. Rašiau jame savo dienoraštį, kuris buvo tarsi pasikalbėjimas su Dievu, kad viską priimu, ką jis siunčia, ir net nedrįsau svajoti, kaip susidėlioti savo ateitį, – gyvenimo Italijoje pradžią prisimena G.Pintukaitė. – Nespėjau nutapyti nė vieno paveikslo, kai pro to senovinio akmeninio namo langą pamačiau gyvą paveikslą – takeliu į mane ateinančią mano meilę, savo būsimą vyrą italą vardu Amerigo.“
Su vynuogynų takeliuose sutiktu vyru Grytė netrukus pradėjo tapyti bendrą gyvenimo paveikslą. Atvirai sakė, kad susituokti juodu nusprendė vos po kelių dienų pažinties, tačiau būtiniausių dokumentų tvarkymas užtruko porą mėnesių.
Susitikę 2017-ųjų birželio viduryje, jau rugsėjo pradžioje jie vienas kitam ištarė „taip“ Kortonos miestelio rotušėje. Jų vestuvės buvo visiškai kitokios nei įprasta, be pompastikos, būrio svečių ir be jokių išlaidų.
„Tą dieną buvome mes ant baltos „Vespa“, sūnus ir mūsų kalaitė Corta, kurią iš gyvūnų prieglaudos pasiėmiau, kai apsigyvenau tame name, kad nebūčiau viena. Ji tapo pirmąja mūsų meilės ir sutuoktuvių liudininke.
Lydėjo mus į santuokų rūmus ir iki šiol gyvena su mumis. Iš tiesų kiti kartais moka nemažus pinigus, kad galėtų susituokti istoriniame Kortonos miestelyje, tačiau mes, būdami rezidentai, tai padarėme nemokamai.
Išvis nebuvo jokių vestuvių išlaidų, viskas buvo labai originalu. Kaimynai mums suruošė ypatingą vakarienę pas mus namuose lauke, jie patys tapo virėjais ir vis nešė mums gardžius patiekalus į pavėsinę sode. Svečių nebuvo. Mes mėgavomės tik vienas kitu ir gamta, kaip Adomas ir Ieva Edeno sode“, – prieš 5 metus vykusias tuoktuves prisimena Grytė.
Vėliau po truputį menininkės gyvenime ėmė atsirasti vis daugiau šviesių potėpių. Po dramatiškų skyrybų ir kelerius metus trukusių teismų Grytei pavyko į Italiją atsivežti vyresnėlį sūnų Manuelį.
Menininkė prisipažino, kad iš pradžių atrodė: tai bus neįmanoma.
Tačiau su laiku ir ši sielą slėgusi problema išsisprendė. Grytė ant buvusio vyro dabar nepyksta, esą jis nesugebėjo priimti kitokio jos pasaulio, todėl jų keliams buvo lemta išsiskirti.
„Pasidaviau Dievo valiai, nes supratau, kad kovoti teismuose man labai sunku. Ir dabar mes su sūnumi vėl kartu. Manuelis čia puikiai prisitaikė. Jis irgi didelis gamtos mylėtojas, jam patinka žvejyba, jis mėgsta ieškoti metalo detektoriumi senovinių daiktų, randa net kelių šimtų metų senumo monetų.
Turėjo galimybę pristatyti Lietuvą geografijos pamokoje, visus labai sužavėjo savo žiniomis, – sakė buvusį gyvenimo puslapį jau užvertusi kūrėja. – Nenoriu dabar prisiminti patirtų skaudžių dalykų. Buvo visko: ir psichologinio, ir fizinio smurto. Bet aš nebesmerkiu savo buvusio vyro, jis buvo kitokio pasaulio žmogus. Kas buvo – buvo, noriu dėkoti už tai, ką turiu dabar. Linkiu jam gero, kad atrastų ramybę.“
Nors iš pirmaisiais namais Italijoje tapusio seno akmeninio namo Grytė išsikėlė, vis grįžta į tą gyvenimą pakeitusią terasą padėkoti už likimo dovanas. Kartu su vaikais ji dažnai pėsčiomis aplanko ir netoliese esančią šv.Pranciškaus Asyžiečio celę.
„Noriu padėkoti, nes buvau tokioje nežinomybėje, bet svajoti niekada neišsigandau ir netgi gavau daugiau, nei svajojau ir meldžiau. Lyg pats Dievas man padėjo tapyti tą paveikslą. Aš tikrai neturėjau jokio plano, viską reikėjo pradėti iš naujo, bet supratau, kad kiekvienas gyvenimo etapas pats pasirūpina savimi ir atrodo, kad nieko tuomet netrūksta.
Tiesa, mano kurtos suknelės ir apie 2 tūkstančius paveikslų vis dar glaudžiasi nuomojamoje studijoje Vilniuje, Lietuvoje liko ir pianinas. Bet dabar čia yra kitas pianinas ir kitos suknelės.
Matau, kad ir čia gyvenimas kuriasi, pildosi. Atsirado šeima, vyras, 2019-aisiais gimė kitas sūnus Michaelis, atkeliavo įvairūs gyvūnėliai. Viso to dabar jau nebesusikraučiau į tą juodą lagaminą, su kuriuo tada atvykau“, – šypsodamasi apie pilnėjantį gyvenimą kalbėjo G.Pintukaitė.
Talentinga kūrėja Italijoje jaučiasi tarsi susiliejusi su gamta, kartu nenutolusi ir nuo kultūros. Matydama pro langus įspūdingus kalvotus horizontus ji prisimena, kad jie įkvėpė ir kaimynystėje prieš šimtus metų gyvenusį italų genijų Leonardo da Vinci. Lietuvė džiaugiasi, kad meilę gamtai ji įskiepijo ir savo vaikams, kurie abu kalba lietuvių ir italų kalbomis.
„Iš šių kalnų jaučiu apsaugą. Tokioje grynoje gamtoje labai gera augti ir vaikams, ir gyvūnams. Netgi vėžlio patelė atšliaužia pas mus, padėjo 3 kiaušinius. Gamta čia tarsi laukinė, bet kartu ir labai estetiška. Viskas tarsi duota žmogui: kiekvienu metų laiku kas nors žydi, vaisiai nuo medžių vis kitokie, įvairūs žolynai, – Italijos gamtos grožybėmis žavisi po Toskanos saule įsikūrusi kūrėja. – Gal patys italai ne visada vertina laukinės gamtos dovanas, o aš džiaugiuosi, kad kaip paukštė galiu misti iš Dievo delno.
Vaikštinėdama netoli namų atradau laukuose 8 saldžias trešnes, su šeima ten važiuojame raškyti jų vaisių tiesiai nuo medžio į burną. Italijos gamta taip sutvarkyta, kad peizažai čia nutapyti tarsi paveikslai. Tokioje aplinkoje gera įgyvendinti savo užmanymus, kurti gyvus gyvenimo paveikslus. Pati gyvenu tartum paveiksle, iš kurio niekada neišeinu. Tai nereiškia, kad esu užsidariusi savo kuriamame pasaulyje, bet manau, kad realybė yra tai, kuo tiki.“
Nors menininkės drobės kurį laiką stovėjo visiškai baltos, o lauko picų krosnis, virtusi Grytės kūrybinėmis dirbtuvėmis, priimdavo tik dailės kritikais virtusius driežus ir vorus, menininkė džiaugiasi, kad, nepaisant sudėtingos pradžios Italijoje, jai ėmė atsiverti vis daugiau durų. Jos darbai pradėjo keliauti po įvairių miestų parodas, padidėjo pagalbos ranką ištiesusių bendraminčių ratas.
Grytė suprato, kad viskas ateina su laiku, o kelerių metų kūrybos pertrauka buvo reikalinga naujoms jėgoms pasisemti. Anksčiau buvusią studiją šalia senovinės picų krosnies dabar pakeitė lauke vyro rankomis sukurta pastogė. Tačiau menininkės mintyse jau dėliojasi ir kitas paveikslas. Ji svajoja įsigyti vadinamąjį „casale“, gamtoje stovintį senovinį pilį primenantį namą, kuriame būtų rengiami meno mėgėjus traukiantys dailės ir muzikos vakarai.
„Įsivaizduoju, kad tai būtų akmeninė pilaitė – renginių rūmai – vidury vynuogių laukų ir kalvų. Svajoju, kaip juos įkurti, kad galėčiau pakviesti savo mylimus draugus pagaliau atkeliauti čia ir susitikti. Noriu nustebinti italus, nes lietuviai iš tikrųjų yra labai talentingi.
Mano bendraminčiai, sielos draugai, su kuriais palaikau ryšius, labai laisvos sielos žmonės ir būtų gražūs pavyzdžiai šių kraštų žmonėms. Nors čia daug saulės, pastebėjau, kad žmonės dažnai uždaresni, net jų namų langinės visada uždarytos nuo saulės, kaitros, šviesos. Man taip norisi atidaryti visus tuos langus ir jų širdis“, – svajonėmis dalijosi Grytė.
Drąsi ir atvira kūrėja tikino, kad menas turi ypatingą galią prisibelsti į žmonių sielas. Anksčiau daug dirbusi su vaikais, dabar ji veda meno terapijos pamokas senelių namuose „Villa I Papeveri“ (Aguonų vila), jiems deklamuoja eiles, dainuoja ir džiaugiasi galėdama padovanoti šypsenas, atgaivinti jaunystės prisiminimus.
Melodingą Grytės balsą kartais galima išgirsti ir senovinių Italijos miestelių aikštėse, kur ji netikėtai uždainuoja siekdama padrąsinti praeivius išsilaisvinti iš baimių.
„Mėgstu pakilti į Kortonos miestelio aikštę – ten, kur vyko mūsų vestuvės – ir uždainuoti. Tada žmonės mane apspinta, pradeda filmuoti, mesti pinigėlius.
Tuomet prarandu tą ribą tarp žiūrovo ir mano improvizuotos scenos, man atrodo, kad žmonės yra lyg to spektaklio dalis. Jie lyg supranta, kad čia viskas vyksta ne dėl pinigų, tarsi filmo epizodas. Tada dainuodama lėtai nuvažiuoju su vaiko vežimėliu žemyn.
Tai lyg paveikslas be rėmų. Man labai džiugu, kad žmonės savyje nusineša užgimusias naujas galimybes, kad aš padedu jiems išsilaisvinti, atsikratyti išankstinių nuostatų, svajoti ir siekti net tokių svajonių, kurių jie patys nežino.
Ypač dabar, Ukrainoje vykstant karui, norisi eiti su ta savo ramybe ir ją skleisti. Prisidėti tuo, kuo galiu. Kiekvienas mūsų turime skirtingą pašaukimą. Vieni gali kovoti su ginklais, kiti – padėti savo pavyzdžiu atrasti ramybę širdyje ir kitiems skleisti tą laimę.
Galbūt esu tokio lengvumo nešėja, norinti, kad žmonės atsivertų ir man, ir sau. Pirmiausia – sau. Bet tai nereiškia, kad viskas mano gyvenime buvo taip lengva. Tiesiog aš trokštu būti laiminga, pasitikiu Dievu ir tada laime visada yra“, – savo atrastos laimės paslaptį atskleidė svajonėmis nusprendusi sekti talentinga Lietuvos kūrėja.
