Sesuo Juozapa Živilė – dar ir Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė, ji studijuoja Socialinių mokslų fakultete, o jos magistrinio darbo bei būsimos daktaro disertacijos temos susijusios su nuo alkoholio ir narkotikų priklausomais asmenimis.
Pašnekovė prasitarė, kad interviu metu daugiausia norėtų kalbėti būtent apie pagalbą priklausomiems žmonėms, bet supranta, kad skaitytojams dažnai labiau rūpi ne tai.
„Aš žinau, kokius klausimus kai kurie man nori užduoti labiausiai: ar buvau įsimylėjusi ir ar niekad nenorėjau išeiti iš vienuolyno. Taigi galiu atsakyti: ne, nuo tada, kai prisijungiau prie seserų, įsimylėjusi nebuvau. Ir taip, minčių apie pasirinkimą buvo sukirbėję, juk vienuolystė – kaip šeima, o šeimose kyla krizių, kai svarstoma, ar pasirinkimas buvo teisingas“, – atviravo vienuolė.
– Kaip jūs sumanėte tapti vienuole? – pirmiausia paklausiau sesers Juozapos Živilės.
– Mano šeima nebuvo tikinti, aš atsiverčiau, kai man buvo 19 m. Tuomet gyvenau Vilniuje, susipažinau su seserimis, susibičiuliavau. Man pasirodė labai gražu, kaip jos gyvena ir žiūri į gyvenimą – laikui bėgant suvokiau, kad ir aš taip norėčiau. Dievas pašaukimą pažadina ir veda, nėra taip, kad vieną dieną susigalvoji – ir tampi vienuole. Visi žmonės siekia būti laimingi, o laimė turbūt ir yra atsiskleisti savo pašaukime, kaip jau žmogus jį supranta. Dabar kai kas galvoja, kad būti laimingam reiškia, jog tau viskas sekasi labai lengvai, eini sau ir koja duris atsidarinėji. Nemanau, kad būti laimingam visuomet lengva.
Poros besituokdamos įsipareigoja būti kartu, ir kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims – taip ir aš įsipareigojau bendruomenei, duodama amžinus įžadus.
Bet nemėgstu, kai apie vienuolystę kalbant vartojamas žodis auka – man rodos, kad ir vaikus auginančios motinos, ypač tos, kurios turi keletą mažų vaikų, aukojasi. Man labiau patinka žodis „dovanoti“. Gražu, kai žmogus dovanoja save, matydamas prasmę tame, ką daro.
– Bet tapus vienuole jums norėjosi studijuoti, netgi pradėjote doktorantūros studijas – iš kur toks poreikis?
– Vienuolystė – tai normalus gyvenimas, tik su tuo susiję daug mitų. Kai susipažįsti su žmonėmis, kurie nėra artimiau susiję su bažnyčia, jie neretai nustemba net ir dėl to, kad mes turime internetą, geriame kavą ar valgome šokoladą. Tiesa, kavos aš negeriu, bet tikrai galėčiau. Mano bendruomenė nėra klauzūrinė, arba uždara. Ji yra apaštalinė, o tai reiškia, kad mes esame veikiančios visuomenėje seserys. Vadinasi, aš dirbu darbą, kaip visi, moku mokesčius, studijuoju, gaminu maistą, einu į svečius (nebūtinai pas žmones, kurie yra iš mano bažnyčios), atostogauju...
Vienintelis apčiuopiamas skirtumas – mano šeima yra ne vyras ir vaikai, o mano seserys. Aš gyvenu su jomis bendruomenėje, tiksliau, mes gyvename mažomis bendruomenėmis po kelias, visos dirba ir rūpinasi buitimi, o kurios yra linkusios – tai ir studijuoja.
Yra dar vienas įsitikinimas, kad jei jau taip nutiktų, kad vienuolė studijuotų, tai ji gali rinktis tik teologiją, na, išimties atveju galbūt pedagogiką. Kai stojau į socialinės antropologijos krypties doktorantūrą (dabar esu pirmame kurse), daugelis stebėjosi, bet man tai yra kaip galimybė augti ir domėtis visuomenei aktualiais dalykais. Manau, kad tai yra normalu (juokiasi).
– Kokios dabar jūsų pagrindinės veiklos?
– Be studijų, esu jaunimo ugdytoja – vadovauju jaunimo bendruomenei „Dievo karalystė čia pat“, ir apskritai dirbu su žmonių ugdymu – tarkim, vedu mokymus, maldos grupes, taip pat turiu tarnysčių vienuolyne. Seniau dirbau Marijampolėje su jaunimu, ruošiau juos Sutvirtinimo sakramentui. Kitos seserys turi kitokių veiklų, svarbu, kad tai neprieštarautų bendruomenės misijai.
Apskritai mūsų Šventosios Šeimos seserų kongregacija nėra sena, ji įkurta 1931 m. Tai Lietuvoje susiburusi nedidelė bendruomenė, įkurta švietimo, ugdymo ir pagalbos vargstantiesiems tikslais. Dabar mes iš esmės esame ugdytojų bendruomenė, dirbanti su šeimomis, jaunimu.
Mūsų vienuolyno įkūrėja, steigdama bendruomenę, kai dar nebuvo feisbuko, parašė į katalikišką laikraštį skelbimą – kvietė merginas, kurios norėtų gyventi dėl Dievo ir artimo meilės, atvykti į bendruomenę Marijampolėje. Tad įdomu, ar, jei aš į „Lietuvos rytą“ parašyčiau tokį skelbimą, kas nors atsilieptų (juokauju).
– O ar bendruomenei svarbu pritraukti kuo daugiau naujų žmonių?
– Cha, mano viena mano draugė vartojo ir žodį „verbuoti“... Na, mes meldžiame Dievo atsiųsti seserų, nes merginos juk vienuolėmis negimsta, jos turi ateiti į bendruomenes. Taip pat meldžiamės ir už pašaukimus į kunigystę, ir už pašaukimus į šeimą.
Daug dirbame su šeimomis, tad už jas meldžiamės daug – kad šeimos būtų brandžios, kad išmintingai, sveikai augintų vaikus – tai labai svarbu. Lygiai taip pat meldžiamės ir už tuos, kurie skiriasi, ir už išsiskyrusiuosius – juk jų skausmas yra didelis.
Taigi meldžiame naujų seserų, bet gatvėje jų negaudome ir tas skelbimas nepadėtų, jei nebūtų pašaukimo.
– O kaip jūsų gyvenime greta pašaukimo atsirado mokslinis darbas su priklausomais žmonėmis?
– Baigusi lietuvių kalbos filologijos studijas įstojau į socialinės antropologijos magistrantūrą, o ten reikia daryti antropologinius tyrimus su žmonėmis. Su priklausomybe turinčiais asmenimis seniau nebuvau artimiau susidūrusi, su jais ir kitos seserys tiesiogiai nedirba, o galimybę apie tai rašyti paminėjo mano dėstytoja.
Ėmiausi temos, bet buvau įsitikinusi, kad nieko neišeis. Socialinė antropologija reikalauja, kad įsilietum į tiriamųjų grupę tam, kad suprastum jos požiūrį, taigi nusprendžiau, jog turėčiau pagyventi reabilitacijos centre, bet maniau, kad niekas manęs ten nepriims. Visgi buvau priimta (konkrečių centro duomenų atskleisti neturiu teisės), tad teko kapanotis (šypsosi)...
– Ir kaip sekėsi gyventi su priklausomais asmenimis?
– Tai iš esmės man buvo didelis išbandymas, juk teko išeiti iš įprastos saugumo zonos... Gyvendama su tais žmonėmis bandžiau suprasti, ką reiškia būti priklausomam. Juos stebėdavau, klausydavausi ir taip pat darydavau su jais interviu.
Išties mane priėmė gražiai. Tiesiog sakiau jiems, kad noriu suprasti, kas nutiko, nesmerkdama ir neklijuodama jokių etikečių.
Ten gyveno priklausomi nuo alkoholio, narkotikų ir lošimų žmonės (kai kurie turėjo visas tris priklausomybes kartu).
Kartu gyvenau apie mėnesį, bet su pertraukomis. Tarkim, savaitę pagyvendavau reabilitacijos centre – ten ir valgydavau, ir nakvodavau, nebent tik neilgam išeidavau į miestą, kai tie žmonės eidavo į savo užsiėmimus grupėse. Po to kelioms savaitėms grįždavau prie reikalų į kasdienį gyvenimą. Paskui vėl grįždavau ten, kur buvo tarsi paralelinė tikrovė.
Buvo ir labai skaudžių, ir gražių atradimų. Tarkim, niekur nebuvau girdėjusi, kad priklausomybė yra nuolatinė kentėjimo patirtis. Mes manome, kad vartojimas susijęs su malonumu ar su apsileidimu, o man susidarė įspūdis, kad tai – nuolatinis kentėjimas.
Daug žmonių reabilitacijoje atsiduria tada, kai jau yra dugne, ir daugelis – ne pirmą kartą. Kur tas dugnas, kiekvienas pajaučia skirtingai, bet paprastai gyvenimas jau būna gerokai susijaukęs.
Ypač kai darydavau su jais interviu apie jų gyvenimus, būdavo skaudu – girdėdavau, kaip žmogus sunkiai kovoja, norėdamas gyventi be priklausomybės, kankinasi ir nepajėgia to padaryti, praranda darbą, teises į vaikus ar sveikatą... Ir ta jo kova tęsiasi ne vieną dešimtį metų.
Dar vienas iššūkis buvo tas, kad pirmą savaitę, rodės, nė nesupratau, ką jie kalba. Taip, jie šneka lietuviškai, bet aš, nors studijavau filologiją ir dirbdama su jaunimu slengo esu girdėjusi, ten nemažos dalies žodžių nė nesupratau, toks tas jų žargonas specifinis.
Dar vienas atradimas – kalbama, kad visuomenė stigmatizuoja priklausomus asmenis, skirsto juos į grupes, bet pasirodė, kad lygiai taip pat elgiasi ir jie. Visi pirmiausia pabrėždavo tai, kad aš neturiu priklausomybės – jiems nė nerūpėjo, kad esu vienuolė, nors visur kitur žmonės dėmesį kreipia būtent į tai.
– Kaip pati sau atsakėte į klausimą, kodėl visgi kai kurie žmonės vartoja alkoholį ar narkotikus?
– Žinoma, paprasto atsakymo nėra, bet sakyčiau, kad iš esmės taip yra dėl to, kad kažkuria prasme jie yra sužeisti. Nebūtinai tai žmonės iš socialinės rizikos šeimų, kai kurių šeimos atrodo kuo puikiausiai, bet iš esmės kiekvienas jų buvo smarkiai įskaudintas ar jautė meilės trūkumą ir tuomet jam kilo noras svaigintis tam, kad tarsi pakeistų esamą tikrovę.
– O kaip atsakytumėte, jei žmogus klaustų, kodėl Dievas leidžia tokius dalykus, kaip priklausomybės ligos ar karas Ukrainoje – juk Dievas visagalis, tad gal jis galėtų žmonėms padėti?
– Žinoma, tai gilus teologinis klausimas, į kurį sunku atsakyti. Panašūs klausimai apie tai, kodėl Dievas nesikiša ir leidžia kažkam nutikti, keliami jau nuo senų laikų. Paprastai aiškinant, atsakoma, daugelis blogybių vyksta dėl nuodėmės ir dėl žmonių veiklų pasekmių.
Žmogus iš esmės yra laisvas, Dievas jam leidžia naudoti savo galias kaip tinkamam, ir kai kurie žmonės naudoja savo galią ne tam, kad kitus mylėtų ir kitiems padėtų, o tam, kad kitus pavergtų...
Dabar, kai vyksta siaubingi dalykai, o mes karo sustabdyti negalime, kartais labai norėtųsi, kad Visagalis trenktų žaibais iš dangaus ir atstatytų teisingumą. Bet su ta visagalybe nėra taip paprasta.
Aš tikiu Dievą, kuris mirė ant Kryžiaus iš meilės žmonėms. Tikiu, kad Dievas visada yra su tais, kurie kenčia, jų skausme, ir kenčia kartu su jais. Bet taip, karo jis vietoje mūsų nesustabdo...
