Gabrielė gimė ir augo Kaune, o emigravo iš jo prieš 12 metų. Patikino, kad taip pasielgė ne dėl netradicinės seksualinės orientacijos – dėl jos pašaipų sulaukdavo, bet labai dėl to neišgyveno.
Kad ją domina ne berniukai, o mergaitės, Gabrielė pajuto, būdama gal keturiolikos. Vaikščiojo į diskotekas, bandė ir susitikinėti su berniukais, bet santykiai ilgai netrukdavo. Vėliau jau ir tėvai, ir klasės draugai, ir mokytojai žinojo, kad ji lesbietė, teko sulaukti patyčių.
Baigusi mokslus turėjo draugę, kartu su ja ir gyveno (aplinkiniai tiesiog manė, kad merginos taip nusprendė, kad būtų pigiau). Kai draugė per 2009 m. krizę neteko darbo, jos abi pasvarsčiusios ryžosi emigruoti ir ieškoti geresnio gyvenimo.
„Draugavome iš viso septynerius metus. Atvykusios į Londoną nusprendėme susituokti, bet tai santykių, kurie jau klibėjo, neišgelbėjo – po metų išsiskyrėme“, – pasakojo Gabrielė.
Po kurio laiko sutiko savo dabartinę žmoną, į Jungtinę Karalystę studijuoti atvykusią amerikietę Džiuliją. Puikiai sutarė ir prieš šešerius metus nusprendė susituokti.
Beje, Anglijoje tokiais atvejais viskas vyksta paprastai, kaip ir heteroseksualiose porose: prieš mėnesį reikia nunešti pareiškimus į civilinės metrikacijos skyrių, paskui ten poros sutuokiamos, jų ateina pasveikinti svečiai, vėliau visi kažkur važiuoja atšvęsti.
Na, o po vestuvių Gabrielė su Džiulija rimtai susimąstė apie šeimos pagausėjimą.
Bet kaip tokiose šeimose atsiranda vaikai? Pašnekovė pasakojo, kad specialioje telefono programėlėje juodvi su žmona susirado spermos donorą. Beje, jos norėjo, kad tai būtų rimtas patikimas vyras, kuris nepageidautų likti anonimu.
„Norėjome, kad vėliau, jei vaikas norės žinoti, kas yra jo tėtis, galėtume su juo supažindinti. Ir dabar pabendraujame, nusiunčiame jam dukrytės nuotraukų“, – pasakojo pašnekovė.
Nori padėti nemokamai
Sutarus su donoru, kreipiamasi į vaisingumo kliniką, kur atliekamas apvaisinimas. „Mes rinkomės paprasčiausią variantą, kai sperma tiesiog įšvirkščiama, na, viskas vyksta panašiai, kaip ir natūraliai. Būna ir sudėtingesnių variantų, kai kiaušinėlis apvaisinamas mėgintuvėlyje“, – aiškino moteris.
O kaip jos sutarė, kuri iš jų išnešios ir pagimdys kūdikį? Pasirodo, pastoti bandė abi, tiesiog Gabrielė pastojo pirmoji, tad ji ir gimdė. Gimimo liudijime nurodytos dvi mamos.
Kiek šios procedūros kainavo? Kadangi pasirinko paprasčiausią variantą, klinikai sumokėjo ganėtinai nedaug, kelis šimtus svarų.
Teiraujuosi, gal spermos donorui teko pakloti daug didesnę sumą? Atsakymas nustebino: „Ne, donorystė nemokama, yra ir įstatymai, kurie nurodo, kad už tokius dalykus negalima imti atlygio. Tiesiog kai kurie žmonės supranta, kad homoseksualioms poroms gali būti sunku susilaukti vaikų, tad jie geranoriškai nusprendžia joms padėti.“ Vyras, kuris padėjo jų porai, turi žmoną ir penkiametę dukrą (teoriškai ji – jų dukrelės netikra sesė). Žmona apie vyro ketinimus žinojo ir jiems neprieštaravo – jie visi keturi buvo susitikę restorane ir aptarė savo planus, ir dabar visi kartu pabendrauja.
Tiesa, įstatymiškai nustatyta, kad tokių asmenų nesieja jokie finansiniai įsipareigojimai, t. y., negalima prašyti iš vyro vaiko išlaikymo ar pan.
Klausiu Gabrielės, ar taip pat nesudėtinga būtų vaiko susilaukti ir homoseksualių vyrų porai? „Na, jiems būtų sunkiau, nes reiktų rasti surogatinę motiną, ir ją rasti gali būti nelengva (ieškoti galima toje pačioje programėlėje, kur mes ieškojome vyro). Kiek žinau, ir tos moters paslaugos turėtų būti nemokamos, tik padengiamos medicininės išlaidos ir pan. Bet taip, jei tokią moterį rastų, vyrai be problemų galėtų dviese auginti vaiką ir abu būtų tėčiais“, – aiškino Gabrielė.
Apie tai ji pasakoja kaip apie visai įprastą dalyką. Ji netvirtina, kad Jungtinėje Karalystėje tai visiems žmonėms atrodo priimtina, tačiau yra įstatymai, kurie užtikrina lygias homoseksualų teises, o jų nesilaikantiems gresia baudos (jei žmogus dėl seksualinės orientacijos atleidžiamas iš darbo, jei atsisakoma jį aptarnauti parduotuvėje ir pan.).
„Tai palyginčiau su greičio ribojimais. Gal ne visiems patinka tam tikru ruožu važiuoti 50 km per valandą greičiu, tačiau tokie jau yra visuomenės susitarimai, o jų nesilaikantiems gresia baudos“, – pastebėjo Gabrielė.
Ilgisi Lietuvos
Darželyje vaikams atrodo visiškai natūralu, kad mergaitė turi dvi mamas. Jei kai kurių vaikų tėvams tai ir kliūva, jie neišsiduoda. Taigi, pasak pašnekovės, jokių rimtesnių problemų dviese auginant dukrą nekyla.
Tiesa, namie jos kartais nesusigaudo, kurią mamą dukrytė kviečia. Tačiau paprastai ji lietuvę mamą vadina lietuviškai, „mama“, o amerikietę – angliškai, „mommy“, arba šaukia jas vardais.
Abi moterys ja rūpinasi maždaug po lygiai, kai buvo mažesnė, abi keldavosi naktimis. Tiesa, Gabrielė maitino krūtimi, bet taip pat pieno nutraukdavo, ir tada Džiulija dukrytę pamaitindavo iš buteliuko. Mergaitė labai myli jas abi.
Beje, Gabrielė su dukryte namie kalbasi lietuviškai, Džiulija – angliškai. Trimetė jau gerai bendrauja keliom kalbom.
Lietuvės ir amerikietės atžala yra Jungtinės Karalystės pilietė. Gabrielė norėtų, kad ji gautų ir antrą, Lietuvos, pilietybę, o užaugusi galėtų pati pasirinkti, kokios nori, tačiau čia jau prasidėtų keblumai. „Lietuviškame gimimo liudijime dvi mamos negali būti nurodomas, taigi mama likčiau tik aš. Lietuviškame gimimo liudijime yra grafos „mama“ ir „tėvas“, o Anglijoje po homoseksualų santuokų įteisinimo yra tiesiog „parent 1“ ir „parent 2“. Taigi jeigu mes, tarkim, grįžtume gyventi į Lietuvą, ir man kažkas nutiktų, Džiulija neturėtų jokių teisių rūpintis vaiku“, – aiškino pašnekovė.
Būtent dėl to ji su žmona ir dukra negalvoja kraustytis į Lietuvą, nors labai ilgisi joje likusių artimųjų, jai patinka gimtinės gamta. Suprantama, ji norėtų, kad Lietuvoje vienokia ar kitokia forma būtų priimtas partnerystės įstatymas. Be abejo, kol čia situacija taps tokia, kaip Anglijoje, dar teks ilgai palaukti, bet moteris tiki, kad ir gimtinėje bus toks metas, kai vaikas galės turėti dvi mamas, ir tai bus visai normalu. Tik taip nutiks tikriausiai dar labai negreitai.
„Galiu nuraminti, kad, kai toks laikas visgi ateis, tai tikrai niekaip nenuskriaus heteroseksualių porų, vienišų tėvų nei senelių su močiutėmis – jų gyvenimuose tai tikrai nieko nepakeis“, – pastebėjo Gabrielė.
Ką pasakos dukrai apie šeimą
Dabar emigrantė su šeima nuolat atvyksta atostogauti į Lietuvą ir jaučiasi čia gerai. „Nesakyčiau, kad lietuviai labai homofobiški. Aš turiu didelę šeimą – daug tetų, dėdžių, pusseserių ir pusbrolių – ir su jais visais bendrauju draugiškai, nejaučiu, kad kažkas iš jų mane smerktų. Ir mano draugai žino apie mano gyvenimą ir mane priima. Homoseksualiems vyrams gal būtų sudėtingiau, na, o mes su žmona čia jaučiamės pakankamai gerai“, – sakė Gabrielė.
Suprantama, nepažįstamiems žmonėms pasakoti apie tai, kokia yra jos šeima, ji nepuola. Na, o gatvėje pamatę mergaitę su dviem moterimis žmonės tiesiog galvoja, kad tai mama su drauge ar giminaite. Tiesa, gali būti, kad dukrytė jas išduos, parke ar žaidimų aikštelėje pradėjusi šauktis dviejų mamų.
O kaip juodvi mergaitei pasakos apie šeimą ir apie tai, kaip atsiranda vaikai? „Jau dabar ji žino, kad vaikas išlenda iš mamos pilvo. Ir žino, kad vaikas gali turėti mamą ir tėtį, arba dvi mamas, du tėčius“, – sakė Gabrielė.
Ji patikino, kad jai atrodo visai nesvarbu, ar užaugusi dukrelė norės savo gyvenimą sieti su vyru, ar su moterimi – svarbiausia, kad ji gerai jaustųsi.
Ji su žmona pagalvoja ir apie antrą vaiką. Svarstė, kad smagu būtų auginti pametinukus, tačiau prasidėjus pandemijai planus apie antrą atžalą nukėlė. Dabar svarsto, kad reikia dar palūkėti, kol dukrelė ūgtelės, nes, ko gero, būdama tokio amžiaus pavydėtų broliui ar sesei mamų dėmesio.
Kai planuos antrą vaikelį, norėtų, kad jo tėčiu taptų tas pats vyras – tuomet vaikai biologiškai būtų to paties tėvo. Tiesa, biologinė mama tikriausiai būtų kita – Gabrielė jaučia, kad antrą kartą nėštumo ir gimdymo džiaugsmus patirti norėtų jos žmona.