Kristina Kaikarienė (57 m.), renginių organizatorė sako: „Geriausias finansinės sėkmės ritualas yra darbas. Jis garantuotai suteikia ir pasitenkinimą, jeigu jį gerai padarai, ir uždarbį.“
– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?
– Nedidelė komoda į vyro žvejų namelį. Vygintas yra užkietėjęs žvejys, tad, manau, tas baldas bus tinkamas visokiems smulkiems žvejybiniams atributams, žuvų pašarui.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Emocijomis labai retai vadovaujuosi, vieninteliu atveju jos užvaldo, kai einu pro knygyną.
O daugiau visi pagrindiniai poreikiai yra patenkinti. Kad emocijų vedama prisipirkčiau batų ar rankinių, tikrai taip nėra. Nemėgstu be reikalo vaikščioti po parduotuves. Jei man ko nors reikia, einu tikslingai. Yra kelios prekybos vietos, kuriose, žinau, jei man reikės baltų marškinių, aš ten juos rasiu.
Nutarusi pirkti ilgai nesvarstau. Man gaila leisti laiką parduotuvėse, geriau jį praleisiu su knyga.
Žinoma, skiriasi apsipirkimai ar noras įsigyti tam tikrų daiktų jaunystėje ir dabar.
Kadaise žiūrėjau į drabužius, kuriuos turėjo mano mama, ir laukiau, kol galėsiu ką nors panašaus turėti, ar vartydama žurnalus pasvajodavau apie ten nufotografuotus modelius.
Sovietmečiu buvo kiti finansai, kitos galimybės – buvome alkani spalvų ir madingų siluetų.
Net ir džinsai buvo labai tolimas ir beveik neįmanomas daiktas. Atsimenu, kaip gavau dviem dydžiais mažesnius pirmuosius džinsus, bet vis tiek stengiausi į juos kažkaip įsisprausti.
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdama?
– Knygoms. Nuėjusi į knygyną pavartau vieną, paskui kitą knygą. Ir galiausiai išeinu įsigijusi krūvą jų. Jaučiu silpnybę spausdintam žodžiui. Nesu atsidavusi konkretaus žanro knygoms.
Kartais man reikia pailsinti galvą, tai po sunkių darbų galiu prisipirkti pačių lengviausių romaniukų minkštais viršeliais.
Tokiose knygose sau leidžiu užlenkti lapą. Knygos kietais viršeliais man yra turtas, jose jau būna įdėtas skirtukas. Knyga visada guli mašinoje, prie lovos, svetainėje.
Norėčiau turėti specialią knygų lentyną, nes dabar jos klajoja visur.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Atsiskaityti neprivalau niekam, bet dėl didesnio pirkinio visada pasitariu su vyru, dukterimi. Nes kartais daiktas man gali labai patikti, bet mano artimiausiems jis atrodys beprasmis.
Nesu iš tų, kuriems, jei apninka bloga nuotaika, kas nors nepasisekė, reikėtų save praskaidrinti kokiu nors mielu pirkiniu. Jei man bloga nuotaika, aš greičiausiai nersiu į virtuvę gaminti troškinio, kepti pyrago. Kulinarija – mano pomėgis, atgaiva.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Mane supantys žmonės, tarp kurių yra ir gana turtingų, nebando demonstruoti savo piniginių storio, prabangos. Mano draugai ir bičiuliai daug ir sunkiai dirba. Man niekada nešautų į galvą paklausti žmogaus, ar jis gyvena vieno kambario bute, ar name.
Ar galėčiau teigti, kad protas tolygu pinigams? Na, kvailas žmogus pinigų neužsidirbs. Bet yra daugybė darbų, ypač pas mus, kur atlyginimai niekaip neatliepia sugebėjimų. Pavyzdžiui, mokytojai, gydytojai, nepriklausomai nuo puikaus išsilavinimo, atiduodamų psichinių bei fizinių jėgų, negali pasigirti dideliais atlyginimais.
Aš paikais pavadinčiau lietuvius emigrantus, kurie, labai sunkiai užsidirbę užsienyje, grįžę į gimtinę be prasmės taško savo eurus, taip norėdami pasipuikuoti prieš kitus.
Tačiau čia yra žmogaus pasirinkimas, kaip elgtis su daiktu, kurį turi savo rankose.
– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?
– Tikriausiai mama. Aš stebėjau ją dirbančią ir išlaikančią mane su seserimi. Ji kažkaip sugebėdavo padaryti, kad mums nieko netrūktų, iš nieko mokėjo surengti šventes.
Mama duodavo kažkiek dienpinigių į mokyklą. Turėjo užtekti pietums ir bandelei su arbata. Bet pietūs dažniausiai būdavo keičiami į ledus.
Mama suformavo požiūrį, kad pinigai negali atsirasti savaime iš niekur. Nuo mažens žinojau, kad kiekvienas pinigas yra sunkiai uždirbamas. Ir jei sunkiai dirbi, turi gauti finansinį atlygį, kurį vėliau išleisi reikmėms, kurios tave maksimaliai tenkintų arba džiugintų, patenkinti. Kam nors tai bus kelionė, kitam – buities daiktas, dar kitas pinigus pasidės į banką.
Visą laiką turėjau siekiamybę dirbti.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Kiekvienas žmogus turi pasirinkimą. Mano tėvai, kiek jie turi ar neturi tų pinigų, tikrai neprivalo jų išleisti man, sesei ar anūkams. Jeigu tėvai mąsto kitaip ir savo atžalą lepina visais įmanomais pasaulio stebuklais, tai yra jų pasirinkimas.
Mano duktė Kristė dirba dviejuose darbuose, dar kartais padeda man renginiuose. Nėra taip, kad ji būtų labai ribojama finansiškai, bet ir nėra taip, kad jei turėtų dešimt paltų ir užsimanytų dar vieno, mes pultume tų įgeidžių tenkinti.
Pasiūlyčiau įsigyti už savo pinigus arba gerai pasvarstyti, ar tas daiktas tikrai būtinas, nes gal galima tuos pinigus ateityje išleisti prasmingiau.
Juo labiau paaiškinu, kad mano drabužiais, kurie kabo spintoje, mes galime draugiškai dalytis. Pirmasis dukters automobilis buvo labai nekoks.
Bet ir aš nevažinėju mašina iš salono. Nemanau, kad man dėl to karūna krinta. Turiu mėgstamą transporto priemonę, kuriai gal aštuoneri ar dešimt metų. Automobilis man reikalingas, kad nuvykčiau iš taško A į tašką B.
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Ir taip, ir ne. Būna tokių žmonių, kurie pinigais mosuoja kaip vėduoklėmis ir taško juos į visas puses. Tai neatrodo sveikai. Man niekada nešovė į galvą prieš ką nors pasirodyti, kad galiu įsigyti palaidinę ne už kokius 35 eurus, o už 350 eurų. Galima sakyti, kad pinigai patikrina žmogų. Vieną pluoštas pinigų priverčia elgtis įžūliai, kitą paskatina daryti gerus darbus, paaukoti labdarai, tobulėti, pažinti naujoves.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Iki atėjimo į renginių organizavimo sritį aš dirbau kosmetike, žurnale „Jaunimo gretos“, gėlių parduotuvėse.
Pirmieji realūs atlyginimai buvo dirbant kosmetikos srityje. Manau, kad didžiąją dalį pinigų investuodavau į kosmetikos priemones.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Gyvenimas. Eini, važiuoji, rengiesi, valgai, atiduodi save, dirbi ir kaip grąžą gauni atlygį. Nėra kokio nors kitokio variklio. Kita vertus, noras užsidirbti pinigų yra ne tik dėl galimybės patenkinti poreikius, bet ir dėl to, kad pats darbas teikia malonumą. Aš neįsivaizduoju, kaip galima gyventi nedirbant.
– Ar praveriate piniginę labdarai?
– Žinoma. Mano pažįstami žmonės dažnai organizuoja vienokius ar kitokius labdaros renginius. Mes aukojame įvairiems tikslams, bet nesiviešiname.
– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?
– Taip, yra.
– Kiek pinigų reformų esate pergyvenusi ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?
– Keturias. Pradėjau nuo rublių, vėliau perėjau prie vagnorėlių, litų ir šiuo metu gyvenu su eurais. Bet niekada neturėjau sukaupusi tokių sumų, kad, gresiant pinigų pasikeitimui, tai vienaip ar kitaip išgąsdintų arba paveiktų. Gyveni, dirbi, vienu laikotarpiu atsiskaitydavai litais, paskui – eurais.
Iki šiol mūsų šeimoje nėra tokių santaupų, kad reikėtų mąstyti, kas bus, tarkime, jeigu euras virs doleriu ar dar kuo nors.
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?
– Tai nėra principinis sprendimas, kad kas mėnesį privalau griežtai atsidėti tam tikrą sumą.
Bet aš niekada nesistengiu šiaip sau išleisti pinigų, todėl natūraliai mėnesio pabaigoje jų lieka.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?
– Nei vienaip, nei kitaip. Pirmenybę skiriu sugebėjimui nudžiuginti žmogų. Niekada nebandžiau išsiskirti nei labai brangia dovana, nei priešingai – neieškojau, kad ji būtų pigi.
Gali būti, kad kas nors renka senovinius kvepalų buteliukus, tai aš galiu jų paieškoti ir nupirkti.
Dažniausiai stengiuosi išsiaiškinti, ko žmogui reikia, kas jį nudžiugintų. Pavyzdžiui, draugai įsigijo namą ir jiems reikia žoliapjovės. Tokiu atveju galime kelios bičiulių šeimos susidėti pinigų tai žoliapjovei. Nupirkti 200 rožių, kad atrodytų įspūdingai, man į galvą nešautų.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Jau seniai nesu gavusi dovanos, kuri manęs nedžiugintų. Na, gal nepatiktų kokie nors keisti, bedvasiai suvenyrai, vazos ar žvakidės. Gavęs tokią dovaną supranti, kad žmogus ėjo kažkur pro šalį ir prisiminė, jog vėliau važiuos pas mane, vadinasi, reikėtų ką nors nupirkti. Ir tas kažkas ir yra kažkas. Bet net jei dovana nepatiktų, apie perdovanojimą kalbos negali būti.
Aš dovanas renku atsakingai, nustumti daikto nuo savęs vien todėl, kad jis man netinka ir nepatinka, tikrai negalėčiau.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Norėčiau sėsti į fantastišką kruizinį laivą ir apkeliauti visą pasaulį. Kelionės yra mūsų šeimos silpnybė. Ir dar būtų gerai, kad toje kelionėje būtų galima kur nors padirbėti, ką nors naudingo ir įdomaus nuveikti.
– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Nei tikiu, nei netikiu. Niekada neneigiu to, ko nežinau ir nesuprantu, bet pati jokiais burtais, ritualais neužsiimu. Geriausias ritualas yra darbas. Jis jau bent garantuotai suteikia ir pasitenkinimą, jeigu jį gerai padarai, ir uždarbį.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Net nežinau, ar tai reiškia laisvę, ar malonumą, kad jų turėdamas gali džiuginti kitus. Nes kai džiugini kitą, pats esi pilnas to džiugaus malonumo. Kalbu ne apie dovanas, o apie vakarus, kai galime su draugais mėgautis kepsniais, kai galime nulėkti į pajūrį, išvažiuoti visi į kelionę.
Pinigai suteikia laisvę planuoti, neprisipirkti nesąmonių. Supranti, kad jeigu turi pinigų, ateityje galėsi nusipirkti tai, ko norėsi. Bet ar tikrai to reikia, lemia tavo pasirinkimas.
