Vaikystėje išsiskyrus tėvams Aivaras kurį laiką gyveno kartu su tėčiu Kaune, tačiau po kurio laiko atsirado galimybė keltis į Angliją gyventi su mama. Tuo metu vaikui ši proga atrodė kaip smagus nuotykis, bet netrukus teko susidurti su pirmais iššūkiais.
„Prastai kalbėjau angliškai, tad pradėjus lankytis vietos mokyklą nebuvo lengva. Jau per pirmą pamoką manęs mokytoja paprašė garsiai paskaityti knygą ir visi vaikai pradėjo juoktis iš mano akcento. Man tada širdis nusirito į kulnus ir buvo baisiai gėda. Jau net nekalbu apie savo vardą – jo niekas neištardavo taisyklingai, girdėjau bent dešimtį jo variantų“, – pasakojo Aivaras.
Visgi patys pirmieji metai Londone ir buvo sunkiausi. Vėliau gyvenimas įgavo pagreitį, atsirado draugų, angliškai jau po metų kalbėjo puikiai. Baigus mokyklą Aivarui pavyko įstoti į prestižinį Sario universitetą (University of Surrey), kur baigė verslo vadybos studijas. Jau tuomet jis žinojo, kad nori darbuotis verslo srityje ir bendrauti su žmonėmis, bet kas tai galėtų būti konkrečiai – dar nesuprato.
Pirmasis Aivaro darbas buvo įdarbinimo agentūroje Londone. Ši padėdavo įvairioms įmonėms surasti ir pasamdyti darbuotojus. „Ten dirbau metus, per kuriuos pavyko įgyti labai geros „šaltųjų pardavimų“ patirties, bet jaučiau, kad tai nėra mano svajonių darbas. Po truputį pradėjau žvalgytis kažko kito“, – prisiminė Aivaras.
Taip jis prisijungė prie rinkodaros kampanijos, kuri padėdavo įmonėms pritraukti naujų klientų. Aivaras pasakojo: „Ten dirbau ir su tiesioginiais „šaltaisiais pardavimais“, ir su ilgalaikiais klientais. Čia įsitikinau – „šaltieji pardavimai“ nėra mano arkliukas, o darbo santykių išlaikymas ir vystymas man yra įdomioji dalis.“
Prasidėjusi pandemija situaciją iš esmės pakeitė: „Likau be darbo, visas tas laikotarpis buvo ganėtinai keistas, bet į paniką nepuoliau. Intensyviai ieškojausi naujo darbo. Galiausiai atsiradau Kanuose, Prancūzijoje, kur įsidarbinau trumpalaikės būstų nuomos įmonėje. Priimdavau užsakymus, įleisdavau atvykstančius gyventojus, prižiūrėdavau patalpas. Viskas ėjosi sėkmingai, kol įmonės vadovas nenusprendė pakeisti verslo krypties iš trumpalaikės nuomos į ilgalaikę. Taip kone per vieną dieną mano pozicija tapo nebereikalinga.“
Iš Anglijos į Prancūziją persikėlęs gyventi Aivaras pirmą kartą rimtai susimąstė apie galimybę grįžti į Lietuvą. Nors anksčiau jis gimtinėje lankydavosi per kiekvienas vasaros atostogas, ryžtis persikelti čia gyventi vis nedrįso. Tačiau kai teko patirti, ką reiškia vienam persikelti į kitą valstybę, galimybė grįžti į Lietuvą nebeatrodė tokia neįmanoma, priešingai – atrodė, kad tam labai tinkamas momentas.
Atgal į Lietuvą
Nors giminaičiams Aivaro sprendimas grįžti atrodė abejotinas (štai jo teta vis tikino, kad Lietuvoje dirbti ir gerai uždirbti gali tik programuotojai), bičiuliai iš Lietuvos vaikiną labai drąsino ir skatino, kartodami, kad puikiai angliškai kalbantis komunikabilus žmogus čia lengvai įsitvirtins.
„Tik prasidėjus pandemijai, dar būdamas Anglijoje kreipiausi į vieną įmonę Lietuvoje, „Oxylabs“. Prieš tai dar patikrinau, kad tai yra patikima, greitai auganti kompanija, ir nusprendžiau išsiųsti savo CV. Tada jų atsakymo nesulaukiau. Vėliau jų atstovas su manimi visgi susisiekė ir darbą pasiūlė, bet aš tuomet dirbau Kanuose. Kai to darbo nebeliko, aš tam žmogui parašiau per „LinkedIn“, paklausiau, ar pasiūlymas tebegalioja, ir po kelių pokalbių buvau priimtas. Ir dabar čia esu labai laimingas“, – karjeros Lietuvoje istoriją pasakojo pašnekovas.
„Oxylabs“ – tarptautinė įmonė, teikianti viešųjų duomenų rinkimo ir tarpinių serverių (proxy) paslaugas verslui, o mūsų herojus čia dirbu klientų vadybininku. Pasak jo, dirba tai, ką moka geriausiai ir kas jam labiausiai patinka – rūpinasi savo klientais. Beje, šie išsibarstę po visą pasaulį – iš JAV, Brazilijos, Meksikos, Kinijos ir kitur.
„Visada jaučiau, kad mano tikrieji namai yra Lietuvoje. Būdamas Anglijoje aš niekada nesijaučiau iki galo savas, o grįžęs į gimtinę atostogų mėgavausi galimybe kalbėti lietuviškai. Ir lietuviški patiekalai man atrodo vieni skaniausių pasaulyje... Dabar tikrai išdidžiai galiu pasakyti – pagaliau atradau savo tikrąją vietą“, – pasakojo Aivaras.
