Evalda Šiškauskienė (63 m.), Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė teigė: „Pinigus reikia leisti. Jie turi cirkuliuoti. Kai pinigai yra apyvartoje, tada jie ir sugrįžta.“
– Koks naujausias jūsų pirkinys?
– Lietuvių gamintojų rankinukas. Man labai patiko kūrėjo žaismingas sumanymas, kad galima keisti rankinės rankenas. Rankena gali būti mėlyna, geltona ar dar kitokia. Rankinukas iš išorės juodas, o jo vidus raudonas. Visada stengiuosi palaikyti lietuvių gamintojus. Kai rinkoje atsiranda kas nors naujo ir įdomaus, su malonumu įsigyju.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Dažnai lemia emocijos. Apsipirkinėjimas yra geras būdas atsipalaiduoti. Tai tarsi meditacija. Pavyzdžiui, po įtempto posėdžio smagu užsukti į kokią nors drabužių, batų ar indų parduotuvę. Labai mėgstu įvairius interjero dirbinius, galėčiau netgi kurį laiką pagyventi gražių interjero daiktų parduotuvėje.
Kartais į parduotuvę užsuku nebūtinai pirkti, pakanka ir pasigrožėti gaminiais. Išsivalo galva. Kartais neapgalvotas pirkimas pakiša koją, nes po kurio laiko suprantu, kad įsigytas daiktas man netinka ar nepatinka, tad tenka jį grąžinti.
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdama?
– Neturiu didelių silpnybių. Gal sunkiau atsispiriu naujoms knygoms. Labai mėgstu skaityti. Literatūros žanras įvairus. Patinka ir istorinės, ir psichologinės knygos, romanai. Dažniausiai vienu metu skaitau tris knygas. Jas renkuosi pagal nuotaiką. Dar mane pakerėtų koks nors įdomus, netipiškas drabužis.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Neprivalau niekam atsiskaityti. Mėgstu pati priimti sprendimus.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Pinigus reikia leisti. Jie turi cirkuliuoti. Kai pinigai yra apyvartoje, tada jie ir grįžta. Mano požiūris į pinigus jaunystėje ir dabar nelabai skiriasi. Visada sau leidau viską, ko noriu. Žinoma, anksčiau buvo mažiau galimybių rinktis.
Manau, kad protingas žmogus pinigų turi daugiau ir visada sugalvoja, kaip jų dar užsidirbti ir mėgautis gyvenimu.
Tačiau tai ne taisyklė. Yra nemažai žmonių, kurie turi daug pinigų, bet nėra laimingi. Turiu nemažai tokių pažįstamų.
– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?
– Mama. Ji džiaugėsi gyvenimu, drąsiai leido pinigus. Ji buvo pati gražiausia ir puošniausia moteris mieste. Geriau nepavalgydavo, bet visada atrodydavo gerai.
Mama ir savo vaikams negailėdavo pinigų. Sovietiniais metais prekių trūko, bet buvo valiutinės parduotuvės. Mes mamos dėka visada vaikščiodavome papuošti.
– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?
– Tai kad nieko nemokė. Gyvenome, kaip gyvenome. Manau, kad aš paveldėjau mokėjimą džiaugtis tuo pinigų kiekiu, kiek turiu.
Net jei pinigų nėra labai daug, vis tiek galima skoningai apsirengti, o jei jų yra daugiau, galima sau leisti daugiau. Aš stengiuosi gyventi su laisve širdyje.
Savo sūnums sakiau, kad pinigai turi turėti vertę, kad juos reikia užsidirbti, bet tuo pat metu reikia mėgautis gyvenimu.
Niekada neraginau taupyti ar atsidėti juodai dienai. Aš esu prieš filosofiją, kai tėvai vaikams sako: „Jei gausi tik gerus pažymius, aš tau nupirksiu naują telefoną ar kompiuterį.“ Manau, kad tokius daiktus vaikams reikia tiesiog atnaujinti kartą per metus, nes tai šiais laikais yra darbo priemonės.
Mano sūnūs žinojo savo pareigas ir jas namuose atlikdavo ne už užmokestį. Kalbant apie vaikų išlaikymą, aš, kaip ir mano tėvai, manau, kad svarbiausia yra geras išsilavinimas.
Jei vaikas gaus gerą išsilavinimą, turės ir pinigų, ir įdomų darbą, ir visa kita.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Manau, kad kiekvienoje šeimoje yra sava filosofija. Aš nieko neteisiu ir nevertinu. Kiekviena situacija individuali. Jeigu vaikas – narkomanas, eina šunkeliais, matyt, tėvai teisingai pasielgtų, jei savo atžalos nelepintų pinigais. O jei vaikas yra išsilavinęs, motyvuotas, gal tada galima elgtis kitaip.
Viskas priklauso nuo šeimos ir situacijos. Jeigu jaunas žmogus yra išlepęs ir nieko gyvenime nesiekia, jam viskas padedama ant lėkštutės, be abejo, yra blogai. Aš savo sūnus remiu, kiek galiu. Daugiau niekas, išskyrus tėvus, jų neparems. Mano filosofija tokia, kad jeigu gali, paremk. O jei negali, tai negali.
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Nesutinku. Pinigai leidžia studijuoti geriausiuose universitetuose, suteikia progą pakeliauti po pasaulį, turėti daugiau laisvės, tobulėti.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Dirbti pradėjau keturiolikos metų, ploviau indus. Paskui nuo 17 metų, studijų pradžioje, įsidarbinau Kauno aklųjų ir silpnaregių kombinate. Iš pradžių dirbau brokuotoja. Darbas buvo pamaininis, neįgaliųjų kolektyvas sudėtingas.
Padariau karjerą ir tapau priimamojo sekretore. Turėjau skaityti gaunamą korespondenciją, nes direktorius buvo neregys. Anksti dirbti pradėjau, nes norėjau turėti savo pinigų. Su bendraamžiais eidavome į barus, kartais būdavo smagu papietauti restorane, labai mėgau lankytis teatre, kitaip pramogauti.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Nėra taip, jog dirbu tik tam, kad uždirbčiau pinigų. Man gyvenime pasisekė, nes dirbu tai, kas man patinka. Ir dar gaunu pinigų. Net jeigu laimėčiau Aukso puodą, vis tiek nemesčiau darbo.
Man labai patinka veikla Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijoje. Mes rašome įvairius projektus, mūsų nariai yra 23 profesinės mokyklos ir kolegijos. Kartu sudarinėjame mokymosi programas, atsižvelgdami į tai, kas aktualu verslui. Daug bendraujame tarptautiniu mastu. Tai yra įvairiapusiškas ir įdomus darbas, leidžiantis pasiekti gerų rezultatą.
Dar turiu papildomų darbų. Pavyzdžiui, konsultuoju statančiuosius viešbučius, kurie neturi patirties vadinamojo funkcinio išdėstymo srityje.
Jei yra ūpo ir energijos, galiu dirbti dieną ir naktį. Bet kartais sąmoningai atsitraukiu nuo darbų ir kelioms dienoms kur nors išvažiuoju, kad atsijungčiau. Tada nesivežu kompiuterio.
Bet man patinka veikla, negalėčiau žiūrėti į vieną tašką atsisėdusi kur nors kopose. Nebūtų įdomu gyventi.
Savaitgalį susitinku su draugais, mes daug važinėjame po Lietuvą, aplankome dvarus, rengiame piknikus.
– Ar praveriate piniginę labdarai?
– Be abejonės. Šventai tikiu, kad visada reikia dalytis. Labdaringi veiksmai įvairūs. Kartais padedu išgirdusi konkretų prašymą. Taip pat daug labdaros surenkame per Vilniaus klubą, kurio narė esu. Esame skyrę pinigų Nacionaliniam vėžio institutui, įmonei „Gatvės vaikai“, gabių vaikų stipendijoms.
Tai ilgalaikiai projektai.
– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?
– Neteko.
– Kiek pinigų reformų esate pergyvenusi ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?
– Keturias. Nuo rublių, „vagnorkių“, litų iki eurų. Man pavyko išvengti finansinių nuostolių. Niekada neturėjau labai daug pinigų, bet kažkaip nebijojau rizikuoti.
Pasiėmusi litais pirmą paskolą, nors palūkanos siekė gal 18 procentų, sostinės M.K.Čiurlionio gatvėje nusipirkau namą. Dabar tai būtų neįmanoma. Tada tiesiog surizikavau, nes turėjau tris restoranus ir neblogai uždirbdavau.
Manau, geras bruožas nebijoti pamatuotai rizikuoti. Paprastai nekaupiu pinigų – aš juos investuoju ir labai džiaugiuosi, kad galiu tai daryti be paskolų ir lizingų.
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?
– Neatsidedu. Gyvenu šia diena, bet visą laiką kažkiek pinigų yra sąskaitoje.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?
– Nesu šykšti. Visada renku dovanas taip, tarsi aš pati jų norėčiau. Su meile. Siekiu, kad dovana žmogų pradžiugintų. Kartais ji būna brangesnė, kartais ne tokia brangi, bet stengiuosi, kad būtų įdomi ir skirta konkrečiam žmogui.
Pastaraisiais metais su draugais esame nutarę, kad dovanos turi būti suvartojamos. Kalbu apie kokius nors kremus, masažus, paslaugas, savaitgalį puikiame viešbutyje.
Kad žmogus galėtų maloniai pasilepinti ir neapsikrauti daiktais.
Daiktų tokiame amžiuje jau visi turime, tad dovanojant juos būtina žinoti, ar žmogui to reikia. Ne veltui yra sakoma, kad niekada negauni tiek nereikalingų daiktų, kaip per gimtadienį ar per Kalėdas.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Arba nukišu kur nors į spintą, arba, jei tai koks nors interjero atributas, jis kažkiek būna namuose, o paskui atiduodu, jei žmogui jo reikia. Vis dėlto yra du sūnūs, tai koks nors buities daiktas ir jiems praverčia. Jei galėčiau rinktis, nenorėčiau gauti dovanų visokių cukrinių, vazelių.
Kiekvienas turime savo skonį, supratimą apie interjerą. Baisiausia būtų turbūt gauti paveikslą, kurio paskui nežinotum kur dėti.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Turiu dvi svajones. Norėčiau gamtos prieglobstyje įkurdinti neseniai pradėjusią veikti Sveikatos akademiją – yra nupirktas žemės sklypas, per kelerius metus su bendraturčiu planuojame pastatyti pastatą. Dabar patalpas nuomojamės.
Ir dar svajoju apie orius, gražius senelių namus. Bet aš jų tikrai nesiimsiu statyti, nors tokia investicija būtų labai prasminga. Dabar seneliai dienas leidžia liūdnuose slaugos namuose. Važinėdama po užsienį mačiau šiuolaikiškai, moderniai įrengtus pensionus. Dar galvoju, kad šalia senelių namų galėtų būti ir vaikų namai. Senelių ir vaikų bendravimas duotų gražų rezultatą. Vieniems reikia dėmesio, kitiems švelnumo, šilumos.
Neretai svajonės tampa realybe. Apie tai daug kam pasakoju, gal kas nors ims ir padarys.
– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Nelabai. Jeigu kas padovanoja kokį sėkmės amuletą, nešioju su savimi, tačiau jie paprastai greitai dingsta iš mano piniginės.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Taip. Bet ir nuo žmogaus priklauso. Vienam pinigai yra kalėjimas, o kitam – laisvė. Man pinigai yra laisvė. Manau, pinigų reikia turėti nei per daug, nei per mažai. Nes turint labai daug gali apnikti nuolatinis nerimas, kur investuoti, kaip neprarasti. O tada jau nebegali ramiai gyventi.
Man pinigai kišenių neplėšo. Jeigu turiu, tai kur nors išleidžiu. Vasarą niekur nevažiuoju iš Lietuvos. Išsinuomoju butą Palangoje arba Nidoje. Vasara trumpa, o Lietuva man tokia graži, kad miela čia būti.
Dar turiu neįgyvendintą svajonę išvykti į Japoniją ir Pietų Korėją. Lėktuvo bilietus jau buvau įsigijusi, bet pandemija kelius uždarė. Gal tai pavyks įgyvendinti žiemą.
