Kaimas be jokių nuorodų
Šiandien mūsų tikslas – Biržų rajone esantis Semeniškių kaimas.
Kaimo pavadinimas jau ir taip savaime labai gražiai skamba, o tiems, kurie žino, kas jame gimė, užsaugo ir į platųjį pasaulį išėjo, – dar gražesnis ir mielesnis širdžiai.
Taigi ieškome pasaulinio garso biržiečio, avangardinio kino pradininko Jono Meko gimtinės.
Žemėlapis rodo, kad greičiausiai Semeniškius pasieksime važiuodami per Biržus iki Papilio.
Pervažiavę Papilį dar kelis kilometrus riedame dulkančiu žvyrkeliu ir dairomės kaimo nuorodos. Jos nėra. Nes, turime pripažinti, ir Semeniškių kaimo jau nėra, jis nunykęs.
Ten, kur vienkiemiuose buvo išsimėčiusi plati Mekų giminė, dabar plyti javų laukai ir žydinčios pievos.
Žinome, kad vienintelis orientyras, jog atkakome į ieškomą vietą, turėtų būti netoli kelio stūksantis Jono Meko atminimui skirtas akmuo. Ir dar Semeniškių kaimo kapinės.
Jas, didžiulių pušų apsuptas, pirmiausia ir privažiuojame.
Ties įėjimu iš lauko akmenų ir raudonų plytų sumūryti dekoratyvūs bokšteliai, vartai juodos geležies.
Kapinių viduryje plyti saulės apšviesta pievelė.
Prie kuklaus kryžiaus dar kuklesnės puokštelės
Užkalbinu artimųjų kapus tvarkančią porą, klausiu, kur šio krašto garsenybės Jono Meko kapas.
„Ten, gale, netoli tvoros“, – sutuoktiniai nurodo, kur ieškoti.
J.Mekas gimė 1922 metų gruodžio 24 dieną Semeniškiuose, o mirė 2019 metų sausio 23 dieną Niujorke. Po lietuviškom pušim J.Meko palaikai pelenų pavidalu atilsį rado tų pačių metų pavasarį. Tokia buvo menininko valia – amžinam poilsiui atgulti tėviškėje.
Antkapiai su iškalta Mekų pavarde rikiuojasi vienoje eilėje. Didesni ir mažesni, vieni tik užrašu apie palaidotuosius pažymėti, kiti nupoliruoti, treti iš sovietmečiu madinga buvusios akmens masės nulieti.
Toje paminklų eilėje, kur prieš kiekvieną rėželiuose prisodinta žydinčių gėlių, J.Meko pavardės nematyti.
Paskui pamatau. Tarp dviejų paminklų įspraustą kuklutį medinį kryželį ir niekuo neaprėmintą žemės kauburėlį.
Jis, gink Dieve, neapleistas, bet smarkiai kitoks. Papuoštas vešliu tankialapiu, savo išvaizda nerėksmingu augalu.
Kažkieno ne per seniausiai padėtos lauko gėlių puokštelės jau sudžiūvusios.
Sutuoktiniai tarsteli, jog kapą birželio gale lankė užsienio žurnalistai, keliavę J.Meko keliais.
„Mes su Semeniškiais nesusiję, ne iš čia esam“, – atsiprašo, kad negali suteikti daugiau informacijos.
Išeidami iš kapinių sutinkame kitą pagyvenusių žmonių porą, jie irgi ne iš Semeniškių kilę, bet apie buvusį kaimą šį bei tą žino.
Vyras mosteli ranka į rugiagėlėmis mėlynuojantį lauką kitapus žvyrkelio, tiesiai prieš kapines, ir sako, jog ten, tolėliau, stovėjo J.Meko tėvų namai, kur šis su broliais ir seserimis augo. Gimė ten, kur dabar akmuo pastatytas, bet augo ir į gyvenimą išėjo jau ne iš ulyčios, o iš vienkiemio. Kol motina gyva buvo, čia, iš Amerikos atvykęs, ją lankė.
Žolės jau užgožė ir autobusų stotelę
Dairomės po kadaise gyvavusio vienkiemio vietą.
Laukas platus, kiek akys aprėpia, nueina į tolį, šonuose – lapuočių medžių gojeliai.
Visai čia pat upė, Rovėja, ji vingiuoja tuoj už kapinių tai nutoldama, tai priartėdama prie žvyrkelio. Nesunku nuspėti, kur vandens vaga, ją žymi tankiai sužėlę medžiai ir krūmai.
Važiuojam į priekį, link Parovėjos. Medžiai baigiasi, vėl nusidriekia javais apsėti laukai. Dešinėje sumėlynuoja autobusų stotelės ženklas, šalia jo stūkso didžiulis lauko riedulys. Pakelės žolės beveik siekia lentelę, toks įspūdis, jog autobusų stotele šią vasarą niekas nesinaudojo.
Už keliolikos metrų, prie pat žvyrkelio, stūkso augmenijos baigiama praryti sodyba. Žolės kieme iki pažastų. Namelio langai užkalti, durys užžėlę krūmais, rąstinės klėties durys užkabintos, bet su geroku plyšiu.
Aišku, kad senokai negyvenama. Ir ant klėties sienos pritvirtinti du inkilai tušti.
Grįžtam prie autobusų stotelės. Priešais ją, rugių lauko gilumon nutiestas takelis link akmens, kurio viršuje pūpso juodutėlė geležinė skrybėlė. Lygiai tokia, kokią visą gyvenimą dėvėjo J.Mekas.
Šalia skrybėlės tautiniu kaspinėliu perrišta jau nuvytusi lauko gėlių puokštelė.
Akmuo čia pastatytas 2017 metais, J.Meko 95-ojo gimtadienio garbei. Riedulys žymi namų, kuriuose gimė avangardinio kino pradininkas, vietą.
Viena sodyba dar pilna žmonių
Kapinėse sutikti žmonės mums atitarė, jog akmuo stovi ne visai toje vietoje, kur buvo senoji Mekų troba. Ana stovėjo arčiau vandens, visai ant upės kranto.
Tie patys pašnekovai mums pasufleravo, jog Semeniškiai ne galutinai išnykę, jie dar turi vieną gyvenamą kiemą.
Nuo žvyrkelio to namo nesimato, tad sukam į medžių gožiamą keliuką ir vos pavažiavę išvystam jaukią sodybą.
Prie įvažiavimo į kiemą vazonuose žydi gėlės, jų pristatyta ir šalia paradinio įėjimo.
Šalia sodybos matyti didelis sodas, po obelimis stovi aviliai.
Kur ieškoti žmonių, parodo atskuodę du maži be atvangos skalijantys šuniukai. Jie tiesiog nuveda prie šeimininkės.
Garbaus amžiaus moteris sėdi ant suolelio prieš saulę, nugara atsirėmusi į namo sieną. Pasisako esanti Genė Plepienė. Semeniškiuose gyveno jos vyras, o pati kilusi iš Panevėžio rajone esančio Katinų kaimo, į Papilio seniūniją ji atitekėjo. Sutuoktinis jau seniai miręs.
Gyvena dabar su dukters šeima, tik kad šiuo metu nieko namie nėra, duktė ir žentas dirba, vaikai darželyje.
Moteris patvirtina, kad jos šeima – vieninteliai Semeniškių kaimo gyventojai, daugiau nei namų, nei žmonių nelikę. Ji rodo anapus lauko stovinčią mūsų jau apžiūrėtą tuščią sodybą.
„Gyveno tokie seneliai. Numirė. Jų vieton niekas neatsikrausto“, – apgailestauja.
Gal bando įsivaizduoti, ką J.Mekas matė?
G.Plepienei iš kiemo matyti, kai prie J.Meko akmens atrieda mikroautobusai su turistais, kai šie pasklinda po laukus, dairosi stovėdami ant vieškelio ir akimis gerdami aplinkos vaizdus.
Moteris svarsto, galbūt jie bando įsivaizduoti, kaip pasaulį matė J.Mekas, ką iš tėviškės išsinešė, ko sielon prisidėjo, kad galėjo tapti tuo, kuo tapo.
Pati ji J.Meko nė karto nebuvo sutikusi, nors žinojo, kad tada ar tada šis, atskridęs iš JAV, lankosi tėviškėje.
„Atvažiuodavo, kai ateidavo laikas. Čia užėjęs nebuvo“, – kalba nieko nepagražindama.
Sako, pažindintis su amerikonu nebuvę dėl ko, jų gyvenimai labai skirtingi, apie ką gi kalbėtų?
„Aš visą gyvenimą dirbau fermose prie kiaulių. Labai sunkiai, kol nugriūdavau. Žiemą batų padai apledėja, iš nuovargio nebeišsilaikai ir virsti“, – prisimena sunkią jaunystę.
Kaimą galutinai visiškai išdraskė melioracija
Biržų muziejuje su Semeniškių kaimo istorija, o kartu ir su Mekų giminės istorija supažindina muziejininkė Edita Lansbergienė.
Mums prieš akis 1645 metų Biržų kunigaikštystės žemėlapis, jame Semeniškių kaimas jau pavaizduotas.
„Labai aiškiai matosi valakų reformos rezultatas: kaimai su žemės rėžiais, abipus kelio stovi gryčios“, – rodo ir aiškina muziejininkė.
Anot jos, tuo laiku palei Rovėjos upę ir per Semeniškius ėjęs kelias buvęs ne šiaip šunkelis, o pagrindinė prekybinė arterija Vilnius–Ryga. Kaimas priklausė kunigaikščiams Radviloms, buvo Papilio dvarų valdoje. Semeniškiai priklausė Papilio reformatų parapijai.
Pasak muziejininkės, Papilio reformatų bažnyčioje krikštyti J.Meko seneliai, tėvai ir jis pats.
„Senosiose kapinėse palaidota J.Meko močiutė, ant paminklo užrašyta tarmiškai: ne Mekienė, o Mekienia. Naujesnėse kapinėse guli tėvai, broliai“, – kalba pašnekovė.
Anot jos, žiūrint senuosius dvaro inventorinius dokumentus matyti, kad 1795 metais Mekai Semeniškių kaime jau gyveno, užregistruota viena didelė Mykolo Meko šeimyna, kurioje augo 3 sūnūs: Jonas, Andrius ir Petras ir 2 dukterys: Katerina ir Marijona, žmona Darata. Aišku, kad toje giminėje vardas Jonas ėjo iš kartos į kartą.
J.Meko mama Elzbieta Jašinskaitė į Semeniškius atitekėjo iš Melaišių kaimo. Saitai su Jašinskų gimine buvę glaudūs, Biržuose kunigavęs motinos brolis karo pabaigoje artėjant raudonajam frontui padėjo J.Mekui ir jo broliui Adolfui pasitraukti į Vakarus.
Muziejininkė paaiškina, kodėl J.Mekas gimė namuose ant upės kranto, o augo jau naujoje sodyboje kitapus vieškelio.
Anot jos, 1919–1930 metais, per žemės reformą, kai buvo dalijamos dvarų žemės, gatvinis kaimas išsibarstė, kėlėsi į vienkiemius. Iš gimtųjų namų išsikraustė ir staliaus amatu vertęsis J.Meko tėvas Povilas su žmona, pasistatė naujas trobas.
Paskutinį kartą ir šįkart negrįžtamai kaimas išdraskytas per melioraciją, daugelis viensėdžių nugriauta, žmonės susikraustė į kolūkinę Ageniškio gyvenvietę.
Žioplius iš anksto įspėjo, bet ir tai negelbėjo
„Muziejaus lankytojams sakome, kad J.Mekas nėra tik pasaulio pilietis, pirmiausia jis Biržų krašto pilietis, pasiūlome XVII amžiaus žemėlapyje surasti jo tėviškę“, – pašnekovė pasakoja, kaip suintriguoja publiką.
O tada laukia siurprizas: mobiliuoju telefonu nuskaičius kodą atsidaro vaizdai, kur J.Mekas per savo gimtadienį, Kalėdų išvakarėse, guli apsnigtuose tėviškės laukuose ir skaito vieną gražiausių savo „Semeniškių idilių“ kūrinį „Vaikai“.
Gyvai pamatyti ir išgirsti J.Meką daugeliui būna kažkas nepaprasto.
Per visą laiką gyvenant Amerikoje J.Meko kelionės į gimtinę ant pirštų suskaičiuojamos – iš viso 7 kartai: 1971, 1977, 1995, 1996, 1997, 2007, 2010 metais.
1997-ųjų viešnagė buvo ypatinga, tada J.Mekas biržiečiams Kalėdų išvakarėse, per savo gimtadienį, pristatė 1948 metais Vokietijoje išleistas, o dabar naujai perleistas „Semeniškių idiles“ – poetinius kūrinius apie gimtąjį kaimą.
Tiesa, per knygos pristatymą J.Mekui teko ir susierzinti, apie knygą renginyje kalbėjusi jauna renginio vedėja iš jaudulio suklydo ir pasakė: Semeniškės.
Anot muziejininkės, nuo vyriško kaimo pavadinimo pavertimo moterišku J.Mekas visus tarsi buvo iš anksto apsaugojęs, leidinio įžangoje įspėjęs, kaip reikia taisyklingai vadinti jo kaimą ir pavadinimą netgi išlinksniavęs.
„Susitikimo metu J.Mekas į klaidą nereagavo piktai, tiesiog pasakė, jog klaidingai jo kaimą pavadinusi moteris dabar jam yra skolinga stiklą alaus“, – incidentą prisiminė E.Lansbergienė.
Skolą vedėja grąžino biržietišku alumi renginyje ministerijoje.
