„Viskas prasidėjo maždaug prieš 16 metų, kai draugė dovanų iš Anglijos atvežė didelį antpirštį su visomis Stounhendžo kolonomis. Tuomet prisiminiau, kad kažkur turiu medinį antpirštį su išpieštomis matrioškomis.
Netrukus klientė atnešė dovanų antpirštį iš Japonijos, kurį jai iš kelionės parvežė vyras, – kadangi pati nesiuvo, nusprendė padovanoti jį man. Surikiavau tuos tris eksponatus ant naujos siuvimo studijos palangės. Kaip tik tuo metu perskaičiau straipsnį apie antpirščių kolekcininkus, tad išsitraukiau visus savuosius ir nusprendžiau kolekcionuoti“, – prisimena Božena ir po truputį traukia kol kas tvarkingai dėžutėse laikomą savo 2500 antpirščių rinkinį.
Antpirščių kolekcionavimas, oficialiai vadinamas digitabulizmu, yra populiarus užsiėmimas, suburiantis entuziastus iš bet kurio pasaulio kampelio. Guinnesso rekordų knygos duomenimis, didžiausia antpirščių kolekcija nuo 2013 metų priklauso Robertui J.Harperiui iš Kanados, jo rinkinyje – 8003 antpirščiai. Tačiau prieš keletą metų Anglijos spauda rašė apie šalyje gyvenančią 80-metę, surinkusią net 27 tūkstančius antpirščių!
Palyginti su šiais kolekcininkais, B.Pakalnienės kolekcija yra ganėtinai kukli, bet ji ne mažiau įspūdinga. Ant mažyčių, ploniems moterų pirštams tinkančių siuvimo reikmenų telpa subtilūs meno kūriniai. Antpirščiai kuriami iš netikėčiausių medžiagų ir mena istorijas iš įvairiausių pasaulio kampelių.
„Niekada neturėjau ambicijų pati surinkti visus savo kolekcijos eksponatus. Man patinka, kad draugai, klientai ir šeimos nariai dalyvauja kuriant šią kolekciją“, – sakė Božena.
Jos klientės yra po pasaulį daug keliaujančios moterys, tad atveža antpirščių iš įvairių vietų.
„Grįžta iš kelionės su antpirščiu ir tekina bėga man jo parodyti. Ir man smagu, jaučiuosi lyg pati su jomis pakeliavusi po pasaulį“, – džiaugėsi B.Pakalnienė.
Vis dėlto didžiausias indėlis į kolekciją priklauso jos uošviui profesoriui Romui Pakalniui, kurį Božena vadina tiesiog Tete. Aplinkosauginė ir UNESCO komisijos pirmininko veikla nuvedė jį į daugelį pasaulio vietų, iš kur jis saujomis vežė ten rastus antpirščius.
„Tai buvo jo misija – rasti man kuo daugiau antpirščių“, – apie neseniai mirusį uošvį pasakojo Božena ir skaičiavo, kad R.Pakalnis iš kelionių galėtų būti jų parvežęs apie 700–800.
Šią kolekciją būtų galima rūšiuoti pagal daug kriterijų, tačiau įdomu, kuris antpirštis pačiai Boženai gražiausias. Pasirodo, ne tik kolekcijos eksponatai meniški, bet ir pati kolekcininkė yra meniškos sielos.
Po studijų pradėjusi dirbti Vilniaus „Lėlės“ teatro dirbtuvėse, kur kūrė lėlių kostiumus, scenos dekoracijas, o kartais ir lėles, Božena paniro į bohemišką Vilniaus gyvenimą. Ten susipažino su būsimu vyru – dailininku Vytautu Pakalniu (1972–2004). Tad nestebina ir tai, kad mėgstamiausi Boženos kolekcijos objektai yra ranka tapyti plono porceliano antpirščiai.
„Galėčiau žiūrėti ir žiūrėti į juos“, – prisipažino moteris.
Božena nedaugžodžiavo. Ji mieliau traukė tvarkingai dėžutėse sudėtus rinkinius ir leido man pačiai tyrinėti kiekvieną kūrinį. Paprasto glazūruoto fajanso šioje kolekcijoje daugiausia. Didžiąją dalį sudaro antpirščiai, parvežti iš kelionių, nupirkti vietose, kuriose lankėsi Božena ir jos draugai.
„Iš pradžių džiaugiausi viskuo, ką tik gaudavau. Bet surinkusi pirmą tūkstantį tapau įnoringesnė. Pradėjau laukti antpirščių iš neįprastų, mažai lankomų vietų, bažnytkaimių, labiausiai nutolusio žemyno taško ar kokios kalno papėdės“, – rodydama visą spalvotą kolekciją su pelėdomis iš Graikijos pasakojo moteris.
Pastarąjį rinkinį beveik galėtum supainioti su tokių pat spalvingų tekstilės raštų antpirščių serija iš Japonijos.
Medinį rankomis darytą antpirštį iš amišų kaimo Boženai parvežė studijos kaimynė. Šioje pasaulio vietų kolekcijoje – ir Laisvės statula, ir Alkatrazo kalėjimas iš JAV, ir alaus bokalas iš Bavarijos, ir popierinis antpirštis iš Kubos. Vienas retesnių – ryškus siuvinėtas antpirštis iš Korėjos, kurio ilgai ieškojo dukros draugė.
„Turiu antpirščių beveik iš visų įmanomų medžiagų – popieriaus, medžio, porceliano, metalų, akmens, gintaro, audinio, krištolo, lavos ir net visiškai kiaurą iš šiaudo, – vardijo moteris ir traukė iš dėžučių vis naujus antpirščius. – Trūksta tik auksinio. Kadaise buvau tokį radusį Vilniaus antikvariate, bet tuomet pagailėjau 1500 litų. O dabar gailiuosi, kad tąsyk jo nenupirkau.“
Klausėmės džiazo bohemiškuose Boženos namuose Vilniuje, lėtai apžiūrinėjome begalinę kolekciją ir abi susimąstėme – kada gi atsirado toks daiktas kaip antpirštis?
„Manau, kad tą pačią dieną, kai žmonės išrado adatą“, – svarstė Božena.
Nusprendėme, kad niekas šios informacijos nepatikrins ir nepaneigs, tad pasilikome prie įtikinamos Boženos versijos. Kas daugiau, jei ne siuvėjas, gali pasakyti, kad adatos dūris į pirštą labai nemalonus?
Seniausias iš bronzos pagamintas antpirštis buvo atkastas Pompėjos griuvėsiuose. Tačiau istorikai žino, kad dar iki romėnų civilizacijos etruskai naudojo paprastus odos ir kaulo antpirščius. Pirmieji metaliniai antpirščiai, kuriuos daugiausia naudoja siuvėjai, atsirado Bavarijoje, tad nenuostabu, kad ten įsikūręs ir vienintelis pasaulyje Antpirščių muziejus.
Tačiau jau nuo XVII amžiaus antpirščių kolekcionavimo maniją perėmė Anglija. Salonuose siuvinėjančios aukštuomenės moterys mėgo didžiuotis brangakmeniais inkrustuotais ar ant plonyčio porceliano tapytais antpirščiais. B.Pakalnienės kolekcijoje yra keletas vintažinių XVII amžiaus dirbinių ir jų reprodukcijų.
Britai mėgsta išleisti proginius antpirščius su karališkosios šeimos narių portretais, universitetų, miestelių jubiliejų proga. Egzistuoja net rinkiniai su drugelių kolekcijomis.
Apžiūrinėjome skirtingus karalienės Elizabeth II atvaizdus ant antpirščių, Boženos kolekcijoje atsiradusius iš Anglijos antikvariatų. Šie mažyčiai subtilūs eksponatai yra puikūs suvenyrai, telpantys net į menkiausią bagažą.
Kiekvienas save gerbiantis Anglijos porceliano ar krištolo gamintojas jaučia pareigą išleisti proginį antpirštį. Vertingiausia B.Pakalnienės kolekcijos dalis – Anglijos antikvariate įgytas 1980-ųjų rinkinys.
Jame – 25 antpirščiai iš geriausių porceliano gamintojų pasaulyje. Pilnos vienetinių antpirščių kolekcijos, kurios daugiau nėra kuriamos, ypač vertinamos kolekcininkų.
Nors dauguma antpirščių kolekcininkų yra moterys, vis dėlto Božena pastebėjo, kad apžiūrėti jos kolekciją labai patinka ir vyrams.
„Jie gali valandų valandas nagrinėti mažyčius piešinius, užrašus, ypatingus akmenų inkliuzus. Tai kaip keliavimas po pasaulį ir kultūras“, – apie žmonių norą pamatyti jos kolekciją sakė Božena.
Jos svajonė – atidaryti antpirščių muziejų buvusiose vyro dailininko V.Pakalnio kūrybos dirbtuvėse. Beveik prieš 18 metų iš gyvenimo pasitraukusį Vytautą Vilniaus meno pasaulyje visi vadina tiesiog Vytuku. Jo išraiškingi, ryškūs paveikslai nugulę privačiose meno kolekcijose, dalis jų – MO muziejuje.
„Laikui bėgant Vytuko erdvė atranda naują gyvenimą. Ten galėčiau pasikviesti kitų lietuvių kolekcininkų ar net svečių iš kaimyninių šalių – Lenkijos ir Latvijos, parodyti jų rinkinius. Yra nemažai žmonių, kurie turi surinkę 400–700 skirtingų antpirščių“, – teigė B.Pakalnienė.
Tačiau mėgstamiausias Boženos antpirštis nėra laikomas kolekcinėje dėžutėje. Tai sidabrinis filigrano technika (dirbinių iš metalinių vielelių ar grūdelių kūrimo technika) pagamintas antpirštis, kurį ji pati nusipirko mažytėje juvelyro dirbtuvėlėje Maltoje. Ir nuo tada jis saugo ir puošia pirštą dirbant.
„Man jis labai gražus, su juo kasdien dirbu. Gražius daiktus reikia kurti su gražiais įrankiais“, – pabrėžė Božena.
Dvylika metų dirbusi dizainerės Ramunės Piekautaitės (52 m.) drabužių kolekcijų konstruktore, vėliau padėjusi sukurti kolekcijas daugeliui kitų Lietuvos rūbų kūrėjų, ji labai rimtai žiūri į savo užduotį – suprasti dizainerio viziją, pažinti žmogaus kūną ir išbraižyti erdvę plokštumoje, o visa tai paprastai ir suprantamai perteikti siuvėjui.
Individualių drabužių kūrimą keičianti masinė gamyba pateikia naujų užduočių drabužių konstruktoriams.
„Kai siuvi ne konkrečiam žmogui, susiduri su nemenka užduotimi to paties dydžio drabužį padaryti tinkamą skirtingo sudėjimo žmonėms. Mūsų karta neturėjo galimybės perimti patirties iš šeimos verslo ar mokytis iš kitų meistrų, kaip įprasta senųjų tradicijų šalyse.
Norėdamas tapti geru drabužių konstruktoriumi turėtum dešimt metų dirbti šalia patyrusio meistro. Aš tokios mokyklos neturėjau, bet turėjau reiklią aplinką“, – apie mados pasaulyje saugomas meistrystės paslaptis pasakojo Božena.
Jai, jaunai konstruktorei, nemačiusiai gero audinio ir nepažinusiai Europos meistrų mokyklos, visko teko išmokti pačiai: „Pamenu, kaip valandų valandas stovėdavau prie ką tik atidarytos „Escada“ parduotuvės vitrinos Vilniuje, nagrinėdavau švarkus Londono Savilio (Savile) gatvės vitrinose ir bandydavau suprasti, kaip įstatyta rankovė. Tyrinėdavau gerų drabužių, kuriuos man atnešdavo pataisyti klientės, kirpimus ir siūles. Viskas tam, kad išmokčiau sukonstruoti taip gerai, kaip tai daroma „Dior“, „Chanel“ ar „Armani“ mados namuose.“
Atrodytų, kad 35 metus kauptą patirtį dabar reikėtų perduoti kitai kartai, tačiau Božena abejoja, ar dabartinis jaunas vartotojas vis dar ieško kokybiško drabužio – tokio, kokį mėgsta jos ilgametės klientės, padedančios kaupti antpirščių kolekciją.
„Dalis šiuolaikinio jaunimo nori gyventi tvariai, dėvėti kokybišką drabužį ilgai, bet jie neturi įgūdžių atskirti, kas yra kokybiška“, – dukros psichologės Emilijos mintimis dalijosi B.Pakalnienė.
Ji kartais susimąsto, kad galbūt reikėtų rimčiau pagalvoti apie patirties perdavimą: „Galėčiau mokyti tuos, kurie nori atskirti kokybišką siūlę ir audinį, žinoti, kaip išsirinkti tinkantį apdarą, ir auklėti jaunąją kartą tapti sąmoningesniais vartotojais, nepasiduodančiais siūlymui pirkti prastą daiktą už didelius pinigus.“
Sovietmečiu sutrūkinėjusi meistrystės perdavimo iš kartos į kartą grandinėlė galėtų vėl atgimti, tereikia jai surasti tinkamą formą. Ir galbūt sąmoningai savo gyvenime pasirinkusi ne dizainerio, o labai gero amatininko kelią B.Pakalnienė galėtų būti tos meistrystės perdavėja.
Juk kiekvienai kartai tenka vis kita užduotis ir vis kiti iššūkiai. Božena puikiai supranta ne tik tai, kas yra geras, kokybiškas darbužis, bet ir tai, kuo ypatinga lietuvė moteris.
„Ji visada žino, kas jai tinka, ir būtinai nori pabrėžti tai, kas joje gražiausia. Lietuvė visada mokėjo persisiūti sagas ir užsilopyti skylutę.
Gal to reikėtų išmokyti ir jaunąją kartą?“ – svarstė B.Pakalnienė.
