Taip brūkštelėjau savo telefone, kai lėktuvas leidosi Reikjaviko Keblaviko oro uoste. Po pilkosios Lietuvos darganos – čia saulė! Pirmasis netikėtumas, kai tikiesi nuolat merkiančio lietaus ir iš kojų verčiančio vėjo.
Ir antras netikėtumas – oro uosto aikštelėje skamba turtinga lietuvių kalba, tik supaprastinta iki kelių žodžių, prasidedančių visiems žinomomis raidėmis. Taip puikiai tarp savęs susikalba vos ant kojų besilaikantys lietuvaičiai, atvykę pasitikti į darbus atskridusių savo kolegų.
Nenuostabu, kad Islandijoje skamba lietuvių (lietuvių?) kalba. Kas 100-asis Islandijos gyventojas – lietuvis (iš 360 tūkstančių Islandijoje gyvenančių piliečių – apie 3600 yra lietuviai).
„Tu vėl skrendi į Islandiją? Gal norėjai pasakyti – į Ispaniją?“ – stebėjosi kai kurie mano draugai.
Stebėtis gali tik tie, kurie niekada Islandijoje nebuvo. Nes nors kartą ten apsilankęs – tu pražuvęs! Pagautas ir užburtas. Keista šalis, kurią gali pažinti tik įsiklausęs į jos kalnų, ledynų, geizerių, vėjų, poliarinių dienų ir naktų tylą. Skersai išilgai važiuoji per salą ir beveik nematai žmonių. Tik besitęsiančios kalnų virtinės, kur ne kur vieniši tvarkingi nameliai ir pievose samanas rupšnojantys islandiški arkliukai. Ir nežinia kur traukiantys turistų autobusiukai, nameliai ant ratų bei galingi keturračiai visureigiai.
Taip, Islandijos žavesys – ne kiekvienam. Ji tikrai ne Ispanijos ar Italijos pakrančių gražuolė, dosniai dovanojanti saulę, šiltą jūrą, linksmą kavinių ir vyninių šurmulį, vėjyje plevenančias sukneles. Ir jausmą, kad čia niekas nedirba. Juk amžina siesta ir fiesta.
Islandijoje, deja, dirba visi. Kantriai, sunkiai, atsakingai. Ir vienas Dievas težino, kodėl tie islandai nori gyventi čia.
Į Islandiją mane išlydėjo Roberto Šukštos, patyrusio keliautojo, dirbusio Islandijoje ir statybose, ir ledynų gidu, o anksčiau saugojusio mūsų aukščiausius asmenis, pasakojimas.
„Matyt, klimatas daro įtaką tam, kad čia vyriška sala. Gamta pati įpareigoja tave išgyventi.
Ilga žiema, poliarinė tamsa, vėjas žiemą jiems sako: būkite namie su šeima. Nelabai pasivaikščiosi, nes vėjas nupūs. Gal dėl to ir islandų šeimos – daugiavaikės. Trys, keturi vaikai yra įprasta, – juokėsi Robertas. – Lietus ir vėjas čia – kasdienybė. Todėl net trumpus atstumus islandai važinėja automobiliais, kuriuos neretai vėjai net pakelia. O lietus lyja įstrižai – nuo vėjo.”
Bet šeimos daug vaikų turi ir dėl to, kad jie yra pagalba ūkyje. Berniukams ir mergaitėms – tie patys darbai. Valstybė daug investuoja į vaikus, į jų laisvalaikį, sportą. Reikjavike, kuriame gyvena apie 150 tūkstančių gyventojų, yra net 33 futbolo stadionai, kuriuose futbolas žaidžiamas ir žiemą, ir vasarą, jei tik orai leidžia.
Stadionai apšviesti ir žiemą šildomi, todėl nenuostabu, kai matai žaidžiančius vienmarškinius vaikus. Aišku, šildyti bepigu, nes karštas vanduo imamas iš magmos. Garai paverčiami elektra. Už šildymą islandai moka tik abonentinį mokestį. Baseinų yra dar daugiau. Teškentis juose po darbo įprasta visiems islandams.
„Moterys? Moterys čia ypatingos. Taip, vyrų dėmesio joms gal ir stinga, bet ir poreikio nėra. Aukštos, lieknos, šviesiaplaukės, savarankiškos. Tiesa, kad šalyje yra problemų dėl kraujomaišos, nes visi vieni kitiems yra artimesni ar tolimesni giminės, – pripažino salą gerai pažįstantis Robertas. – Nemažai problemų buvo ir dėl alkoholio, todėl vyriausybė ėmė tiek daug investuoti į sportą.
Tačiau dabar kyla problemų ir dėl kvaišalų vartojimo. Islandai vis dėlto – vikingai, nėra švelnučiai. Apsvaigę jie nesivaržo paleisti į darbą kumščių“, – pasakojo Robertas.
Jis pats patyrė, kad su islandais nelengva susidraugauti. Bet jei įgyji jų pasitikėjimą, jie tampa patikimais kolegomis, visada besilaikančiais savo žodžio.
Keturias dienas kelionėje po Pietų Islandiją mus lydėjo intelektualusis gidas Arūnas Bliūdžius. Nustebau išgirdusi, kad islandai – dirbtinė tauta, daugiausia kilusi iš norvegų, farerų, švedų, danų tautų. Išlaikę nepakitusią kalbą, jie gali skaityti ir senąsias savo sagas, rankraščius, užrašytus net XI amžiuje, bet pasakojančius istoriją nuo VIII–IX amžių.
Iki šiol islandai neturi pavardžių, jie vadinasi tėvavardžiu, gale jo pridėdami tik lytį nurodantį žodį – tėvo sūnus ar dukra.
Aplankiusi nemažai salos įžymybių paskutinę dieną galėjau pasirinkti: arba pasipliuškenti Žydrojoje lagūnoje, arba susitikti su dviem lietuvėmis, gyvenančiomis Reikjavike. Pasirinkau lietuvaites. Buvo smalsu, kaip čia joms sekasi įsikurti?
Ugnė Rusvaltaitė manęs laukė nuomojamame namelyje pačiame Reikjaviko centre. Visi nameliai čia dažniausiai balti, nedideli, kuklūs, bet jaukūs, su mažyčiais kiemais.
Gali atsikvėpti nuo lietuvių taip pamėgtų kuo didesnių, kuo prabangesnių namų, turinčių visiems įrodyti išskirtinę šeimininkų padėtį visuomenėje. Islandijoje niekam nieko įrodinėti nereikia, o pasigyrimas neva turtais sukels tik nuostabą.
Ugnės namuose manęs laukė kvapus braškių pyragas ir jo kūrėja lietuvė Loreta Liutkuvienė. „Nespėjau jums iškepti pyrago su geizeriais ir kriokliais“, – juokėsi moteris, tarp lietuvių jau garsėjanti savo konditeriniais stebuklais.
– Merginos, ar labai buvo sunku pritapti Islandijoje, priprasti prie trumpučių, tik retsykiais saulėtų vasarų ir ilgos tamsos? Ar taip ir nepritapote – jaučiatės čia svetimos ateivės? – klausiau moterų, kai jaukiai įsitaisėme su kavos puodeliais.
– Čia labiau pritapau nei Lietuvoje, – nustebino Ugnė, sūpuojanti 1 metų ir 9 mėnesių Luką. – Lietuvoje niekada nesuprasdavau nuolatinio skundimosi, intrigų darbe. Čia pasijutau galinti būti natūralesnė, paprastesnė, nes Lietuvoje juk labai mėgstame susireikšminti. Net buvo keista, kad į mane, ateivę, iškart darbe buvo žiūrima žmoniškai, net klausiama mano nuomonės.
O kai grįžtu į Lietuvą, porą dienų būnu ištikta šoko dėl to, kaip jaunos merginos socialinių tinklų spaudžiamos būti kažkuo. Kažkaip rengtis, pirkti garsių firmų rūbus, dažytis, operuotis. Čia tu gražus toks, koks esi. Pasidažiau tik jums ateinant, – juokėsi Ugnė.
Bet ji ir apgailestavo, kad su aukštakulniais čia nepabėgiosi, kai vėjas ant šono verčia: „Apsiaviau kartą, kai į lietuvių teatro spektaklį ėjau, po to dvi dienas kojas skaudėjo!“
– Lietuvoje turėjau atostogų, draugė pasiūlė – važiuojam į Islandiją! – prisimena Reikjavike jau šešerius metus gyvenanti Loreta. – Lietuvoje neturėjau ką prarasti. Atvažiavau tik su kuprine. Ir trečią dieną jau dirbau.
Čia, žuvų fabrike, galima įsidarbinti ir pirmą dieną, o atlyginimai labai geri. Apie 3 tūkstančius eurų atskaičius mokesčius. Ir likau. Bet fabrike įskaudo nugarą, tai – visų profesinė liga. Tuoj gavau gydymą, reabilitaciją, masažus, islandų kalbos kursus, net psichologų pagalbą.
Abi moterys sutinka – islandai nepuola apsikabinti. Bet jei tapsi jų draugu, tai ilgam.
Nėra ir niekinamo požiūrio į imigrantus, šie juk dirba sunkiausius darbus. Vis dėlto darbe būna ir mobingo, ir ne kiekvienas ateis į pagalbą, jei bėda. Tačiau yra institucijų, į kurias gali kreiptis ir sulaukti konkrečios pagalbos.
Lietuvių neoficialiai Reikjavike – apie 5 tūkstančius. Moterys tikino, kad stengiasi vieni kitus palaikyti. Tačiau lietuviai drauge atsiskraidina ir pavydo, intrigų, pridaro nusikaltimų.
– Čia apsigyvenus reikėjo skirti daug laiko, kad suprasčiau islandų įstatymus. Su vyru Tomu daug tuo domėjomės. Nusprendžiau padėti lietuviams net be atlygio. Ir sulaukiau tiek priekaištų, net grasinimų!
Užuot padėkoję, dar apkaltindavo. Lietuvaičiai labai mėgsta, kad viską jiems padėtum ant lėkštutės ir dar sukramtytum. Islandai tuo atžvilgiu daug geranoriškesni“, – įsitikinusi Ugnė.
Ar lietuvės, bendraudamos su islandais, įgijo naujų patirčių?
Abi atsakė vienu balsu – taip! Nesureikšminti daugelio dalykų. Juk gyvenimas yra daug paprastesnis, mes jį patys sau nusipiešiame, prisistatome kliūčių ir stengiamės jas įveikti, užuot gyvenę.
– Aš nuomojuosi kambarį islandų šeimoje. Kai dėl darbo kilo sveikatos problemų, iš pradžių nežinojau, kur man eiti? O gal tik menkniekis, pakentėsiu? Esi užsienietė, nemoki kalbos. Man užteko tik prasitarti, ir šeimininkas visur ėjo drauge su manimi.
Ilgai laukti gydytojų čia irgi normalu, kaip Lietuvoje. Bet šeimininkas vos ne kumščiu į stalą: ji užsienietė, reikia padėti, – juokėsi Loreta, įsitikinusi, kad islandai mieliau daro nei plepa.
Nenuostabu, kad mes, trys moterys, aptarėme ir vaikų auginimo Islandijoje ypatumus.
– Valstybė remia kiekvieną vaiką iki 18 metų, jei tėvų atlyginimas neviršija 8 milijonų kronų (beveik 57 tūkst. eurų) per metus.
Mes už Luką gauname 240 tūkstančių kronų (1700 eurų) per metus – tai minimali vieno mėnesio alga. Galime prašyti papildomų lėšų ir už būrelius.
Dar neseniai kūdikį namie buvo galima auginti iki 9 mėnesių, ir tik neseniai prailgino laiką iki metų. Bet islandai tuo nepiktnaudžiauja. Gal dėl to, kad į darbą išeiti ir vaiką palikti nėra problemų, – čia juk beveik visi giminės. Šalia – tetos, močiutės, pusseserės.
Gal tik užsieniečiams sunkiau. Tokių lėliukų nepriima net „dienos mama“. Tokia paslauga čia populiari, kai moteris, gavusi leidimą, apsiima prižiūrėti 4–5 vaikučius. Nes darželiai priima vaikus tik nuo 1,5 metų. Mes įvairiai sukamės, lietuviai padeda vieni kitiems. Profesionali auklė ima 3 tūkstančius kronų (21 eurą) už valandą. Tiek neuždirbsi, – sakė Ugnė.
Apie vaikų atėmimą iš tėvų, vaikus, skundžiančius savo tėvus, lietuvės nieko negirdėjo. Taip, šeimose būna ir narkotikų, ir alkoholio. Bet vaikų globos namų nėra, kilus problemoms vaikai pabūna pas laikinus globėjus arba šeimos ir vaikų centruose. Paprastai po savaitės vaikas grąžinamas į šeimą. Bet kilus nors mažiausiai abejonei, pastebėjus darželyje mėlynę ant vaiko kūno arba pasikeitusį vaiko elgesį tą pačią dieną šeimoje pasirodo specialistai.
– Reikjavike ir mažesniuose miesteliuose visi vieni kitus pažįsta, nepasislėpsi, – sakė moterys, visa širdimi pamilusios Islandiją ir jos žmones.
– Mums patinka, kad Islandijoje svarbu duotas žodis. Kartais net nereikia įrodymų. Dar neseniai islandai net durų nerakindavo, parduotuvėse nebuvo net stebėjimo kamerų. Kol čia privažiavo prašalaičių, tarp jų ir lietuvių, – apgailestavo Loreta.
Moteris prisiminė, kaip jos draugė lietuvė patyrė automobilio avariją. Ne ji buvo kalta, ir sveikata nelabai nukentėjo. Manė, kad neverta net prasidėti su draudimu. Draugė islandė paragino – turi eiti į fizioterapiją, tau priklauso draudimo išmoka!
Rezultatas – jai buvo išmokėta tokia išmoka, kuri tapo svaria suma perkant butą Ispanijai priklausančioje Tenerifės saloje.
Kaip įrodymas buvo tik islandės laidavimas, kad lietuvė yra doras žmogus, neišsigalvojo, avarijos neinscenizavo.
Paklaustos apie Islandijos kalėjimą, lietuvės tik nusijuokė.
Kad islandas patektų į kalėjimą, jam reikia laukti eilėje. Laukia namie, gal turi apykoję, gal laikosi komendanto valandos. Islandai patys prašosi – priimkite greičiau, atsibodo laukti!
Kalėjimas – kaip daugiabutis, be jokių tvorų. Islandai pakliūna į kalėjimą dažniausiai už narkotikus ar finansinius nusikaltimus. Bet lietuviams į tokį kalėjimą nepasiseka pakliūti – jie išsiunčiami atlikti bausmės į Lietuvą.
Ar tikrai šalyje, kuri taip rūpinasi savo piliečiais, yra opi narkomanijos problema?
– Islandai sėkmingai kovojo su alkoholizmu, bet neišvengė narkotikų problemos. Narkotikai dažnai yra vakarėlių dalis, kaip alus. Mano kaimynas, dar 10-metis vaikas, jau prekiavo kvaišalais, o nuo 14 metų ėmė vartoti. Reabilitacijos centruose jau yra ir besigydančių vaikų, – apgailestavo Ugnė.
Lietuvės mano, kad narkotikų problema auga ir dėl to, kad islandai nuo mažens vartoja gydytojų skiriamus antidepresantus.
Tėvai nori, kad vaikai būtų ramūs, mokytųsi, o lengviausias būdas – slopinti jų emocijas vaistais. Vyresniame amžiuje be antidepresantų jie taip ir neišmoksta tvarkytis su emocijomis, tuomet griebiasi kvaišalų.
– Vienąsyk, kai turėjau problemų dėl sveikatos, gydytojui ištryško ašara, ir jis tuoj man pasiūlė: „Jums išrašysiu antidepresantų.“ „Nereikia.“ „Reikia!“ Islandams tiesiog norisi gyventi patogiai, atsipūtus. Tai yra norma, – sakė Ugnė.
Islandijoje lengvi narkotikai nėra legalizuoti, jų dozės išrašomos receptu. Bet nelegaliai narkotikai keliauja į Islandiją keltais, laivais, o Lietuva yra viena šalių, iš kurios irgi įvežama nemažai kvaišalų.
– Kai dėl Covid-19 pandemijos Islandija buvo uždariusi sienas, šalyje padaugėjo nusikaltimų. Policija svarstė – gal dėl narkotikų trūkumo? Skaitėme tokį straipsnį ir stebėjomės, – pasakojo moterys.
Ilgos žiemos, ilgi tamsos mėnesiai, pilkas dangus, šykščiai vasarą nusišypsanti saulė. Bet kai pro debesis išlenda saulė, islandai truputį išprotėja!
Kiek prifilmuota jų beprotiško siautulio! Pernai vasarą buvo neįprastai karštų dienų, net 25 laipsniai šilumos.
Žmonės tiesiog alpo, šokinėjo į dar neišdžiūvusias upes, visi išsirengę iki nuogumo. „Net 14 laipsnių šilumos jiems karšta“, – juokėsi lietuvės, jau pripratusios prie Islandijos klimato.
Kai taip mažai saulės, islandams visada trūksta vitamino D. Vaikai nuo gimimo gauna ryklio taukų, jų kapsulės stovi šalia dantų pastos. Islandai nemėgsta soliariumų, juose dažniau kaitinasi lenkai ir lietuviai. Islandai mieliau saulės gaudyti skraido į Ispaniją. Islandijos piliečiai gauna lengvatinę paskolą, kad galėtų įsigyti būstą Ispanijoje.
Užtat islandai – baseinų mėgėjai. Vos ne kiekviename islandų kieme tyvuliuoja baseinas. Dažnas kaimelis neturi bažnyčios, bet būtinai turi viešą baseiną su natūraliu, siera kvepiančiu vandeniu. Ir, aišku, šildomą, nes elektra beveik nekainuoja. Tad žiemą tupint šiltame baseine ar Žydrojoje lagūnoje islandams jau daug lengviau laukti kada nors vis tiek pasirodysiančios saulės.
Nors ir Ugnė, ir Loreta žavisi savo antrąja tėvyne – Islandija, jos vienu balsu kritikuoja jos švietimą.
Islandai daug pasiekę moksle, energetikoje, bet jų švietimo sistema – netobula. Moterys pasakojo žinančios daug pavyzdžių, kai gabesni mokiniai, studentai išvyksta mokytis į užsienį. Privačių mokyklų čia mažai. Darželinukams, pradinių klasių mokinukams skiriama daug dėmesio ir lėšų. Bet vėliau mokymosi kokybė smunka.
Iki pat 9 klasės mokiniams nereikia atlikti namų darbų. 16-mečiai jau turi pasirinkti specialybės mokymus, gimnazijos turi įvairius profilius. Ir tik po to gali stoti į aukštąsias mokyklas. Tai nėra blogai. Jauni žmonės jau gali rinktis profesiją. Ne taip kaip Lietuvoje, kur nuvertintas profesinis mokymas.
Užklasinės veiklos vaikams lyg ir netrūksta, yra daugybė sporto būrelių, bet nėra profesionalių pedagogų, gerų trenerių. Todėl nenuostabu, kad paaugliai turi daug laisvo laiko ir gali traukti žole vadinamą marihuaną.
Bet labiausiai Ugnei ir Loretai Reikjavike trūksta profesionalių kultūros renginių.
– Per Kultūros naktį buvome Vilniuje, – pasakojo moterys. – Visas miestas gyveno kultūros renginiais. Čia du senukai gatvėje pamuzikuos – ir visi patenkinti paplos. Nieko ypatingo publikai nereikia.
Reikjavike vyko jūros šventė. Na, galvojam, visas miestas linksminsis! Pagrojo kažkoks orkestras, vaikai ant batuto pašokinėjo, ir visi džiaugėsi. Matytų jie Klaipėdos jūros šventę!
Nors islandai – labai meniška tauta, muzikali, daininga. Bet dažniausiai tai ir lieka mėgėjišku lygiu, nes jie neturi profesionalių pedagogų. Todėl jie stengiasi pritraukti į šalį profesionalų iš viso pasaulio ir labai vertina profesionalų meną.
Tuo yra tekę įsitikinti ir man pačiai, kai anksčiau lankiausi Reikjavike.
Kai penktadienio vakarą su vienu Reikjavike gyvenančiu lietuvių menininku užsukome į sausakimšą restoraną, islandai, išgirdę, kad aš – iš Lietuvos, sukėlė ovacijas skanduodami „Lietuva – Tuminas!“
Mat teatro režisierius Rimas Tuminas anksčiau buvo statęs spektaklį Islandijos nacionaliniame dramos teatre. Pasimaudžiau jo šlovėje – vienas per kitą įsiaudrinę islandai man ėmė siųsti pilnus bokalus alaus. Tuomet pirmą kartą pasigailėjau, kad negeriu alaus...
