Iš Marijampolės rajono kilusi dvynukų mama, kūrybininkė ir visažistė O.Žebrauskė studijuoti persikėlė į sostinę. Ten baigusi vizualinės komunikacijos studijas su vyru ir toliau planavo savo ateitį Vilniuje, tačiau viską pakeitė vienas netikėtas gyvenimo posūkis.
– Kaip priėmėte sprendimą kraustytis į Kauną? – „Laikinoji sostinė“ paklausė O.Žebrauskės.
– Persikėlus gyventi į Kauną labai dažnai sulaukdavau klausimo, kodėl priėmiau tokį sprendimą. Visiems juokaudama atsakydavau, kad esu meilės emigrantė, bet iš tikrųjų tame yra tiesos.
Persikelti į Kauną buvo ne mano mintis. Kartu su vyru gyvenome Vilniuje, baigę mokslus planavome ateitį ten, bet kartais vis sukirbėdavo mintis, kad, išskyrus darbus, mūsų sostinėje niekas nelaiko. Vyras nusprendė pamėginti įsidarbinti vienoje Kauno įmonėje. Pakalbėjome, kad būtų juokinga, jei priimtų, dar pagelbėjau jam rašant motyvacinį laišką, o kai pasakė, kad jį priėmė, vos nenuvirtau. Vyras gavo tikrai gerą pasiūlymą, todėl varianto jo nepriimti net nesvarstėme.
Vis dėlto nebuvau pasirengusi taip greitai keltis gyventi kitur, buvau neseniai pradėjusi dirbti naujame darbe, todėl reikėjo laiko susidėlioti mintis ir planą, kaip čia toliau bus – ar gyvensime Vilniuje ir jis važinės į Kauną, ar paliksime sostinę. Kadangi daug laiko neturėjome, nusprendėme, kad vyras keliasi gyventi į Kauną, o aš pagyvensiu Vilniuje, kol susitvarkysime visus buto, darbų ir panašius reikalus ir tada prisijungsiu prie jo.
– Koks buvo pirmasis įspūdis persikėlus gyventi į Kauną?
– Pirmas įspūdis, tiesą sakant, buvo nekoks. Ne dėl paties miesto ar žmonių, o labiau emociškai. Taip sutapo, kad persikėliau į naują miestą, niekur nedirbau, nemažai laiko praleisdavau viena, artimoje aplinkoje patyrėme skaudžių netekčių, dar, pamenu, toks šaltas ir niūrus ruduo buvo.
Tuo metu ilgėjausi gal ne tiek paties Vilniaus, kiek tiesiog norėjosi pabėgti nuo visko ten, kur viskas buvo sava ir žinoma.
– Ar buvo sunkiau priprasti prie gyvenimo Vilniuje, ar Kaune?
– Kadangi jau buvau gyvenusi didmiestyje, tad nei eismas, nei žmonių srautai, nei kažkokie kiti didesnių miestų niuansai nebuvo nauja. Tiesa, juokais draugams vis sakydavau, kad Kaune sudėtingiausia perprasti eismą Pilies žiede, nes Vilniuje būtent tokio nebuvo nė vieno. (Juokiasi.)
Vis dėlto atsakant į klausimą, kur buvo sunkiau priprasti, sakyčiau, kad gal Vilniuje. Ten persikėliau gyventi iš mažesnio miesto, tada absoliučiai viskas buvo kitaip, nauja. O Kaune dažnai ir iki persikraustymo apsilankydavome, ir draugai dėjo nemažai pastangų, kad supažindintų su miestu, įtrauktų į gyvenimą čia.
– Ar galite palyginti šiuos du miestus?
– Abu miestai turi savo žavesio. Be to, ir mano gyvenimo tarpsniai visai kitokie buvo Vilniuje ir yra Kaune. Į Vilnių atsikrausčiau studijuoti, todėl ir gyvenimas tuomet buvo kitoks – daugiau išėjimų su draugais, kūrybinių veiklų studijuojant, vakarėlių mieste.
Kaune gyvename ramesnį gyvenimą. Persikraustę čia netrukus įsigijome namus, po to kūrėme šeimą, ją papildė vaikai. Dėl to ir šį miestą vertiname kitaip – jis mums labiau orientuotas į šeimą.
– Ar persikrausčiusi į Kauną pajutote, kad šis miestas mažesnis?
– Man asmeniškai labai nesijaučia mažesnio gyventojų skaičiaus. Gal nebent pagal eismo spūstis būtų galima palyginti, kad čia jos, atrodo, greičiau prasiskirsto.
Gyvenimo tempas, manau, taip pat priklauso ne tiek nuo miesto, kiek nuo paties žmogaus būdo.
Galiu pasakyti, kad gyvendama Kaune turbūt gyvenu intensyviau, lyginant su metais, praleistais Vilniuje. Nors pats gyvenimo būdas ramesnis, bet tempas, kai visas gyvenimas ne vien apie save, didesnis.
– Kokia jūsų mėgstamiausia vieta Kaune?
– Pirmaisiais gyvenimo Kaune mėnesiais tiek draugai, tiek mes patys dėjome nemažai pastangų, kad prisijaukintume šį miestą, tad drąsiai visiems sakydavau, kad Kauno per pirmus mėnesius pamačiau daugiau nei Vilniaus per penkerius metus.
Vienos mėgstamiausios vietos čia neturiu, tačiau labai mėgstu gamtą, todėl visi aplink mus Kaune esantys miškeliai, takeliai, atodangos, apžvalgos aikštelės ir panašūs gamtiški dalykai man labai patinka ir stengiamės juos reguliariai aplankyti.
– Kokia yra Kauno kultūrinė pusė?
– Kaune tikrai yra ką veikti. Mes net gyvendami Vilniuje neretai atvažiuodavome į Kauną į koncertus, sporto varžybas ar spektaklius. Čia tikrai netrūksta veiklos visoms amžiaus grupėms. Įvairios edukacijos vaikams ir suaugusiesiems, koncertai, sporto varžybos. Manau, kad Kaunas Europos kultūros sostine tituluojamas tikrai pelnytai.
– Galbūt yra ir Kauno trūkumų?
– Kadangi dabar gyvename Romainiuose, turbūt aktualiausi yra infrastruktūros trūkumai – šaligatvių, apšvietimo, dviračių takų nebuvimas – ir visi klausimai, susiję su vaikais, – darželių, mokyklų trūkumas.
– Ar galite palyginti gyvenimą Romainiuose su kito Kauno gyvenamojo rajono specifika?
– Persikėlę į Kauną apsigyvenome Dainavos mikrorajone. Ganėtinai sunku palyginti su dabartine vieta, nes pirmoji vieta buvo tarsi visiškai įsikūręs miestas, seniai gyvuojantis rajonas. Parkas, turgus, bankas, šeimos klinika, įvairios parduotuvės, kavinės, viešasis transportas, susisiekimas su kitais rajonais – viskas ranka pasiekiama.
Dabar gyvename kaip ir užmiestyje, kuris, nors ir labai sparčiai, bet dar tik kuriasi, plečiasi. Yra dalykų, kurių čia dar trūksta, bet, kalbant apskritai, čia gyventi šeiminį gyvenimą, nepaisant tų kelių trūkumų, mano akimis, smagiau ir patogiau.
– Visuomenėje paplitęs stereotipas, kad Kauno gyventojai nemalonūs ir nedraugiški. Ar teko su juo susidurti?
– Taip, pati prisimenu ir iš vaikystės šį stereotipą. Vis dėlto dabar manau, kad žmonės yra sąmoningesni ir supranta, kad ne nuo gyvenamosios vietos priklauso žmogaus būdas.
