Fizikos specialybę baigusi ir bene 25 metus kartu su „Bliko“ komanda fejerverkus į dangų leidžianti Z.Kerul čia kadaise buvo pakviesta tuomet, kai ieškojo darbo.
„Beveik prieš 30 metų šią įmonę įkūrė mano bičiuliai. Jie šaudydavo fejerverkus, o aš žavėdamasi bėgiodavau iš paskos, kad tik viską pamatyčiau savo akimis. O kai ieškojau darbo, man pasiūlė prisidėti prie komandos – gamyboje reikėjo dar vienų rankų.
Kad dirbtum pirotechniku, nereikia būti baigusiam specialių mokslų, juolab kad ir nėra tokios mokslo įstaigos, kurioje galėtume semtis žinių. Žinoma, gamyboje dirba chemikai, su aparatūra dažnai – fizikai, o visų kitų dalykų, drąsiai sakau, galima išmokti vietoje.
Dabar savo patirtimi jau dalijasi „Bliko“ profesionalai – naujiems pirotechnikams rengiame tokius kursus patys. Mokome, kaip saugiai elgtis su technika, kaip šaudyti“, – pasakojo Z.Kerul.
Negana to, paskui seserį į „Bliką“ atėjo dirbti ir Zitos jaunesnysis brolis Andrejus. Dabar abu pirotechnikai džiaugiasi darbe susitinkantys kasdien, o vyras darbuojasi ir gamyboje.
„Mums abiem darbas – malonumas, brolis čia irgi dirba jau ne pirmą dešimtmetį – ir jį sužavėjo fejerverkai. Apie savo darbus išsikalbame darbe – į laisvalaikį, svečius, giminės susitikimus darbo pokalbių jau nebesinešame. Andrejus tylesnis, ramesnis, o aš – emocingesnė“, – prisipažino moteris.
Iš pradžių kiek nerimavę dėl vaikų darbo pasirinkimo, dabar su jų pasirinkimu jau susitaikė ir tėvai. Juk svarbiausia šaudant fejerverkus, kaip ir vairuojant automobilį, – saugumas, kurio jiedu su broliu visada kruopščiai laikosi, ir šaltas protas.
Zitą ir Andrejų būtų galima pavadinti ir batsiuviais be batų – per asmenines šventes, savo ar tėvų gimtadienius jie fejerverkų nešaudo. Kodėl?
„Kai tai darai kone kasdien, asmeninėje erdvėje jau nori pailsėti, atsipalaiduoti. Juk šaudyti fejerverką – didelė atsakomybė, visada ir visur svarbūs saugumo reikalavimai. Tai – darbas, kurį, būdami su šeima ar artimaisiais, paliekame už durų“, – sakė pirotechnikė.
Grožis, romantika, įspūdis – tokias emocijas iš fejerverkų festivalių išsineša žiūrovai. Ar pirotechnikai spėja pasigėrėti savo kūriniais danguje, ar jiems tuo metu svarbūs tik techniniai sprendimai ir kaip tobuliau juos įvykdyti?
„Man noras pamatyti fejerverkus priklauso nuo dvasinės būsenos ir nuotaikos. Kai tik pradėjau dirbti, man visi fejerverkai buvo ypatingo grožio reginys. Tačiau kai tampi atsakingas už reginį, svarbiau tampa ne grožis, o komandos narių ir žiūrovų saugumas: stebiu, ar nekrinta žvaigždutės į minią.
Žinoma, gražu, bet atsipalaiduoti negali. Kai nesi atsakingas, esi tik žiūrovas – gėriesi, žaviesi. Tačiau tik tada, kai šaudo kiti. Mano aistra fejerverkams dar tikrai nepraėjo“, – šyptelėjo moteris.
Kai Zita pradėjo dirbti su fejerverkais, kiekvieną jų reikėdavo laiku iššauti paspaudžiant mygtuką.
Reikėdavo ne tik pataikyti į muzikos ritmą, bet ir tiksliai apskaičiuoti, per kiek laiko paspaudus mygtuką fejerverkas sužibės danguje.
„Muzikinių fejerverkų dėl to buvo vos vienas kitas – tai buvo itin sudėtinga užduotis. Dabar technologijos žengia į priekį, mūsų darbas gerokai paprastesnis – turime kompiuterinę programą, kurioje viskas sustyguota, žinome savo gaminius – kiek sekundžių praeina nuo išleidimo iki išsiskleidimo danguje, galime numatyti piešinį kompiuterio ekrane. Su šiomis technologijomis dirbti kur kas lengviau.
Žinios, muzikos pojūtis, programavimas – mūsų pirodizainerio atsakomybė. Didysis mūsų darbas dabar yra gerokai prieš tai, kai grožį – trumpą efektą – įvertina žiūrovai. Mano darbas – techninis. Mūsų variklis – žiūrovų aikčiojimas“, – sakė Z.Kerul.
Paklausta, ar yra vietų, kuriose niekada neleistų fejerverkų, Zita patikino, jog yra buvę, kad atvykus teko keisti šaudymo vietą ar svečių prašyti paėjėti kiek tolėliau dėl saugumo.
„Nesaugu šaudyti viduryje miško ar viduryje minios, tačiau fejerverkai ant vandens – nuostabu. Turime pontoninius plaustus, ant jų statome fejerverkus. Tai ir saugu, ir gražu – fejerverkai atsispindi vandenyje, tad vaizdas dar gražesnis“, – pasakojo moteris.
Kone visi jos savaitgaliai – darbe, o pirotechniko darbas – pramogų verslo dalis, tad, kaip ir dainininkai ar aktoriai, „Bliko“ komanda dažniausiai darbuojasi poilsio ir švenčių dienomis.
„Kai nusiperku bilietą į koncertą, kuris vyksta savaitgalį, komandą dėl laisvadienio perspėju prieš pusmetį. Mes – pramogų verslo dalis, ramiausias laikas – vasaris, kovas, lapkritis“, – sakė Z.Kerul.
Zita ne kartą girdėjo kalbas, kad pirotechniko darbas – ne moterims, nes jis ir sunkus fiziškai: tenka ir dėžes panešioti, ir techninius dalykus išmanyti. Tačiau Z.Kerul džiaugiasi, kad moterų pirotechnikių randasi vis daugiau. Ypač smagu su dailiosios lyties atstovėmis pabendrauti festivaliuose užsienyje – čia moterų galima sutikti kur kas daugiau.
„Jei tenka į renginį važiuoti vienai, renkuosi paprastesnius fejerverkus. Didelio fejerverko viena nepaleisčiau: sujungti laidus moku, bet kilnoti sunkiai negaliu. Matyt, dėl to čia ir sutinkame daugiau vyrų nei moterų“, – svarstė Zita.
Ar sunku moteriai dirbti vyrų pasaulyje?
Kadaise, kai tik pradėjo važinėti į renginius, būdavo ir taip, kad užsakiusieji fejerverkus į ją žiūrėdavo kreivai. Zita ne kartą yra girdėjusi, kaip komandos nariai tikino užsakovą, kad ji viską atliks puikiai.
Vis dėlto suknelės, aukštakulniai ar puošnus manikiūras – ne Zitai. Sportinio stiliaus gerbėja nemėgsta suknelių, o manikiūro atsisakė senokai – jis tiesiog neišsilaiko.
„Aš – ne puošeiva, man patinka laisvalaikio stiliaus drabužiai. Juolab kad turiu du šunis, su kuriais kasdien keliaujame į gamtą. Mėgstu nuvažiuoti į kaimą, o didžiausia aistra – kelionės. Mėgstu pažintines keliones. Bent dukart per metus stengiuosi kur nors išvykti. Nemėgstu gulėti paplūdimyje – ir mūsų pajūryje neguliu, einu, važiuoju dviračiu, aktyviai leidžiu laiką“, – patikino moteris.
Rugsėjo pradžioje konkursinėje festivalio „Pyronale 2022“ programoje pasirodžiusiems lietuviams didžiausią įspūdį paliko olimpiniame Berlyno stadione fejerverkams leisti skirtas milžiniškas plotas.
„Šaudyti fejerverkus ten – didžiulis malonumas. Atstumai dideli, saugumas puikiai užtikrintas. Didelis laukas suteikia galimybę išstatyti fejerverką plačiau, jam netrukdo medžiai, arčiau stovintys žiūrovai ar pėstieji, einantys nesaugioje vietoje.
Profesionalui žiūrėti į fejerverką atsipalaidavus – didelis džiaugsmas. Ką jau kalbėti apie susitikimus su kitomis komandomis iš viso pasaulio, pažintis ir draugystes“, – pasakojo Zita.
Festivalyje su tokių senas fejerverkų šaudymo tradicijas turinčių valstybių kaip Brazilija, Meksika, Šveicarija atstovais dalyvavę lietuviai dar kartą įsitikino: Lietuva čia ne toks ir mažas grūdelis.
Beveik 30 metų dirbanti „Bliko“ komanda jau įgijo didelę patirtį ne tik festivaliuose. O festivaliai suteikia neįkainojamos patirties ir leidžia išvysti geriausius kitų šalių atstovų darbus.
„Gauname puikias galimybes, pasisemiame naujų idėjų. Kiekvienos šalies pirotechnikai turi savitą pasirodymo stilių. Meksikiečiai komisiją ir žiūrovus stebino garsu, kiti – spalvomis, o mūsų esminis pasirodymo akcentas – fejerverkų dermė su muzika. Muzikos kūrinių derinimas su ugnimi net mažą fejerverką padaro didžiulį. Lietuvoje žmonės irgi jau supranta, kad muzika – labai svarbi. Daugelyje mūsų pasirodymų sprogimai dera su muzika – tai ir palieka neišdildomą įspūdį“, – pasakojo moteris.
Nors fejerverkų pasirodymus, atrodytų, būtų galima vadinti skonio reikalu, programas rengiantys pirotechnikai gauna nurodymus, kurių privalu laikytis.
Pavyzdžiui, Berlyne kelias minutes komanda turėjo šaudyti tyloje ir į dangų leisti tik dviejų spalvų – baltus ir mėlynus – fejerverkus.
Per kitą pasirodymą visos komandos privalėjo šaudyti pagal tą patį kūrinį.
Trečiam buvo pateiktas ilgas klasikinių muzikos kūrinių sąrašas, iš jo komandos turėjo išsirinkti mažiausiai keturis ir pagal juos parengti pasirodymą danguje. Visa programa turėjo trukti ne ilgiau nei 15 minučių.
„Nenuvertindama mūsų patirties ir meistriškumo pasakysiu, kad Berlyne ir sėkmė buvo mūsų pusėje. Jei kalbėsime apie skonį, taip, man, pavyzdžiui, Šveicarijos pasirodymas Berlyne patiko kur kas labiau už estų, bet antrąją vietą laimėjo pastarieji. Komisija, matyt, matė šveicarų klaidų“, – šypsojosi Z.Kerul.
Paprašyta priminti įspūdingiausią savo fejerverką, moteris juokėsi, kad tai neįmanoma misija. Mat kaskart įspūdžiai vis kitokie, vis nauji. Kas buvo gražiausia prieš kelerius metus, jau pamiršta, nes į širdį jau įkritę kiti ugnies spektakliai.
„Štai neseniai per vestuves leidau tikrai ne didžiausią fejerverką, bet oras ir aplinka buvo palankūs, nebuvo rūko, vėjo, todėl viskas vyko idealiai, fejerverkas kilo juodame kaip derva danguje, mat šaudėme už miesto, kur nebuvo jokių kitų šviesų, – buvo ryšku, gražu.
Svečiai vis ėjo ir ėjo dėkoti. Žmonių dėkingumas, jų aikčiojimai – didelė dalis mūsų darbo malonumo. Juk ir dirbame jiems, jų džiaugsmui. Vis dėlto esu turėjusi ir nuostabių didžiulių pasirodymų rūškanoje minioje. O man tas fejerverkas buvo toks gražus... Tokie atvejai nuliūdina“, – neslėpė Z.Kerul.
Pirotechnikei gražiausi ne per daug ilgi fejerverkai, kad žiūrovas nepavargtų džiaugtis. Efektingiausios – „Bliko“ gaminamos kometos: geltonos ir ilgos, besiskleidžiančios nuo pat žemės iki dangaus ir prie jų itin derantys auksiniai rutuliai. Tokių Zita nėra mačiusi niekur kitur.
Nesėkmių jos darbe irgi būna – jeigu jau paspaudei mygtuką, atgal fejerverko nesugrąžinsi. Ne laiku pradėjęs purkšti fontanėlis ar iššovęs fejerverkas – žmogiškosios klaidos, nuo kurių nė vienas nesame apsaugoti. Tačiau dažnai žiūrovai tokių klaidų net nepastebi.
O tiems, kurie postringauja, kad fejerverkai – milžiniški pinigai, paleisti į orą, daug metų įspūdingus reginius danguje kurianti moteris turi ką atsakyti: kam tuomet eiti į kiną, jei po 10 metų tą filmą rodys per televizorių? Gal tokie žmonės neina ir į koncertus ar spektaklius?
Fejerverkai – ne tik nuotaiką pakelianti, problemas užmarštyje paliekanti pramoga, bet ir kultūros dalis.
Nugalėtojų programą išvys ir vilniečiai
- Lietuvos sostinėje rugsėjo 24-ąją vyksiančiame festivalyje „Vilniaus fejerija“ žiūrovai išvys tą „Bliko“ pasirodymą, kuris Berlyne buvo įvertintas ir tarptautinės komisijos, ir publikos – užėmė pirmąją vietą.
- Jausmas, kai dalyvauji festivalyje užsienyje ir kai Vilniaus Vingio parke, – skirtingas: rengdama pasirodymą sostinėje Z.Kerul didžiuojasi, kad tokią programą gali išvysti ir jos tautiečiai. Be to, užsienio svečius priimanti ir globojanti moteris džiaugiasi, kad Vilniaus festivalis – ir kitų šalių komandų trokštamas renginys.
- „Visada svečiams parodau Senamiestį, Užupį, būtinai nuvedu paragauti cepelinų. Čia, namuose, mano pagrindinis darbas – bendravimas su svečiais, organizaciniai dalykai. Vingio parke aš mėgaujuosi reginiu: atsipalaidavusi žiūriu fejerverkus“, – sakė Z.Kerul.
- Jėgas konkursinėje programoje šiemet Vingio parke išbandys Lenkijos, Rumunijos ir Meksikos pirotechnikai. Lietuvių „Bliko“ pasirodymas – dovana žiūrovams, jie rengia uždaromąją festivalio programą.
