„Užsidirbus pirmuosius pinigus atsiranda lengvas laisvės pojūtis, tačiau netrukus pradedi suprasti, kad pinigai negali būti galutinis tikslas“, – sako jis.
– Koks naujausias jūsų pirkinys?
– Pastarasis pirkinys, dėl kurio jaučiuosi išties laimingas, – bilietai į grupės „Rolling Stones“ koncertą Vienoje. Tai buvo fantastiška patirtis! Grįžo visi jaunystės prisiminimai, o koncertas buvo nuostabus, aprėpęs 60 ilgų kūrybos metų.
Grupė subtiliai priminė apie Ukrainą – nesileido į jokias politines kalbas, tiesiog atliko savo populiariąją dainą „Ne visada gali gauti tai, ką nori“ („You Can’t Always Get What You Want“) su ukrainiečių vaikų choru.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Jei atvirai, jau nebeperku daiktų pagautas emocijos. Kai buvau jaunesnis, tokių impulsyvių pirkinių buvo daugiau, bet bėgant metams vis geriau suprantu, ko man reikia. Nesu mėgėjas daug išlaidauti tik savo asmeniniams poreikiams, bet man negaila pinigų šeimos kelionėms ar bilietams į ypatingus koncertus, į kuriuos važiuojame kartu su žmona Daiva. Tiesa, perku gerus drabužius, nes man patinka, kaip jaučiuosi juos vilkėdamas.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Taip, privalau atsiskaityti pats sau ir tuo klausimu esu reiklus. Labai nemėgstu leisti pinigų be reikalo, tad visuomet prieš pirkdamas kokį nors daiktą paklausiu savęs – ar man to reikia? Ne dėl to, kad neturėčiau tam pinigų, bet todėl, kad man nepatinka pirkti daiktų, kurie vėliau rinks dulkes ant lentynų. Noriu pirkti tik tai, kas man svarbu.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Savo pinigų filosofiją geriausiai galėčiau paaiškinti visiems žinomu lego kaladėlių pavyzdžiu.
Užsidirbus pirmuosius pinigus atsiranda lengvas laisvės pojūtis, tačiau netrukus pradedi suprasti, kad pinigai negali būti galutinis tikslas.
Pinigai nedaro žmogaus laimingesnio ar liūdnesnio, jie tik sukuria saugumo jausmą. Vėliau požiūris į pinigus ima keistis, ieškai, kaip turimus išteklius panaudoti prasmingiau. Pradedi pastebėti tas mažas lego kaladėles, iš kurių galima statyti didelius statinius.
Gal viena maža tavo kaladėlė yra būtent tai, ko trūksta dideliam projektui. O gal gali sudėti savo didelį projektą. Nėra taip, kad sėdžiu ir laukiu, kada į mano sąskaitą įkris vienas ar du milijonai. Mano veikla – ieškoti kelių į didesnius projektus ir aukštesnius tikslus.
Neseniai investavau į vertikalaus ūkio „Leafood“ kūrimą. Tai puikus pavyzdys, kaip mano kaladėlė tiko prie kitų žmonių kaladėlių šiame neįtikėtiname ateities projekte.
Kartu statydami mes galime sukurti tai, kas anksčiau buvo neįmanoma, – išspręsti sezoniškumo problemą lapinių salotų rinkoje ir išties sumažinti CO2 dujų taršą, kuri vyksta transportuojant Lietuvoje valgomas salotas iš Ispanijos ar kitų Pietų šalių.
– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?
– Tėvai. Bet ne vien jų požiūris, bet ir mūsų tuometės gyvenimo sąlygos. Mes gyvenome skurdžiai ir skaičiavome ne tik kronas, bet ir centus. Nesakyčiau, kad buvome šykštūs, bet tikrai mokėjome gyventi taupiai.
Visą savo gyvenimą gyvenu pagal tėvų įskiepytas vertybes ir nemėgstu švaistyti pinigų.
– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?
– Taupyti man buvo įprasta nuo vaikystės, nes tėvai neuždirbdavo tiek pinigų, kad galėtų duoti vaikams. Nuo 14 metų pradėjau užsidirbti pats – mano pirmasis darbas buvo pas kaimyną ūkininką. Dirbau 30 valandų per savaitę, mano alga buvo 130–150 daniškų kronų (apie 20 eurų).
Jaučiausi be galo turtingas ir tai buvo keistas paradoksas – augau skurdžiai gyvenančioje šeimoje, bet jaučiausi turtingas. Tokiais pat principais auginau ir savo vaikus. Jie turbūt pasakytų, kad nebuvo lepinami, gal net atvirkščiai.
Stengiausi nesukurti sąlygų, kad mano vaikai jaustųsi nesmagiai draugų akivaizdoje, kad jiems nebūtų priekaištaujama, jog mūsų šeima gyvena geriau. Kartais turtingi tėvai gali tapti nemenka našta vaikams. Mažoje bendruomenėje, kurioje gyvenome, buvo sunku išlaikyti sveiką pusiausvyrą.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Į Romą veda daug skirtingų kelių. Gerbiu amerikiečius verslininką ir investuotoją Warreną Buffettą bei korporacijos „Microsoft“ įkūrėją, filantropą Billą Gatesą, vienus turtingiausių planetos žmonių, už tai, kad jie skiria didžiąją savo turto dalį labdaringiems tikslams. Šie žmonės turi sunkiai suvokiamas pinigų sumas ir būtų neprasminga tai atiduoti privatiems asmenims.
Neabejoju, kad jų vaikai taip pat nėra nuskriausti, jiems atiteks nemaža palikimo dalis. Dalijimasis yra labai gražus ir sveikintinas dalykas. Svarbu suprasti, kad verslui ar verslininkui užaugti padeda visuomenė, tad su šia visuomene būtina dalytis.
Visuomet mielai mokėjau mokesčius Danijoje, nes supratau, kad be jų – klientų ir pirkėjų – nebūčiau sukūręs tokio sėkmingo verslo. Viskas labai glaudžiai susiję. Mokesčių niekuomet nevengiau, bet mokėti daugiau, nei priklauso, nenoriu.
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Pinigai gali sugadinti žmones, ir dėl to be galo liūdna.
Tai labai priklauso nuo to, kokios vertybės tau buvo skiepijamos ir kokių prisirankiojai suaugęs, kaip vertini savo padėtį visuomenėje.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Uždirbau kiek mažiau nei 20 eurų. Atsimenu tai puikiai, nes tuomet buvau 14-os ir pasijutau kaip tikras karalius. Ta proga su draugais nuėjome į šokius, nupirkau visiems alaus ir cigarečių. Jaučiausi be galo laimingas galėdamas pavaišinti draugus, kurie neturėjo pinigų alui. Turbūt niekada nepamiršiu to ypatingo jausmo. Beje, tais laikais, 1970-aisiais, buvo įprasta 14-mečiams išgerti alaus.
Sumokėjau iš ūkininko gautu čekiu su jo parašu. Dirbančių jaunuolių mūsų bendruomenėje nebuvo daug – tik trys iš visos 20 vaikų klasės.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Vienintelis dalykas – kad turėdamas daugiau kaladėlių galėsiu pastatyti didesnį statinį. Be galo džiaugiuosi, jei galiu prisidėti prie kitų žmonių sėkmės.
Esu padėjęs keliems žmonėms tapti turtingesniems. Ir sakau tai ne tam, kad sulaukčiau padėkų, bet tam, kad paaiškinčiau, jog dirbant kartu galima pasiekti geresnių rezultatų.
Pastaruoju metu vis daugiau mūsų investicijų yra nukreipta į aukštesnius tikslus, į siekį gyventi tvariau ir spręsti svarbias problemas. Prieš dešimtmetį tokių tikslų neturėjau, bet dabar viskas pasikeitė. Galbūt tai natūralus gyvenimo ciklas siekti vis prasmingesnių projektų, o galbūt mūsų visuomenė tapo sąmoningesnė. Pastebiu, kad mano darbas čia, Lietuvoje, prasmingesnis nei Danijoje.
– Ar praveriate piniginę labdarai?
– Jei matau poreikį – aukoju.
– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?
– Ne, visuomet to bijojau. Ta baimė mane išties išgelbėjo nuo bankroto. Visuomet buvau labai atsargus ir stengiausi nepatekti į situacijas, kad prarasčiau viską, ką esu pastatęs.
Ligi šiol esu labai atsargus ir viską darau, kad netektų kovoti už išlikimą ir ateitį. Kartais mane pavadina riziką mėgstančiu žmogumi, bet aš toks nesu.
– Kiek pinigų reformų esate pergyvenęs ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?
– Pergyvenau keturias didesnes krizes. Kadangi nemėgstu atsidurti ties rizikos riba, mano patarimas būtų toks – atsiradus krizės nuojautai reikia nedvejojant imtis tam tikrų veiksmų. Jei matote, kad reikės mažinti sąnaudas, nedelsdami jas mažinkite. Nelaukite ir nemindžikuokite – ryžtingai darykite viską, ko reikia, kad išliktumėte.
Svarbu lanksčiai prisiderinti prie krizinės situacijos ir nekaltinti savęs. Kai pradėjau savo pirmąjį verslą, rinkos pradėjo smukti. Kai nusipirkau langų gamybos įmonę, atsitiko lygiai tas pat. Tuomet atėjo finansų krizė, nespėjau laiku parduoti verslo, tad teko su savo „kūdikiu“ pagyventi šiek tiek ilgiau.
Pastaruoju metu išgyvenome dėl koronaviruso sukeltų problemų, o dabar dar prisidėjo karas Ukrainoje. Krizių visuomet bus, jos labai nemalonios verslui, tačiau dar blogiau, jei esi tam visiškai nepasiruošęs. Tai, kas vyksta dabar, – ne paskutinė krizė, gal mes esame pakeliui į dar didesnes bėdas. Niekada negalime būti tikri dėl ateities. Bet galime būti pasiruošę ir nepulti į paniką.
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?
– 25 procentai visų mūsų įmonių turto yra likvidūs. Asmeniškai aš nieko neturiu. Visas mano turtas yra mano sukurtos įmonės. Jeigu vertintumėte iš mano asmeninės piniginės perspektyvos, tai galėtumėte sakyti, kad aš esu vargšas.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydamas ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykštus?
– Stengiuosi dovanoti geras dovanas ir neperžengti tam tikros nejaukumo ribos, nes dovanodamas pernelyg brangias dovanas gali priversti žmones jaustis nepatogiai.
Turiu draugų iš įvairiausių visuomenės sluoksnių, bet blogiausia yra dovanoti taip, kad žmonės jaustųsi tau skolingi. Tai balansas, kurį privalu išlaikyti.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Neprisimenu, kad būčiau gavęs tokių dovanų, tad neturiu atsakymo į šį klausimą.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Neturiu neišsipildžiusių svajonių, nes darau tai, apie ką svajojau, kas man patinka. O jeigu atsitiktų taip, kad dabartinė veikla man nebepatiktų, susirasčiau kitokios veiklos. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau mėtyti pinigus kažkam dėl paprasčiausios užgaidos, tačiau galėčiau tiesiog imti ir pakeisti veiklos kryptį.
Daug kartų esu kartojęs artimiesiems ir kolegoms, kad jei vieną rytą atsikelsiu ir nebenorėsiu eiti į darbą, žinosiu, jog laikas kažką keisti. Taip jau esu daręs ir galėsiu priimti tokį sprendimą dar kartą. Vienintelės ateities svajonės – nuvažiuoti į daugiau koncertų, ir šios išlaidos yra aiškiai apibrėžtos.
– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Tikiu ne ritualais, bet tuo, kad viskas šiame gyvenime priklauso nuo žmogaus pasirinkimo. Galima sakyti, kad mano nesibaigiantis ritualas yra bandymas suprasti žmones, su kuriais kartu dirbame. Tai pagrindinė sudedamoji sėkmės dalis.
Geros idėjos nėra svarbesnės už žmones, su kuriais ketini tas idėjas įgyvendinti. Net idėjos išskirtinumas nėra toks svarbus. Pasaulyje yra begalė puikių verslų, kurie niekuo neišsiskiria. Peršasi išvada, kad ne idėjos, o jas realizuojantys žmonės yra svarbiausi.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Pinigai gali suteikti laisvės jausmą, tačiau tik pats gali nuspręsti, kur tos laisvės ribos, – ar nori būti visiškai, nevaldomai laisvas, ar nori laikytis šiokių tokių ribų. Nes kas gi yra laisvė? Gyvenimas be atsakomybės? Galimas ir toks gyvenimas, bet aš ne taip suprantu laisvę.
Laisvė man yra jausmas, kad vakare gali eiti miegoti ramiai, nesirūpindamas dėl to, kad ryte tavęs lauks vėl tie patys nesibaigiantys rūpesčiai.
Nenoriu gyventi su problemomis ir neišspręstomis situacijomis. Kam žmogui tas nereikalingas stresas?
Tai kas gi yra laisvė? Laisvė yra jausmas, kad bet kuriuo savo gyvenimo momentu gali pasirinkti keisti kryptį, gali kalbėti, ką manai, gali pasirinkti draugus. Jei turi kvailą, net beprotišką idėją, gali imtis ją įgyvendinti.
Taip, pinigai suteikia galimybę, bet nuo žmogaus priklauso, kaip jis ta galimybe pasinaudos.
Tvarumo šauklys Lietuvoje
N.P.Pretzmannas gimė Šiaurės Danijos regione Olborge. Daugiau nei 40 metų jo verslo bagaže buvo daugybė kilimų ir kritimų, tad ir naujausių krizių akivaizdoje verslininkas išlieka ramus.
N.P.Pretzmanno valdoma šeimos kapitalo bendrovė „Asgaard A/S“ sėkmingai išaugino keletą gamybos įmonių Danijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse. Didžiausios jų – „Storke Vinduer A/S“ Danijoje, „Baltic Vairas“ Lietuvoje ir „Recon Instruments“ Kanadoje. Dabartinė įmonės „Asgaard A/S“ vertė siekia per 100 milijonų eurų.
Prieš dvidešimt metų trumpam atvykęs į Lietuvą su Danijos statybos verslo misija, jis pamilo mūsų kraštą ir nusprendė čia ieškoti verslo galimybių.
2020 metais jo įmonė „Aasgard Properties“ restauravo istorinius Vainų rūmus Vilniaus senamiestyje, kuriuose N.P.Pretzmannas atidarė „Senatorių pasažą“, skirtą tvariai auginamam ir gaminamam maistui. Pasaže įsikūrę verslininkui priklausantys restoranai „Nineteen18“ ir „14Horses“, vyno baras „Taurės“, mėsinė, kepykla, knygynas, interjero detalių salonas ir ūkio produktų parduotuvė.
Siekdamas sutrumpinti maisto grandinę ir Lietuvai užauginti sveikesnio ekologiško maisto N.P.Pretzmannas Ukmergės rajone įkūrė 700 hektarų ekologinį ūkį „Farmers Circle“, kuriame auginami mėsiniai angusų veislės galvijai, daržovės, grūdai, veikia svečių namai ir restoranas.
2022 metais tvarių projektų veikla dar labiau išsiplėtė – N.P.Pretzmannas tapo pagrindiniu „Leafood“ ir „Brøl“ įmonių akcininku. „Leafood“ planuose yra vienas didžiausių vertikalių ūkių Europoje, o „Brøl“ Kopenhagoje plėtoja tvarią alaus gamybos technologiją.
N.P.Pretzmannas taip pat aktyviai investuotoja į įmones ir akcijas.
