Kovojančios šalies vėliavą, kurią vilnietis Alkas Paltarokas (45 m.) pasiėmė į Kaukazą, šį birželį prie Odesos su savo parašais jam perdavė Ukrainos kariškiai.
Prodiuseris, viešosios komunikacijos specialistas A.Paltarokas pastaruoju metu daug laiko skiria humanitarinei pagalbai Ukrainai, taip pat istorinės atminties tyrinėjimams ir netgi ekstremalių žygių organizavimui. Šią vasarą apsilankęs Kaukaze vyras ne tik patyrė daug įspūdžių, bet ir prisidėjo prie istorinės atminties saugojimo.
Vilnietis yra buvęs Sakartvele ne kartą, prieš trejus metus jis lankėsi šalia Cchinvalio regiono, okupuotos teritorijos ruožo, kuris vadinamas slenkančia siena. Tai tokia vietovė, kur vieną dieną galima atsidurti Rusijos kariškių okupuotoje teritorijoje, nes „siena“ slenka.
Tąkart A.Paltaroką sukrėtė apsilankymas pabėgėlių stovykloje, į kurią buvo iškelti etniniai kartvelai, o jų namai Pietų Osetijoje sulyginti su žeme. „Rusijos okupantai vykdė etninį genocidą. Tokia yra tikrovė, mes turime apie tai žinoti stebėdami ir įvykius Ukrainoje“, – pasakojo A.Paltarokas.
Atsigręžti į praeities įvykius, stebėti procesus ir budėti, vilniečio nuomone, yra būtina. Jis įsitikinęs, kad 2008-ųjų įvykiai Sakartvele jau tuo metu aiškiai parodė, kokių tikslų siekia Rusijos valstybė. Dabar visa tai pasikartojo Ukrainoje.
Prodiuseriui, viešųjų ryšių specialistui šią vasarą Kaukaze pavyko su skautų vyčių komanda įveikti sudėtingą maršrutą per kalnų perėjas ir didingas Šodos viršūnes – šis žygis pavadintas kunigaikščio Kerniaus vardu. Iki tol tai buvo nežinomas maršrutas, o dabar visa informacija prieinama žygeiviams iš viso pasaulio.
– Kodėl žygiui pasirinkote nepopuliarų Kaukazo rajoną?
– Račios regionas, kuris ribojasi su Rusija ir okupuota Pietų Osetija, buvo pasirinktas neatsitiktinai. Už Račos regioną kur kas populiaresni yra Svanetija ar Kachetija, Batumis ar Tbilisis. Pats Račos regionas dabar tarsi pamirštas dėl politinių aplinkybių, bet žygiai čia įdomesni – laukinė gamta.
Naujas žygio maršrutas miškais, uolomis, sniegynais ir per kalnų keteras buvo skirtas laisvei ir visiems, kas už ją kovoja. Šis žygis ypatingas tuo, kad iki mūsų to dar niekas nebuvo daręs, tai – dviejų perėjų sujungimas per kalnų keteras.
Mūsų komanda buvo sudaryta iš daug keliavusių ir stovyklavusių vyresniųjų skautų, kurių dalis yra profesionalūs žygeiviai, turi alpinizmo įgūdžių. Vienas mūsų būrio narių jau penktus metus gyvena tame regione.
– Kodėl prisiminėte 2008-ųjų įvykius Kaukaze?
– Rusijai pradėjus karą buvo išstumtos Sakartvelo pajėgos ir okupuota Pietų Osetija. Šio konflikto priežastys siekia dar tuos laikus, kai griūvant Sovietų Sąjungai tuometinė Pietų Osetijos autonominė sritis Gruzijos sudėtyje pareikalavo didesnių autonominių teisių.
Gruzijai atsisakius vykdyti tokį reikalavimą Pietų Osetijoje kilo separatistinis judėjimas, remiamas Rusijos.
Rusijos kariuomenė užėmė separatistines teritorijas – Pietų Osetiją ir Abchaziją. Iki šiol maždaug trečdalis Sakartvelo teritorijos yra okupuota.
Dėl tokių istorinių aplinkybių žygeiviams ne visada pavyksta pamatyti Sakartvele tai, ką jie nori. Jei pasižiūrėtume į žemėlapį, Šodos kalnas yra tokioje vietoje, šalia kurios eina siena su Rusijos Federacija.
Maršrutas, kurį mes pasirinkome, ėjo paribiu, galėjome matyti ir Cchinvalio srities okupuotas viršukalnes. Naudodamiesi GPS ryšiu – globalia padėties nustatymo sistema – per tris žygio dienas mes pirmą kartą sužymėjome maršrutą, kuris driekiasi per dvi perėjas, sujungėme du aukštutinės Račos regiono miestelius – žinomą kurortą Ucerą ir Chevio miestelį.
– Ar tokiam žygiui reikėjo gero fizinio pasirengimo?
– Buvo nelengva, laimei, pasitaikė geras oras, nors kalnuose klimatas būna permainingas. Žygiui pasirinkome rugpjūčio pabaigą, tai – geriausias metas žygiams tuose nuostabaus grožio kalnuose. Savo žygį skyrėme LAISVEI, prisiminėme prieškario Lietuvoje sukurtą skautų vyčių dainą, kurioje yra eilutės: „Kovok, kariauk, nelaisvę griauk, ženk vis pirmyn, aukštyn, aukštyn.“
Tai tapo mūsų žygio idėja ir šūkiu. Dabar informacija apie mūsų sužymėtą naują maršrutą yra įkelta į kelias tarptautines platformas, ji prieinama viso pasaulio žygeiviams.
Žygį pavadinome „Kernius“, nes mūsų skautų vyčių būrelis taip ir vadinasi. Kernius – tai kunigaikštis, kuris pagal legendą yra įkūręs Kernavę.
Nors šiuo metu visų akys nukreiptos į įvykius Ukrainoje, į kurią įsiveržė Rusijos pajėgos, norėjome priminti, kad tas pats priešas yra okupavęs kitos kaimyninės šalies Sakartvelo dalį. Siekėme atkreipti dėmesį, kad yra dar neužgijusių istorinių žaizdų.
– Kokios buvo žygio sąlygos?
– Mūsų grupė buvo iš 9 patyrusių žygeivių, jauniausiam – 25-eri, vyriausiam – 45-eri. Idėjos sumanytojas buvo mūsų brolis skautas Algirdas Strioga, kuris gyvena Sakartvele.
Man žygis Račos regione buvo vienas sudėtingiausių ir įsimintiniausių, nes tam tikrą atkarpą reikėjo įveikti naudojant alpinizmo įrangą.
Žygiavome nešdami kuprines, sveriančias daugiau kaip 20 kilogramų, jose buvo viskas, ko gali prireikti kalnuose: ne tik alpinizmo įranga, bet ir palapinės, maistas.
Žygį pradėjome būdami maždaug 1000 metrų virš jūros lygio, o perėjos buvo aukščiau – daugiau kaip 3000 metrų virš jūros lygio. Tokiame aukštyje kalnų ligos dažniausiai nebūna, todėl prieš žygį nereikia skirti laiko aklimatizuotis. Bet fizinis pasirengimas ypač svarbus.
Ėjome iš pradžių spygliuočių miškais, vėliau pievomis, tada prasidėjo sniegynai ir uolos. Didžiausias galvosūkis, kur rasti vandens, nes negali daug jo neštis.
Atsigerdavome radę šaltinį, vandens atsargas papildydavome tirpstančiu sniegu, upeliuose galėdavome net išsimaudyti, nors vanduo buvo ledinis.
Vandens netrūko, nes Kaukazo kalnuose tirpstant sniegui formuojasi upės, yra daug krioklių. Įdomu pamatyti upės pradžią. Taip prisilieti prie gamtos magijos.
– Ar reikėjo saugotis šalčio? Ar pritrynėte pūslių?
– Apačioje svilino karštis per 30 laipsnių, palypėjus buvo vėsiau – iki 20 laipsnių, o naktimis būdavo apie nulį. Buvo ir taip: eini per sniegą, o saulė taip kaitina, kad norisi išsirengti.
Ruošiantis rimtam žygiui reikia patikrinti, ar nespaus batai. Prakaituojant pėdoms ir visą dieną būnant ant kojų gali atsirasti nuospaudų, todėl svarbu turėti priemonių, kad nuospaudos nedidėtų.
Auksinė žygeivių taisyklė – negalima autis naujų batų. Vienas mūsų skautų ją sulaužė, tačiau mokėjo susitvarkyti su pūslėmis.
– Kuo maitinotės? Ar nešėtės kruopų?
– Kai baigiasi miškas ir prasideda uolynai, nėra kaip užkurti laužą. Reikia turėti primusą su dujų balionu. Maistui skyrėme daug dėmesio, skanus valgis pakelia nuotaiką, padeda greičiau pamiršti nuovargį. Buvome pasiskirstę komandomis, kas ir kada yra atsakingas už valgio virimą.
Žygyje turėjome lašinių, taip pat džiovintos juodos duonos. Kur tik būčiau, man toks maistas yra gardžiausias, nes tai – tėvynės skonis.
– Žygiavo tik vyrai ar buvo ir moterų?
– Tik vyrai, nes tam tikrose atkarpose buvo neaišku, kaip kirsti kalnų keterą. Kalnuose gali visko nutikti, todėl žvalgėmės turėdami droną, jis mums buvo labai naudingas ir padėjo įveikti šį kalnų maršrutą.
– Kuo jus žavi žygiai?
– Esu organizavęs laukinę kelionę palei visą Merkio upę, ji truko net savaitę. Dar vienas rimtas žygis – Lietuvos rezistento Juozo Lukšos-Daumanto 1947-ųjų prasiveržimo pro geležinę uždangą atkartojimas.
Buvau nusibeldęs į Šiaurę, už poliarinio rato, keliavau vienu įspūdingiausių Europoje Kungsledeno žygiavimo taku, dar vadinamu Karalių taku, kuris driekiasi per kvapą gniaužiančius gamtovaizdžius.
Per karantiną esu išvaikščiojęs kone visą Kipro salą. Keliaudamas vienas galiu pasikliauti tik savimi, savo jėgomis ir protu. Man tokie žygiai – geriausia meditacija.
Organizuoju žygeivių grupes, padedu kitiems atrasti nuotykių dvasią – komandos jausmą ir naujas galimybes išbandyti savo jėgas. Žmogus sukurtas daug vaikščioti, tik mieste mes tai pamirštame ar įsisukę į darbus nerandame laiko.
