82 metų ukrainietė Ž.Ostapovskaja patyrė daug gyvenimo išbandymų. Kol buvo jaunesnė ir dirbo žurnaliste, padėjo ne vienam nelaimingam žmogui. Šiais metais, Rusijai užpuolus Ukrainą, moteris buvo priversta palikti Kijevą, kur gyveno, ir ieškoti prieglobsčio.
Naujus namus moteris rado Kaune, tačiau šeima, kurios name senjorė gyvena, jos prašo išsikraustyti. Nedidelę pensiją savo šalyje gaunanti, bet jos Lietuvoje tris mėnesius nesulaukianti Ž.Ostapovskaja netyčia susipažino su Kaune gyvenančia menininke Ramune Pumpalavičiūte, kuri savo jėgomis iš paskutiniųjų moteriai bando padėti.
Lietuvė ukrainietei padėjo parašyti prašymą Kauno merui Visvaldui Matijošaičiui, kad savivaldybė suteiktų nedidelį būstą.
Kur pagalbos į keblias situacijas patekusiems Kaune gyvenantiems ukrainiečiams dar galima ieškoti?
Paprašė ieškotis kitų namų
Ž.Ostapovskaja pasakojo, kad kovo 5-ąją atšventė gimtadienį, o po dviejų dienų buvo priversta palikti savo namus Kijeve, nes į daugiabutį, kuriame gyveno, esantį prie Ukrainos gynybos ministerijos, pataikė agresoriaus raketa.
Iškentusi nemažai išbandymų birželio pradžioje moteris atsidūrė Kaune. Ją gyventi pakvietė Vilijampolėje įsikūrusi šeima.
Pora su vaikais gyvena antrajame nuosavo namo aukšte, o Ž.Ostapovskajai skyrė patalpą pirmajame.
Ukrainietei vasarą ten gyventi buvo patogu, bet orams šąlant sąlygos prastėjo, nes patalpa beveik nešildoma. Norėdama, kad namo šeimininkai patirtų kuo mažiau išlaidų, moteris vakarais net elektros lemputės nejungia, kai telefone skaito naujienas apie įvykius Ukrainoje.
„Artėjant spaliui namo šeimininkai pranešė, kad anksčiau pirmajame aukšte gyveno jų giminaitė, ji išvykusi, bet spalio 15 dieną grįš, todėl turėčiau susirasti kitą būstą. Spalio 6-ąją parašiau prašymą Kauno merui, gal savivaldybė man galėtų skirtį nedidelį būstą, tokį, kad pajėgčiau sumokėti mokesčius už komunalines paslaugas. Laukiu atsakymo. Kol jo sulauksiu, namo šeimininkai dar leido pas juos pagyventi“, – pasakojo ukrainietė.
Kilo problemų dėl pinigų
Prieš atvykdama į Kauną Ž.Ostapovskaja gyveno Druskininkuose ir gaudavo 117 eurų pensiją, kurią jai yra skyrusi Ukraina, bei 150 eurų paramą iš „Sodros“. Bėdos prasidėjo, kai persikėlė į Kauną.
Nuo birželio, kai apsigyveno Kaune, senjorė nebegavo socialinės paramos pinigų. Pradėjusi domėtis – kodėl, sužinojo, esą pasirašė dokumentus, kad pinigus sutinka gauti kas 3 mėnesius.
„Rugsėjį „Sodros“ atstovai sutvarkė dokumentus, kad 150 eurų gaučiau kas mėnesį“, – pasakojo moteris.
Problemų kilo ir dėl pensijos. Ž.Ostapovskajos banko kortelės, išduotos viename Ukrainos bankų, galiojimas baigėsi, todėl pasiimti pinigų iš sąskaitos moteris nebegali.
„Sužinojau, kad norėdama gauti naują kortelę turiu pati vykti į Ukrainą, į banką ir pasirašyti dokumentus. Bet vykti negaliu, neturiu pinigų, be to grįžti gyventi į Lietuvą su ukrainietišku pasu nebegalėčiau. Kijeve dabar nesaugu, o ir namų nebeturiu“, – guodėsi senjorė.
Skųstis savo sūnui nenori
Ž.Ostapovskaja turi sūnų, jis kariškis ir kovoja dėl Ukrainos laisvės. Moteris prisipažino, kad apie savo vargus jam per daug pasakoti nenori, o sūnaus žmonos tėvai yra labai ligoti.
„Jie gyveno 12-ajame daugiabučio aukšte, neįgaliems žmonėms tai nepatogu. Sūnus su marčia norėjo nupirkti kitą naują butą, įmokėjo pinigus, bet bendrovė bankrutavo – neliko nei buto, nei pinigų.
Sūnus tarnauja, marti iki karo uždarbiaudavo Lenkijoje. Šeima augina vaiką. Dabar jie visi gyvena viename mažame bute, pinigų mažai. Mano namai sugriauti“, – dūsavo ukrainietė.
Likti Lietuvoje ji norėtų bent iki vasaros, tikisi, kad gal bombardavimas baigsis ir galės grįžti į Kijevą.
Kelionė buvo labai sunki
Pasakodama, kaip pateko į Lietuvą, moteris prisiminė, kad kai Rusijos karinių oro pajėgų raketa pataikė į namą, kuriame gyveno, jos sūnus pasirūpino, kad motina pasitrauktų į saugesnę vietą – į Lvivą.
„Traukinio vagonas buvo mažas – tik 86 vietų, o juo važiavo 310 žmonių. 15 valandų riedėjome susigrūdę lyg silkės statinėje, stovėdami, dar padėjau moteriai su 4 vaikais, vieną jos vaiką laikiau rankose“, – prisiminė ukrainietė.
Atvykus į Lvivą vaizdai priminė filmo kadrus. Daugybė nuo karo bėgančių žmonių skubėjo į miestą, iš kurio jau buvo galima trauktis į kitas saugias šalis.
Senjorė pateko į mokyklą, kurioje galėjo prisiglausti pabėgėliai. Sporto salėje, kur žmonės galėjo nakvoti, nebuvo čiužinių. Ž.Ostapovskaja peršalo, susirgo bronchitu.
„Tai sužinojęs sūnus ėmė rūpintis, kad keliaučiau kur nors toliau, kad nenakvočiau ant plikų grindų. Jis pusdieniui kažkur dingo, telefonu neatsiliepė, vėliau paskambino ir davė kažkokio vyro numerį. Klausiau, kam turiu skambinti, sūnus neaiškino, tik liepė tai daryti kuo greičiau“, – pasakojo moteris.
Paskambinus paaiškėjo, kad numeris yra lietuvio Algimanto. Jis – verslininkas. Prasidėjus karui Ukrainoje įsigijo autobusų, kuriais iš užpultos šalies vežė bėgusius ukrainiečius.
Druskininkus teko palikti
Sėdus į tokį autobusą, pervažiavus Lenkijos sieną, Lietuvoje pabėgėlius pasitiko savanoriai. Ukrainiečiai gavo maisto, šiltų gėrimų.
„Net šokolado gavome. Buvome pavargę, bet labai laimingi, kad kam nors rūpime“, – prisiminė Ž.Ostapovskaja.
Atvykus į Vilnių, ukrainiečių priėmimo centre jai buvo pasiūlyta vykti į Druskininkus. Savanorė Ž.Ostapovskają ir nuvežė į kurortą. Ukrainietė maloniai nustebo, kad galėjo įsikurti sanatorijoje ir net gavo nemokamą maitinimą.
Druskininkuose moteris susipažino su vietinėmis senjorėmis, su jomis pradėjo lankyti gimnastikos treniruotes, dalyvauti renginiuose, susibičiuliavo.
Tačiau artėjant birželiui, kai Druskininkuose prasidėjo vasaros sezonas, ukrainiečiams vietos sanatorijose neliko.
Tada Ž.Ostapovskaja atvyko į Kauną. Čia sužinojo, kad ją gali priglausti Vilijampolėje gyvenanti šeimą, kuri dabar ir prašo ieškotis naujo būsto.
Susipažino atsitiktinai
Negaudama pensijos ir paramos, kišenėje teturėdama 5 eurus, likusius iš santaupų, rugsėjo pabaigoje moteris viename prekybos centre atsitiktinai susipažino su Kaune įsikūrusia vilniete R.Pumpalavičiūte. Ukrainietė norėjo įsigyti kuo pigesnius telefono ir interneto planus, o salono darbuotojos rusiškai nesuprato.
R.Pumpalavičiūtė pasisiūlė vertėjauti. Vėliau moterys išsikalbėjo, Ž.Ostapovskaja pamažu atvėrė širdį ir papasakojo apie savo bėdas.
Lietuvei jau buvo tekę pagelbėti kitai ukrainietei.
„Ukrainoje turiu draugų, iki karo 7 metus vasaromis lankydavausi toje šalyje, atostogaudavau.
Viena bičiulė ukrainietė, prasidėjus karui, iš savo šalies taip pat norėjo išvyksi drauge su sena sergančia motina ir sūnumi, bet okupantai to padaryti neleido. Susapnavusi Sakartvelo vėliavą ji suprato, kad per Rusijos teritoriją gali bėgti į šią šalį. Taip ir padarė, bet pinigų dokumentams susitvarkyti ir pragyvenimui neturi. Siunčiau pinigų, nors pati jų nelabai turiu“, – pasakojo R.Pumpalavičiūtė.
Padeda ieškoti kito buto
Vos padėjusi draugei R.Pumpalavičiūtė kaip tik ir susipažino su Ž.Ostapovskaja.
„Supratau, kad ir jos palikti nelaimėje negaliu. Aš ir mano mama bei draugės padedame, nuperkame maisto, jei galime, duodame kelis eurus. Žanai būtinai reikia rasti kur gyventi“, – pasakojo R.Pumpalavičiūtė.
Lietuvė yra baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, dainavimo specialybę. Dabar studijuoja tekstilę Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Antrosios aukštojo mokslo studijos mokamos, menininkė už jas dabar šiek tiek dar skolinga, nes lėšas atiduota ukrainietėms.
„Kaune nuomojuosi butą, jei Žana atsidurs gatvėje, kurį laiką gal galės pagyventi pas mane, bet būstas vis dėlto ne mano, nežinau, ar tam pritartų jo šeimininkai“, – rūpesčiais dalijosi R.Pumpalavičiūtė.
Ji kreipėsi į pažįstamus žmones, kad jie padėtų ukrainietei senjorei, bet būsto bent kol kas rasti nepavyko.
Lietuviai padėjo ir motinai
Ž.Ostapovskaja labai dėkinga ir R.Pumpalavičiūtei, ir kitiems lietuviams, kurie padeda jos šaliai, ir net yra sukūrusi padėkos Lietuvai eiles. Įdomu tai, kad ukrainietės likimas vis susipina su Lietuva.
Senjorė gimė Čerkasų srityje esančiame Smilos mieste. Jis buvo įkurtas, kai tą teritorija priklausė Lietuvos didžiajai kunigaikštystei. Ž.Ostapovskaja gimė antrojo pasaulinio karo metais, motina su pusketvirto mėnesio dukra ant rankų taip pat turėjo bėgti į saugesnę vietą.
Nutiko taip, kad gyvuliniai vagonai, kuriais nuo karo bėgo ukrainiečiai, nuriedėjo į Mordoviją.
„Ten gyveno daug iš Lietuvos ištremtų žmonių. Mano mama su jais gerai sutarė, lietuviai padėdavo moteriai su kūdikiu, ir mes ištvėrėme. Į Ukrainą grįžome po 5 metų.
Ir štai dabar aš dėl Rusijos okupantų savo namus turėjau palikti antrą kartą, ir man vėl padeda lietuviai“, – graudinosi ukrainietė.
Užsirašo lietuviškus vardus
Senjorė kuklinosi, bet papasakojo ir apie savo žurnalistinį darbą. Ukrainietė, įgijusi techninę profesiją, dirbo ir žurnaliste.
Iš pradžių viename leidinyje darbavosi korektore, vėliau buvo paskirta į laiškų ir korespondencijos skyrių.
„Sovietmečiu daug žmonių gyveno vargingai, prastomis sąlygomis, negaudavo tinkamo gydymo. Tai, kaip vargsta neįgalūs žmonės, oficialiai buvo slepiama“, – prisiminė ukrainietė.
Apie savo problemas žmonės rašydavo redakcijai. Griebusi tokius laiškus Ž.Ostapovskaja kreipdavosi į partijos ir miesto vadovybę, ligoninių direktorius ir kai kam padėdavo išrūpinti gydymą ar geresnes gyvenimo sąlygas.
Nors aktyvi ir smalsi moteris seniai nebedirba, vis tiek viskuo domisi. Ji užsirašo lietuviškus moteriškus vardus ir juos siunčia į Ukrainą savo pažįstamiems žmonėms.
„Žinau, kad kelioms naujagimėms jau duoti lietuviški vardai. Man atrodo, kad taip galime parodyti pagarbą Lietuvai“, – sakė Ž.Ostapovskaja.
Ukrainos garbės konsulo Kaune Vygando Blandžio padėjėja Irina Makčinskė: „Rasti būstų Kaune labai sudėtinga“
„Pastaruoju metu į mus kiekvieną savaitę kreipiasi po kelis ukrainiečius, kurie nebeturi kur gyventi. Šiais klausimais bendraujame su savivaldybe bei kitomis ukrainiečiams padedančiomis organizacijomis.
Tačiau rasti būstus labai sudėtinga, nes privačių žmonių valdos, kuriose ukrainiečiams buvo siūloma apsistoti, užimtos. Savivaldybė tuščių butų neturi, nes jų reikia kitiems socialiai remtiniems žmonėms.
Jei asmens banko kortelė, kuri buvo išduota Ukrainos banke, baigė galioti, reikia, kad jos savininkas parašytų notaro patvirtintą įgaliojimą, kad pensiją ar kitą išmoką galėtų gauti Ukrainoje gyvenantis pinigus gauti įgaliotas žmogus, kuris lėšas vėliau galės pervesti į Lietuvą konkrečiam asmeniui.
Taip galime padėti padaryti ir mes, bet procedūra kainuos, nes dokumentus reikia versti iš lietuvių į ukrainiečių kalbą. Tai padaryti padeda ir Ukrainos ambasada Vilniuje, bet laukti teks ilgiau, nes pagalbos prašančių ukrainiečių eilės didelės.
Ukrainiečiai, palikę savo šalį dėl karo ir įsikūrę Kaune, gali kreiptis į mane, mes patarsime, kaip spręsti kylančias problemas, ir padėsime.“
Kauno savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Erika Kačiulienė: „Senjorės situacija bus išanalizuota“
„Nuo liepos 15 iki spalio 15 dienos kompensacija už ukrainietės apgyvendinimą priklausė būsto savininkui. Pastarasis informuotas, kad paramą gali gauti ir toliau, ji teikiama dar 9 mėnesius. Taip pat aptartos gyvenamosios vietos nuomos bei kitos kompensacijų galimybės. Šiuo metu ukrainietė gyvena neatlygintinai, pagal panaudos sutartį.
Socialiniai darbuotojai susidariusią situaciją išanalizuos išsamiau ir artimiausiu metu teiks pasiūlymus, kaip problemą spręsti. Bet kuriuo atveju rekomenduojame asmenims savarankiškai kreiptis į seniūnijos socialinius darbuotojus, kurie gali įvertinti, kokios pagalbos riekia.
Nuo karo pabėgusiems, prieglobsčio ieškantiems asmenims, kaip ir kitiems užsieniečiams, turintiems leidimą gyventi mūsų šalyje, priklauso visos Lietuvos piliečiams taikomos socialinės paslaugos, o parama skiriama atsižvelgiant ne į žmogaus amžių, bet į galimybes gyventi savarankiškai.
Vienkartinę išmoką Kaunas skyrė jau 5 tūkstančiams 205 ukrainiečiams, bet tikslų mieste apsistojusiųjų skaičių nurodyti itin sunku. Ukrainos piliečiai neretai persikelia į kitas savivaldybes ar išvyksta atgal į gimtinę, užsienio to nepranešę.“
