Pašnekovė apie Symi salą, esančią maždaug už 50 km nuo daug geriau lietuviams žinomos Rodo salos, taip pat nieko nežinojo, kai neatvyko čia dirbti. Galutinai ji čia šaknis įleido, sukūrusi šeimą – turi vyrą Kiriaką (40 m.), su kuriuo augina dukrelę Miką (9 m.) ir pagranduką sūnų Alexandros (3 m.).
– Ką veikėte po mokyklos baigimo, ar jau tada galvojote apie emigraciją? – pirmiausia paklausiau Jordanos.
– Po mokyklos baigimo svajojau mokytis geografijos, bet tuo metu Šiaulių universitete jos buvo galima mokytis tik neakivaizdžiai, o man tai netiko – norėjau pajusti studentišką gyvenimą.
Tada Šiaulių kolegijoje susiradau turizmo ir viešbučių administravimo specialybę. Kadangi mėgstu bendrauti, pagalvojau, kad ši profesija – kaip tik man. Ten buvo mokoma ir istorijos bei geografijos, o jos man visada patiko.
Besimokydamos su kursiokėmis sulaukėme pasiūlymo vasarą pauždarbiauti Graikijoje. Taip ir prasidėjo mano kelionės po šią nuostabią šalį, kurią pamilau. Jau pagalvodavau, kad gal kartais pažintys su vietiniais žmonėmis padėtų man ir susirasti čia darbą pagal specialybę. Juolab, kad mane visada traukė šilti kraštai, vis pagalvodavau, kad Ispanija arba Graikija ir yra mano svajonių šalis.
– Kaip atsidūrėte ne pačioje Graikijoje, o Symi saloje?
– Atsitiktinai. Žiūrinėjome su drauge Gintare darbo skelbimus, kur graikai ieškojo padavėjų vasaros sezonui. Patiko darbo pasiūlymas būtent mažoje Symi saloje, tad nedvejodamos kreipėmės, susikrovėme lagaminus ir išskridome.
Atvykau tik vasaros sezonui, bet, kaip juokauju, čia vasara niekada nesibaigia, tad esu čia jau 12 metų. Tai viena karščiausių Graikijos salų, o aš joje – vienintelė lietuvė.
– Kadangi prie jūsų pasilikimo prisidėjo ir pažintis su vyru, prašysiu plačiau papasakoti apie ją.
– Kai atvykome su drauge, buvome sužavėtos salos grožio, žmonės taip pat pasirodė labai šilti, malonūs, mus pakerėjo nuolat besišypsantys jų veidai. O ką jau kalbėti apie graikišką maistą ir žydrą lyg dangus jūrą... Jeigu kažko ir trūko iki pilnos laimės – tai meilės.
Su būsimu vyru susipažinau bare, kuriame dirbau. Pamačiau prie baro simpatišką vyruką ir savo draugei pasakiau: „Šitas vaikinas bus mano“. Iš pradžių sekė lengvas flirtas, vaikinas pasirodė gana drovus, bet palengva ėmiau sulaukti vis daugiau jo dėmesio. Pora tapome gal po kokio mėnesio, aš dėl savo pasirinkimo neturėjau jokių abejonių.
Vėliau man pusseserė priminė mano kažkada, kai buvau maža, sakytą frazę: „Na, aš tai jau lietuvio vyro neturėsiu.“ Matyt, pasąmonėje buvau nusiteikusi, kad ateityje gyvensiu svetur.
Po vasaros sezono dar grįžau į gimtuosius Šiaulius, susidėjau visą savo gyvenimą į 2 lagaminus ir atvykau gyventi į Symi. Ir niekada nepasigailėjau dėl tokio savo žingsnio.
– Kuo jums jūsų būsimas vyras labiausiai patiko tada ir kuo patinka dabar?
– Tvirtu savo charakteriu. Taip pat jis labai dėmesingas, supratingas, prireikus visada padės. Per 12 metų nelabai kas ir pasikeitė. Gal dabar netgi stengiamės daugiau dėmesio skirti vienas kitam, nes per darbus ir vaikus kartais visai nepabūname kartu. Taip būna sezono metu, kai mūsų gyvenimas intensyviausias.
– Kuo jūs dabar užsiimate?
– Padirbėjusi padavėja perėjau į vyro tėvų verslą. Jie turėjo mažą restoraniuką su minimaliu meniu. Metams bėgant daug ką pakeitėme, išsiplėtėme. Dabar turime taverną-restoraną „Meet The Meat“.
Abu su vyru darbuojamės kartu su uošviais. Sukuosi visur – ir žmones gatvėje kalbinu, kviečiu pas mus užeiti, ir, kai prireikia, padedu virtuvėje, žodžiu, manęs visur pilna. Dirbame apie 8 mėnesius, o likusius 4 mėnesius atostogaujame. Tada daug būnu su šeimyna ir visa atsiduodu vaikams, kuriems per darbus vis trūksta laiko.
– Bet ar nesudėtinga dirbti kartu su uošviais? Ir ar apskritai nesusiduriate su erzinančiais graikiško charakterio ypatumais?
– Turintieji verslus Graikijoje dažnai juose darbuojasi kartu su šeima ir giminėmis, dėdėmis, pusbroliais ir pan., ir man tai patinka. Tiesa, yra tiesos posakyje, kad čia, jeigu tuokiesi su vyru, kartu gauni ir visą jo šeimą.
Apskritai graikai yra kaip degtukai – greitai įsiplieskia, gal ir užrėkia, bet greitai ir nurimsta. Po 5 minučių vėl viskas gerai, visi draugai . Ir apskritai jie labai garsiai kalbasi vis gestikuliuodami, mosikuodami rankomis. Gali atrodyti, kad pykstasi, o jie tiesiog paprastai bendrauja.
Čia viskas daroma „siga siga“, kas reiškia „lėta lėtai“, nes nėra ko čia dabar skubėti. Ir dar čia įprastas nuolatinis vėlavimas – jeigu susitarei susitikti su draugu, tai nenustebk, jei jis pasirodys 40 min. vėliau. Pradžioje man tai tikrai atrodė nemandagu ir erzino, dabar jau lyg ir apsipratau.
Graikai yra žmonės, mėgstantys atsipalaiduoti – na, negaliu kalbėti apie visus, bet visgi susidariau tokį įspūdį.
– Kuo skiriasi vaikų auklėjimas Graikijoje ir Lietuvoje?
– Didelio skirtumo nematau, tik man atrodo, kad čia mergaitės labiau mokomos namų ruošos, o iš berniukų to beveik nereikalaujama.
– Ką su šeima veikiate laisvalaikiu, kokių bendrų pomėgių turite?
– Kai pasibaigia sezonas, dažniausiai iš karto išvažiuojame į Rodo salą savaitgaliui pailsėti, ir šiaip ten lankomės gana dažnai. Iki Rodo mums laivu valanda kelio, o iki žemyninės Graikijos, kur taip pat kartais nuvykstame – 12–14 val.
Vaikštinėjame ir po kalnus, ir po vaikų žaidimų kambarius. Patinka ir tiesiog vaikščioti po apylinkes, pasidaryti kokį pikniką paplūdymyje ar miške, mėgautis ramybe ir geru oru.
– Ką dar lietuviams, kurie apie Symi salą nieko nežino, apie ją papasakotumėte?
– Ši sala nedidelė (apie 58 kv. km), bet ji unikali. Graikai ją dar vadina Dodekaneso salyno deimantu. Čia, atrodo, laikas sustoja ir niekas daugiau nebeegzistuoja. Tiesa, kai sezono metu atvyksta dieninės ekskursijos, sala gali atrodyti perpildyta, bet kai laivai išplaukia, viskas atrodo kitaip.
Vakarėlių mėgėjams ši sala netiks – turime kelis barus po atviru dangumi, kur žmonės linksminasi, bet dauguma čia atvyksta ramiam poilsiui.
Pavasarį čia atvyksta daug vaikščiotojų su lazdomis, tapytojų, jogos grupių. Tada oro temperatūra svyruoja apie 26 laipsnius šilumos. Liepą ir rugpjūtį gali būti ir 42–49 laipsniai ir nė lašo lietaus. Rugsėjį temperatūra nukrenta iki 34, spalį – iki 26, o vanduo vis dar šiltas kaip arbata, kartais atrodo, kad šiltesnis už orą.
Pati sala labai kalnuota, daug laiptų. Patys žymiausi Kali strata laiptai iki Horio kaimo, kad jį pasiektumei, tenka įveikti net 500 pakopų. Taip pat lankytojus labai traukia salos sergėtojo Arkangelo Mykolo vienuolynas.
Šių metų Graikijos „Eurovizijos“ dainos vaizdo klipas buvo filmuojamas būtent Symi saloje.
– Taigi jūs patenkinta, kad atsidūrėte čia, ar visgi kartais apima nostalgija Lietuvai?
– Tikrai esu patenkinta, jau vien dėl to, kad čia nereikia niekur lėkti ir skubėti, viskas šalia. Nėra jokių nusikaltimų, tai puiki vieta vaikams augti. Mane žavi ir salos ramybė. Kitiems gal atrodo, kad čia nėra ką veikti, nes nėra didelių parduotuvių, kino teatrų ir pan. Bet čia yra vietų pasivaikščiojimams, kurios niekada nepabosta, o jeigu jau ko prireikia, tai nesunku nuvykti į Rodą.
Pasiilgstu ir Lietuvos. Šiuo metu man gerai čia, bet niekada negali žinoti – gal kada ir sugrįšiu su visa šeima.
