Neseniai mirusių artimųjų fotografavimas – pomirtinė fotografija buvo itin populiari XIX amžiuje. Viktorijos laikų gyvenimas buvo perpildytas mirties. Epidemijos, tokios kaip difterija, šiltinė ir cholera, pasiglemždavo ištisas šeimas.
Pomirtinė fotografija išsiskyrė vienu siaubingu ypatumu – Viktorijos laikų žmonės manė, kad protinga mirusįjį aprengti, sutvarkyti plaukus ir atremti, kad jie atrodytų lyg gyvi.
Todėl mirusiojo veidas neretai buvo dengiamas makiažu ar dažais, kad būtų paslėptos įdubusiosios akys ir išbalusi oda. Skruostai buvo išdažomi raudoniu; kartais net akys buvo piešiamos ant užmerktų vokų. Dažnai gyvi šeimos nariai apsupdavo lavoną ir pozuodavo šalia.
O mirę vaikai buvo pozuojami lyg miegotų, apsupti žaislų, su kuriais žaidė būdami gyvi.
Nuotraukose įamžinti sielvartaujantys tėvai, švelniai laikantys mirusius vaikus ar žmonos, glostančios mirusių vyrų veidus. Daugeliui pomirtinė nuotrauka buvo pirmasis ir vienintelis kieno nors įamžintas kadras. Kadangi nuotraukos buvo brangios, žmonės gyvi neskubėjo fotografuotis, tačiau mirtis buvo visai kas kita.
Pomirtinė fotografija truko maždaug aštuonis dešimtmečius, iki 1920-ųjų, kai fotografija tapo labiau paplitusi, pigi ir momentinė. Todėl nebereikėjo fotografuoti mirties, o išlikę kadrai verčia krūpčioti.
