Beveik visas lėles J.Cholina nusipirko sendaikčių parduotuvėse, kuriose lankosi labai dažnai. Žinodami apie moters aistrą dalį jų padovanojo artimieji.
„Savo lėlių kolekciją vadinu „Neišžaista vaikystė“. Būdama maža labai norėjau lėlių, bet jų man tėvai nepirko – nebuvo pinigų.
Tuomet pati bandydavau jas siūti – į medžiaginį kūnelį prikimšdavau visokių atraižų, plaukus formuodavau iš pakulų, pati siūdavau drabužėlius. Mama gėdydavo: jau į mokyklą eini, o vis dar su lėlėmis žaidi.
Ankstesnes lėles atiduodavau mažesnėms draugėms, o pati siūdavau kitas“, – pasakojo J.Cholina.
Dabar vieno kambario bute Klaipėdoje – visa lėlių karalystė: jos išrikiuotos ir susodintos sekcijoje, ant kėdžių, koridoriuje ant staliukų, ant palangių, balkone.
Vienos jai patinka labiau, kitos – mažiau. Buto šeimininkė savo gyventojas kartais sukeičia vietomis, kai kurias laikinai sukrauna į rankinę arba paslepia kitur.
„Daug lėlių išdovanojau. Jei žmogui patinka, kodėl jo nenudžiuginus? Tačiau yra keletas mėgstamiausių, kurių niekam neatiduočiau“, – sakė J.Cholina.
Prieš tris dešimtmečius viena jos draugė ištekėjo ir persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją – į Bradfordą netoli Mančesterio.
„Nuvykau jos aplankyti. Nuėjome į svečius pas jos draugus – ten ir pamačiau nemažą lėlių kolekciją. Vėl užliejo liūdni prisiminimai, kad augau be lėlių.
Pirmąją lėlę ir parsivežiau iš Bradfordo. Kartą pas draugę viešėjau pusmetį – parsivežiau 17 lėlių. Brangiausia kainavo 13 svarų.
Vaikščiodavau ne tik po sendaikčių parduotuves. Anglijos kaimuose kas porą savaičių žmonės savo kiemuose parduoda nebereikalingus daiktus. Ten daug ko galima rasti, ir labai pigiai“, – kolekcijos pradžią prisiminė J.Cholina.
Tuomet baimindamasi, kad lėlių nekonfiskuotų muitininkai, prieš skrydį namo ji jas išmontuodavo – nuimdavo galvas, kojas ir rankas, o namuose vėl sudėliodavo.
Tačiau žaislinės keliautojos pareigūnams niekada neužkliuvo.
Kai kurias lėles moteris šiek tiek pakeičia: savaip sušukuoja, uždeda akinius, skrybėlaitę, kitoms net pasiuva naujus drabužius.
Tai padaryti J.Cholinai lengva – ji anksčiau dirbo moteriškų paltų ir kailinių siuvėja.
Kai Lietuvoje atsirado pigių rūbų parduotuvių, klaipėdietė tapo nuolatine jų lankytoja. Drabužiai ar batai jos ten nedomina – ieško tik lėlių. O užsienyje dairydavosi įdomesnių eksponatų – megztų, nertų ar dar kitokių.
Lentynose įsitaisė Ispanijoje, Vokietijoje, Italijoje, Portugalijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje ir kitose šalyse pagamintos lėlės, kai kurios jų – rankų darbo. Dauguma lėlių – moteriškos giminės: čia galima plačiau išskleisti vaizduotę kuriant apdarus ir šukuosenas.
J.Cholina apie savo lėles norėtų žinoti kuo daugiau – ieško informacijos etiketėse, užuominų ant drabužių. Tačiau lėlės paprastai jau būna gyvenusios ne vienuose namuose ir žinių apie jas beveik nelieka. Kolekcininkė džiaugiasi bent išsiaiškinusi, kur lėlė pagaminta.
Balkone sėdi dvi išsiskiriančios lėlės balkšvos spalvos porceliano veidais ir rankomis – joms bent po pusšimtį metų. Yra keletas ir dar senesnių. Kolekcininkė jau atskiria, kurios lėlės serijinės gamybos, o kurios – rankų darbo.
„Kai augo dvi mano dukros, galėjau nupirkti joms lėlių, bet mergaitės su jomis nelabai mėgo žaisti. Anūkėms iš Anglijos vežiau dovanų, bet jos irgi nebuvo sužavėtos. Džiaugiuosi, kad bent mano proanūkei lėlės rūpi“, – sakė J.Cholina.
Kai dabar trisdešimtmetė anūkė Katerina lankė vaikų darželį, ten buvo surengta kol kas vienintelė J.Cholinos lėlių paroda. Tuomet artimieji viską nufotografavo ir po kelerių metų padovanojo jai nuotraukų albumą. Jį vartydama moteris pasakojo, kur kuri lėlė pirkta, kurios jau iškeliavo pas artimuosius ir draugus.
Kolekcininkė kartais išgirsta nusistebėjimų, kam jai šito reikia, kam švaisto pinigus, o paskui lėles dar išdovanoja, bet jai tai nė motais.
„Čia mano, pensininkės, užsiėmimas. Dar kartais siuvu pagalvėles, skiautinių uždangalus, kuriuos arba parduodu, arba išdovanoju. Nėra kada liūdėti“, – sakė moteris. Ji turi keletą knygų apie lėlių gamybą ir neatmeta minties pati sukurti lėlę.
Kitų metų balandį J.Cholinai sukaks 80 metų. Paklausta, ar jubiliejaus proga neketina surengti lėlių parodos, ji suabejojo, ar kitiems tai būtų įdomu.
