Tiksliau, kai Vitalijus 1994 m. gavo darbą parduotuvėje Lazdynų mikrorajone, „prie Arklio“, ji dar vadinosi kitaip – tai buvo UAB „Urdžia“ priklausanti parduotuvė, o ši įmonė ir yra laikoma dabartinių „Maximų“ pirmtake. Vėliau parduotuvės dar virto „Vilniaus prekyba“, „Taupa“, paskui „Saulute“, ir tik vėliau tapo tuo, kuo yra dabar.
Pavadinimai keitėsi, o Vitalijus toje pačioje darbovietėje taip ir liko.
Jis prisiminė, kad čia įsidarbindamas 1994 m. rudenį dar studijavo tuometiniame Pedagoginiame universitete, bet jau buvo supratęs, kad mokytojas iš jo neišeis, ir jam labai reikėjo darbo. Iki tol buvo dirbęs pusmetį tekintoju, bet to darbo nepamėgo ir iš jo išėjo.
Tada sužinojo, kad parduotuvė Lazdynuose ieško darbuotojų, kreipėsi ir buvo priimtas. Tuomet jis nė nežinojo, ar to nori, ar ne, bet tapo pardavėju alkoholio skyriuje – ir taip nejučia susiklostė, kad tame pačiame darbe, tik kitose pareigose, dirba jau 28 metus. Ir yra tuo patenkintas.
Klausiu vyro, gal jis iš tų žmonių, kurie bijo naujovių, dėl to tiek laiko ir užsiliko toje pačioje vietoje? „Tikrai ne, naujovių nebijau, jų ir mano darbo užtektinai, mano pareigos ir darbo pobūdis per tiek metų ne kartą keitėsi. Tiesiog nematau pagrindo kažką savo gyvenime keisti – „Maxima“ yra didžiausias Lietuvoje prekybos tinklas ir apskritai viena didžiausių lietuviško kapitalo įmonių, čia dirbti man patinka – tad ko man ieškoti nežinia ko“, – sakė vyras.
Pridūrė, kad galbūt polinkį ilgai dirbti vienoje darbovietėje paveldėjo iš savo močiutės – ši visą gyvenimą, ilgiau nei 40 metų, išdirbo apskaitininke vienoje vietoje, tuometinėje „Komunaro“ gamykloje sostinės Naugarduko gatvėje.
Iš savo darbo parduotuvėje Lazdynuose Vitalijus po kelių metų perėjo į kitą parduotuvę Kalvarijų gatvėje, vėliau dalyvavo, įkuriant „Maximos“ bazę, ten tapo pamainos viršininko pavaduotoju. Paskui šias pareigas ėjo, įrengiant ir atidarant „Akropolio“ „Maximą“. Na, o 2005 m. buvo pakviestas prisijungti prie „Maximos“ Prekybos kontrolės skyriaus – ir iki šiol dirba parduotuvių kontrolieriumi.
Jo pareigos reiškia, kad jis važinėja po įvairiausias „Maximos“ parduotuves Lietuvoje ir tikrina jose tvarką. Seniau daugiau dėmesio skirdavo kainų tikrinimui ir stebėjimui, ar jokių prekių lentynose netrūksta, dabar bene daugiausia dėmesio skiria vaisių ir daržovių kokybei – jos turi visuomet būti šviežios ir įtinkančios išrankiems pirkėjams.
„Atsimenu, kai tik pradėjau dirbti parduotuvėse, jose buvo daugiau netvarkos, o ir prekių pasiūla buvo nedidelė, dauguma parduotuvių buvo mažos. Dabar jos didelės, renovuotos, atitinkančios europinius standartus. Prekių įvairovė nepalyginamai didesnė nei anuomet, bet dirbti iš esmės tapo paprasčiau – yra kaupikliai, kuriuose įvesti duomenys apie visas prekes, nereikia vaikščioti po parduotuvę su šūsnimi atspausdintų lapų, kaip kad tekdavo seniau“, – pasakojo pašnekovas.
Mintis apie užsienį nugynė vaikai
Į parduotuves tikrinti tvarkos Vitalijus su kolegomis atvyksta netikėtai, iš anksto neįspėjęs – gal kai kurių parduotuvių vadovai jo ir išsigąsta. Tačiau vyras patikino, kad jo bijoti tikrai nereikia – jis apskritai ramaus būdo ir nesibara, būna nusiteikęs geranoriškai, tiesiog, jei mato reikalą, duoda pastabų, kaip pagerinti parduotuvės darbo kokybę.
„Tiesa, darbe aš visuomet būnu sąžiningas – gal ši mano savybė prisidėjo prie to, kad jame esu taip ilgai“, – pastebėjo pašnekovas.
Pridūrė, kad seniau jis buvo tas, kurį kontroliavo kiti – na, o dabar jau jis kontroliuoja kitus. Taip pat dabar jis gali patarti kitiems, kaip kadaise jam, naujokui, patardavo vyresni darbuotojai. Be to, šiame darbe jis gali rodyti iniciatyvą, teikti pasiūlymus, ką galima daryti, kad parduotuvių darbas būtų efektyvesnis.
Bet ar vyrui niekuomet nebuvo kilęs noras pažiūrėti, koks būtų gyvenimas, pakeitus darbovietę? „Taip, vienu metu tokių minčių buvo kilę – norėjosi išvažiuoti į užsienį ir paieškoti laimės ten. Bet tuo metu gimė vienas vaikas, paskui kitas – tikrai atsirado ką veikti čia ir mintys apie užsienį išgaravo“, – sakė vyras.
Dabar Vitalijaus vaikai jau suaugę, jiems 18, 21 ir 22 m. Bet minčių apie išvykimą ir užsienį nebekyla – gal jos ir aplankytų, jei būtų visą laiką likęs dirbti pardavėju, bet dabar jis darbuojasi kasdien vis kitose parduotuvėse, nuolat keliauja po Lietuvą, susipažįsta vis su naujais žmonėmis – jo darbas anaiptol nenuobodus ir jis nesijaučia 28 metus užsisėdėjęs vienoje vietoje.
Tik kartais būna kiek nejauku, kai gatvėje susitinka pažįstamą žmogų, pasisveikina, persimeta keliais žodžiais – bet taip ir neatsimena, kurioje būtent „Maximoje“ su juo susipažino.
Nuo Skuodo iki Kybartų
Šiuo metu Vitalijui su kolega paskirtas regionas su maždaug 140 parduotuvių – tai visos Vilniaus parduotuvės ir daugelio kitų miestų, pradedant Zarasais ir Visaginu Lietuvos žemėlapio viršuje, baigiant Druskininkais ir Lazdijais apačioje.
Seniau dirbant jam teko lankytis ir kitų Lietuvos regionų „Maximose“ – jų Lietuvoje iš viso yra per 250, ir Vitalijus lankėsi absoliučioje daugumoje jų, pradedant Skuodu ar Naująja Akmene, baigiant Kybartais ar Kalvarija. Taip pat vyras yra lankęsis visuose Lietuvos rajonų centruose.
„Visgi taip susiklostė, kad dar neteko pabuvoti Nidos „Maximoje“, taip pat Šventosios (ši nauja, dar neseniai atidaryta) – bet tikriausiai aplinkybės susidėlios taip, kad anksčiau ar vėliau ir jose apsilankysiu“, – neabejojo vyras.
Tiesa, kelionių metu jis sąžiningai dirba ir vasarą pasimaudyti Zaraso ežere ar pagrybauti Varėnos rajono miške nesustoja (grybauti jis labai mėgsta, bet tam skiria savaitgalius ar atostogas).
Taigi keliones po Lietuvą darbo reikalais vyras mėgsta, ir jaučiasi patenkintas tuo, kad toje pačioje vietoje išdirbo taip ilgai. Yra gavęs darbovietės apdovanojimus už 10 ir 20 metų ištikimo darbo, ne už kalnų ir 30-metis.
Galbūt jam pavyks ir pagerinti močiutės rekordą ir išdirbti toje pačioje vietoje ilgiau nei 40 metų. Juolab, kad čia Vitalijui jau rodo pavyzdį jo tėvas, buvęs gimnastas Aleksandras Karpušenko, kuris vis dar dirba mokykloje, nors oficialiai yra išėjęs į pensiją.
