Bet tai buvo seniai, kai augaliniai pieno pakaitalai dar tik atsirado parduotuvėse. Kadangi jiems vietos buvo skirta pieno produktų lentynose, ne visi žinojo, kad perka tai, ką mėgsta vegetarai ar veganai.
„Visada nusiperku naujausių gaminių, kad jų paragaučiau. Noriu žinoti, kuo prekiaujame.
Esu ragavusi ir augalinio pieno pakaitalo, bet man jis tada nepatiko, nepamėgau jo ir iki šiol“, – nusišypsojo 55-erių metų Laimutė Gutovskienė.
Ši moteris Ukmergėje, Antakalnio gatvėje esančioje „Maximos“ parduotuves pieno produktų skyriuje dirba maždaug dešimtį metų – maždaug trečdalį šiame tinkle sukaupto jos darbo laiko.
Nekeistų skyriaus į kitą
„Pieno produktų skyrius man labai patinka, nes gaminių įvairovė jame – didelė.
Pamenu, kad tuomet, kai atsirado grūdėtoji varškė, tebuvo pora jos rūšių, o dabar jos gausu ir pagardintos įvairiais priedais, ir įvairių gamintojų“, – užsiminė Laimutė.
Šio skyriaus lentynose daugiausia vietos užima lietuviški pieno produktai, be laktozės – taip pat. Ir tai suprantama, nes pirkėjai vertina mūsų šalyje gaminamo maisto kokybę.
Tačiau jiems reikia ir įvairovės, kainų – taip pat. Tad maždaug prieš septynerius metus prasidėjo didesnis jų importas iš Lenkijos, ir „Maximoje“ atsirado kaimynų kooperatyvų gaminamos varškės, jogurto, sviesto, taip pat ir pieno.
„Man čia įdomu dirbti, nuolat esu greta žmonių. Būna, kraunu gaminius į lentynas, tvarkau jas, o priėję pirkėjai kalbina, teiraujasi, kas ir kur padėta, paprašo patarimų, – paklausta, ar per dešimtmetį neapėmė noras pakeisti darbo pobūdžio, atsakė Laimutė. – Nenorėčiau dirbti jokiame kitame skyriuje, o darbas su dokumentais apskritai – ne man.
Nes man patinka fizinis darbas, o parduotuvėje niekada nepritrūksta veiksmo. Susivežu prekes iš sandėlio, sukraunu, vėl stumiu vežimą atgal.
Užtat kai prireikia pavaduoti bendradarbes pramoninių prekių skyriuje, kyla nereikalingos įtampos. Kur ir kokią prekę padėti? O gal suklysiu? Ne, man daug ramiau dirbti te, kur esu“.
Šie Laimutės žodžiai liudija, kad kiekvienas žmogus „Maximoje“ gali rasti tinkamiausią sau darbo vietą. Ne viena ypač ilgai „Maximos“ parduotuvėse dirbanti moteris lrytas.lt žurnalistei tvirtino, kad joms pats įdomiausias būtent pramoninių prekių skyrius. Ir kodėl? „Nes jame visada kas nors keičiasi“, – atsakydavo jos.
Nuo „Urdžios“ iki „Maximos“
L.Gutovskienės darbo istorija susipynė su „Maximos“ raidos istorija. 1995-aisiais įsidarbinusi Ukmergėje tuo metu veikusioje „Urdžioje“ ji niekada nebeatsitraukė nuo šio prekybos tinklo.
Prieš 33-ejus metus sukūrusi šeimą ji iš Taujėnų persikėlė gyventi į Ukmergę ir įsikūrė joje, tikėtina, visam laikui.
„Baigusi vidurinę mokyklą buvau išvažiavusi į Uteną. Baigiau joje kulinarijos mokyklą, ir, grįžusi namo, pradėjau dirbti virėja.
Kas rudenį į talkas skinti obuolių suvažiuodavę studentai būdavo apgyvendinami Taujėnų dvare. Ir mums, dvaro virtuvėje dirbusioms virėjoms, juos kasdien tekdavo pamaitinti po tris kartus. Vos spėdavome sukti, nes pietauti ateidavo po tris šimtus žmonių“, – į praeitį grįžtelėjo Laimutė.
Ji ir šiuo metu mielai savo šeima prigamina maisto namuose, tačiau darbo „svetimoje“ virtuvėje seniai išsižadėjo. Susilaukusi sūnaus ir jį paauginusi Laimutė tojo už prekystalio „Medos“ parduotuvėje Ukmergėje.
„Tuometė „Medos“ direktorė Danguolė Darulienė gavo pasiūlymą atidaryti mūsų mieste bendrovės „Vilniaus prekyba“ parduotuvę „Urdžia“. Kartu ji pakvietė dirbti ir mane, tad 1995-aisiais, lapkričio 2-ąją, pirmą kartą sėdau joje į kasą“, – datą, stipriai įsirėžusią į atmintį, paminėjo moteris.
Primiršti pokyčiai
„Urdžia“ nebuvo įprasta parduotuvė. Ji labiau buvo panaši į didelį sandėlį, nes prekės į lentynas būdavo kraunamos su visomis dėžėmis. Joje buvo ir atskira patalpa – šaldytuvas, į kurią pirkėjai traukdavo stumdami vežimėlius ir patys susikraudavo maisto prekes.
„Jų asortimentas nebuvo didelis, daržovių taip pat nebuvo daug. Daugiausia būdavo saldainių bei konservuotų maisto produktų.
Mūsų parduotuvėje buvo trys kasos, ir mes, kasininkės, visų prekių kainas turėdavome mokėti mintinai.
Visą laiką reikėdavo dirbti susikaupus, kad per klaidą neapgautume pirkėjų – kad tiksliai atiduotume jiems grąžą. Pavargdavau, bet man tas darbas labai patiko, nė negalvodavau apie tai, kad turėčiau dirbti virėja“, – atviravo Laimutė.
Vėliau įvyko dar vienas besiformuojančio prekybos tinklo virsmas – uždarius „Urdžią“, Ukmergėje buvo rengiamasi atidaryti „Media“ parduotuvę. Norėdama, kad nenutrūktų darbo stažas, Laimutė maždaug tris mėnesius važinėjo į Jonavoje jau veikusią „Medią“, ir, atsiradus galimybei, grįžo dirbti į savo miestą.
Naujojoje parduotuvėje ji taip pat sėdo į kasą, bet darbas jau buvo kitoks – jau atsirado prekių kodai. Pačioms kasininkėms į kasos aparatus tekdavo suvesti tik sveriamų prekių kodus, pavyzdžiui, saldainių, riešutų, daržovių ar vaisių. Jeigu primiršdavo, puldavo vartyti užrašų knygutes, kurias viską buvo pasižymėjusios.
„Tuomet, kai 2006-aisiais Antakalnio gatvėje atsidarė „Maxima“, kurį laiką dar dirbau savojoje parduotuvėje, bet jau ne kasose. Teko pakiloti dėžes daržovių skyriuje, paskui – pieno produktų skyriuje.
Prisimenu tuos lakus, kai „Medioje“ pieno produktų lentynas užpildydavome kitaip, nei dabar. Jos buvo atviros, taigi eidavome į patalpą-šaldytuvą, ir kraudavome varškę, sūrius, pieno pakuotes į lentynas, stumdami jose dar esančius produktus į priekį“, – pasakojo Laimutė.
Garsioji kaimynystė
Kalbėdama apie darbo „Maximoje“ privalumus L.Gutovskienė užsiminė ir apie išskirtinį šio tinklo darbo grafiką – keturių darbo dienų ir keturių laisvadienių darną.
„Man šie laisvadieniai labai svarbūs, nes mano tėvai yra solidaus amžiaus, dažnai juos lankau Taujėnuose. Kone per visas išeigines sėdame su vyru į automobilį ir važiuojame pas juos. Nėra toli, vos keliolika kilometrų nuo Ukmergės“, – sakė Laimutė.
O gal ir virtuvės šefas Rokas Galvonas jai pažįstamas? Taujėnuose gimęs ir augęs 22 metų vaikinas šiuo metu juk valdo aštuonis restoranus, iš kurių vieną, esantį Anykščiuose, nuo „Maximos“ skiria tik centrinė aikštė?
„Taip taip, – patikino Laimutė. – Su Roko šeima mes gyvenome kaimynystėje. Būdavo, kad dar mažas būdamas Rokas prikepdavo pyragų ir nešdavo mums paragauti. Tai – jo talentas, kuris vaikystėje jau buvo gerai regimas“.
