O dabar? Ar dar yra žmonių, pamenančių, kaip iškilmingai Ukmergėje buvo atidaryta pati pirmoji iš prekybos tinkų parduotuvė?
Darbo pokalbiai – namuose
„Puikiai viską atsimenu, nes buvau jos direktorė, – nusišypsojo 59 metų Rita Šlepikienė. – Man teko surinkti tos parduotuvės darbuotojų komandą.
Kadangi parduotuvei skirtos patalpos tuo metu dar buvo remontuojamos, žmonės darbo pokalbiams vilkstinėmis traukdavo pas mane į namus“.
Darbuotojų pirmajai „Mediai“ reikėjo apie 30 – keleto krovikų, keturių valytojų, tiek pat – prekių priėmėjų ir daugybės kitų. Administracija taip pat buvo didelė, į darbą buvo priimtos net trys apskaitos specialistės.
„Tuo metu daug buvo rankų darbo, tačiau šioje parduotuvėje jau buvo pastatyti pirmieji kompiuteriai. Jais naudojosi prekių priėmėjai, kurie nuskenuodavo priimamas prekes. Tai buvo didelė naujovė“, – prisiminė Rita.
Vis dėlto ši „Media“, pakeitusi nuo 1995-ųjų Ukmergėje veikusią „Urdžią“, gyvavo ne itin ilgai. Viena, ji buvo nuošalėje, strategiškai ne itin palankioje vietoje, ir viena po kitos atsiradusios kitų tinklų parduotuvės atitraukė pirkėjus.
Antra, pati „Maxima“ Ukmergėje ėmė plėstis, ir kai 2006-aisiais Antakalnio gatvėje buvo atidaryta „Maxima X“ parduotuvė, „Media“ baigė kelerių metų veiklos istoriją.
„Turiu bendradarbių, su kuriais dirbame nuo pat „Urdžios“ – nuo 1995-ųjų, kolegė Laimutė Gutovskienė – viena jų.
Yra ir tų, kurie darbuojasi dar poroje Ukmergės „Maximos“ parduotuvių. Taigi esame žmonės, praėję kartu kone per visą šio tinklo istoriją“, – kalbėjo R.Šlepikienė, kuri šiuo metu dirba minėtos „Maximos X“ parduotuvės vadybininke.
Žingsnis po žingsnio
Rita neslepia – ji kone tris dešimtmečius gyvena Ukmergėje, bet nostalgija Vilniui niekur nedingo.
„Esu tikra vilnietė, – patikino ji. – Ten gimiau, ten tebegyvena mano mama, ten baigiau tuometę 21-ąją vidurinę mokyklą bei prekybos ekonomikos studijas Vilniaus universitete. Tad labai dažnai sėdu į automobilį ir po pusvalandžio jau būnu pas artimuosius Vilniuje“.
R.Šlepikienė – prekių žinovė, taigi yra iš tų nedaugelio žmonių, kurie dirba prekybos sistemoje pagal įgytą specialybę.
Baigusi universitetą ir gavusi paskyrimą ji padirbėjo prekių žinove tuometėse daržovių bazėse. Vėliau ji sukūrė šeimą, – gimė vienas mažylis, po to – kitas, o ir istorijoje įvyko virsmas – Lietuva atgavo Nepriklausomybę.
Tuomet, kai antrajam vaikui sukako dveji metai, moteris norėjo grįžti į darbą, bet nebebuvo kur – vadinamųjų bazių nebeliko.
„Ateik, man reikia prekių žinovės“, – Ritą ėmė kviesti jos pusseserė, pradėjusi vadovauti „Jovarėlio“ parduotuvei, kuri tada, 1995-aisiais, jau priklausė „Urdžios“ bendrovei.
„Taigi mano startas įvyko 1995-ųjų vasarį. Tai – data, nuo kurios skaičiuojamas mano darbo „Maximoje“ laikas“, – užsiminė Rita.
Tais pačiais, 1995-aisiais, „Urdžios“ filialai buvo įsteigti Šakiuose, Anykščiuose, Ukmergėje, o pats parduotuvių tinklas gavo „Vilniaus prekybos“ pavadinimą.
Tuo pat metu juose atsirado ir naujovių – prekes buvo pradėta tiekti paletėmis, ant kurių buvo kraunami specialiai suformuoti įvairių greitai negendančių maisto prekių rinkiniai.
Prekių užsakymai – telefonu
1996-ieji. Tai metai, kuriais R.Šlapikienės šeima susikrovė lagaminus ir persikėlė gyventi į Ukmergę. Tikėtina, kad palikti Vilnių Ritai nebuvo paprasta, bet teko tai padaryti.
Ir ji ėmėsi darbo tuo metu Ukmergėje veikusioje „Vilniaus prekybos“ – buvusios „Urdžios“ parduotuvėje.
„Buvau prekių žinovė, ir svarbiausias mano darbas būdavo užsakyti prekes – dariau tai, ką šiuo metu daro parduotuvių vadybininkai.
Užsakymus reikėdavo sudiktuoti telefonu, o jų būdavo ypač daug, juolab kad mūsų parduotuvė buvo didžiausia Ukmergėje.
Būdavo, skambinu į duonos kepyklas, į pieno perdirbimo įmones – taip pat, po to – mėsos ir jos gaminių tiekėjams. Atrodydavo, kad visą dieną nepaleidžiu telefono ragelio iš rankų, net skaudėdavo nuo jo ausį“, – prisiminimais dalinosi R.Šlepikienė.
Kitas žingsnis jos karjeroje buvo minėtoji „Media“ – Rita buvo paskirta jos direktore, taigi jai teko surasti tinkamas parduotuvei patalpas, suburti komandą, ir pasirūpinti tuo, kad niekam nieko netrūktų.
„Įtampos buvo daug, bet mes dar buvome jauni, daug šeimomis bendraudavome, kartu keliaudavome, kartu šventes švęsdavome.
Tik vėliau pasikeitė interesai, nes užaugo vaikai, atsirado anūkų, savų rūpesčių ir džiaugsmų. Vis dėlto yra buvusių bendradarbių, su kuriais dažnai susitinku, pavyzdžiui, vienos iš Ukmergės „Maximų“ vadove. O ir parduotuvėje, kurioje dirbu, juk esame kelios senbuvės“, – kalbėjo Rita.
Faksas – jau istorija
Kada gi pavyko telefono ragelį atplėšti nuo ausies ir kitaip pateikti prekių užsakymus?
Pasak R.Šlepikienės, ko gero,1999-ųjų lapkritį atidarytoje „Medioje“, nes daug užsakymų tiekėjams būdavo išsiuntinėjama faksu.
Netrukus atsirado ir kompiuteriai, kuriais naudojantis buvo galima sužiūrėti ir prekių likutį sandėliuose.
Anksčiau tokios galimybės nebuvo, pavyzdžiui, vairuotojai iškraudavo prekes iš sunkvežimio, o prekes priėmę darbuotoja įduodavome lapus surašę, kokių jų ir kiek reikės.
Tuo tarpu kompiuteriai jau suteikė galimybę stebėti prekių pardavimą, tapo lengviau apskaičiuoti užsakymų kiekį. O dabar apskritai viską apskaičiuoja programos, stebėdamos pardavimo algoritmus.
Skeneriai taip pat tapo svarbiausiais darbo įrankiais, kurių vadybininkai nebepaleidžia iš rankų.
„Kasmet tampa dirbti vis paprasčiau, lengviau. Teliko duonos kepėjai, kurie patys suveža savo gaminius iš kepyklų ir su kuriais bedraujame „popierine“ kalba – pasirašome važtaraščius.
Visa kita – žuvis, mėsa, dešra, pieno produktai, bakalėjos bei pramoninės prekės – atgabenama į tinklo parduotuves iš centrinio sandėlio. Tiesa, dar keletas bendrovių pačios tiekia kavą, saldainius, traškučius ar išvežioja po parduotuves stipriuosius gėrimus“, – kalbėjo Rita.
Dirba ir kitus darbus
„Oi, reikia priimti prekes!“ – ir Rita, trumpam atsitraukusi į šalį, suraitė parašą dokumentuose, kuriuos padavė „Danutės šakočius“ atvežęs vyras.
Dabar, dirbdama „Maximos“ vadybininke, R.Šlepikienė daro kone tuos pačius darbus, kuriuos atlikdavo ir prieš 28 metus, būdama prekių žinove.
Ji yra pirmas žmogus po direktorės ir gali bet kada ją pavaduoti, nes puikiai išmano šį darbą. O gal per tuos 28-erius darbo metus „Maximoje“ teko pavaduoti ir kasininkes?
„Ko gero, tai vienintelis darbas, kurio nesu dirbusi – per tiek metų kasoje taip ir neteko pasėdėti, – nusijuokė ji ir pridūrė. – Kartais užplūsta mintys, imu galvoti, ar gerai, kad nieko kita neišbandžiau.
Vis dėlto esu prekybininkė, baigusi šios srities mokslus, išmanau savo darbą ir mėgstu jį. Kam ir kur išeiti? Ne mano būdui po darbus lakstyti.
Jeigu būtų kažkas blogai, jeigu žmonės vieni kitiems gadintų nuotaiką, keltų įtampą, jeigu reikėtų keste iškęsti dieną, negalėčiau taip dirbti. Laimei, viso to juk nėra“.
