„Aš esu viena iš dvynių. Gimdymas mamai prasidėjo 6,5 nėštumo mėnesį, tais laikais tokie vaikai niekaip neišgyvendavo – mes buvo laikomos abortuotais kūdikiais. Mano sesutės neliko, o aš per kažkokį stebuklą išgyvenau – dėl to dabar vis pagalvoju, kad gal turiu gyvenime kažkokią misiją“, – pasakojo Sandra.
Būtent dėl tokios sudėtingos pradžios ji dabar gyvenimą vertina ir stengiasi juo džiaugtis net tada, kai būna nelengva. Sunkumų moteriai kyla dėl įgimtos ligos, achondroplazijos, dėl kurios jos ūgis – vos 130 cm.
Vargai prasidėjo, Sandrai pradėjus lankyti mokyklą – darželyje ji jautėsi normaliai, o mokykloje tapo išskirtine. „Mama leido mane į mokyklą, tik kai sulaukiau devynerių – vis tikėjosi, kad dar paaugsiu, bet to taip ir nenutiko. Ten būdavo daug patyčių, juk vaikai ir dabar dažnai negailestingi, o tada buvo dar žiauresni – dabar kai kuriems tėvai jau paaiškina, kad žmonės gali būti visokie ir šaipytis negražu“, – pastebėjo Sandra.
Ypač sudėtinga jai buvo paauglystėje, juk, kaip ji pastebi, tuo gyvenimo etapu net įprastai atrodantys jaunuoliai neretai jaučiasi negražūs ir nemylimi, o ką jau kalbėti apie ją.
Tiesa, būdavo ir gražesnių momentų, kai jos klasės berniukai ją gindavo nuo kitų klasių vaikų patyčių.
Po mokyklos uteniškė svajojo studijuoti psichologiją Vilniuje, tačiau kadangi mama po skyrybų ją ir jaunesnį brolį augino viena, materialiai tai pasirodė per sudėtinga. Beje, jos brolis sveikas, gyvena Nyderlanduose, o jo ūgis – 190 cm.
Sandra ėmėsi studijuoti socialinio darbo specialybę Utenos kolegijoje. Savo studijų metus ji atsimena su nostalgija – mielai į juos vėl grįžtų.
Baigusi mokslus mergina nuoširdžiai kibo į darbo paieškas, bet jos buvo nesėkmingos – negalią turinčiam žmogui sunku darbą rasti ir dabar, o prieš keliolika metų buvo dar sudėtingiau.
Galiausiai Sandra sulaukė vienos pažįstamos pasiūlymo išmėginti laimę Švedijoje ir prižiūrėti vaiką. „Švedai mane priėmė be išankstinių nuostatų, jie buvo nusiteikę nespręsti apie žmogų pagal išvaizdą ir suteikė galimybę pabandyti – ir man neblogai sekėsi. Ten vykau kelis sykius sezoniniams darbams, dirbau aukle, rinkau bruknes, taip pat tvarkiau namus ir jų aplinką (tą dariau su kolegomis, kurie juokaudavo, kad man gerai, kai reikia surinkti kokius lapus iš pakrūmės, nes nereikia žemai lenktis)“, – pasakojo Sandra.
Visgi būnant Švedijoje ją kamavo gimtinės ilgesys ir norėjosi čia grįžti.
„Po trejų metų grįžusi į Uteną nuėjau į kolegiją aplankyti buvusių dėstytojų, pasisveikinau su grindis plovusia valytoja ir juokais paklausiau, ar jai nereikia kolegės – ir ji atsakė, kad taip, yra pusė laisvo etato. Tuomet kreipiausi į kadrų skyrių, ten mane nukreipė pas direktorių – ir buvau priimta. Tiesa, nežinau, ar taip būtų nutikę, jei tuometinis direktorius pats nebūtų auginęs negalią turinčio vaiko“, – pasakojo Sandra.
Būsimasis viršininkas jos dar paklausė, ar jai nebus per sunku dirbti, ji pastebėjo, kad yra bandomasis laikotarpis, po kurio galės ją atleisti – ir liko dirbti penkerius metus.
Lengva nebuvo. Pašnekovei reikėjo prižiūrėti keliolika auditorijų pirmame aukšte, tad ypač nusiplūkdavo žiemą, kai daug sniego ir smėlio, o studentai vis vaikšto pirmyn atgal. Visgi sunkiausia būdavo valyti langus, kurių jai priklausė 33 – direktorius sakė, kad valytų tiek, kiek pasiekia, bet jai tai atrodė nesąžininga, tad pasiprašydavo savo mamos pagalbos.
Iš valytojos – į pirmininkes
Sandra visai nekompleksuoja dėl to, kad seniau dirbo valytoja – ji vertina bet kokį darbą, juk visi darbuotojai yra reikalingi.
Ir visgi netikėtai jai pavyko aukštai palypėti karjeros laiptais ir iš valytojos tapti vadove. Tiksliau, ji tapo Utenos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininke. Tiesiog sulaukė pažįstamų pasiūlymo pretenduoti į atsilaisvinusį postą (buvo ir daugiau kandidatų, vyko rinkimai) – ir Sandra buvo išrinkta.
Ji neslepia, kad ir tapusi draugijos pirmininke kartais valo jos patalpos – bet pagrindinės jos veiklos yra projektų rašymas, įvairių konsultacijų neįgaliesiems teikimas, renginių organizavimas, o kartais – tiesiog bendravimas su negalią turinčiais ir liūdinčiais žmonėmis.
Draugijai priklauso apie 140 narių. Neįgaliųjų Utenoje yra gerokai daugiau, bet yra ir kitų jiems skirtų draugijų, tarkim, aklieji ir kurtieji renkasi tas, kurios skirtos būtent jiems. Sandros vadovaujame draugijoje yra keletas nevaikštančių žmonių, dar du mažaaūgiai (viena moteris už ją žemesnė), o dauguma – su negaliomis, kurios plika akimi nematomos.
Be Sandros, dar dirba jos padėjėja ir buhalterė, o prie jų vis prisijungia įvairių užsiėmimų vadovai.
Turėjo reikalų su policija
„Tikrai džiaugiuosi, kai darbe pavyksta padėti neįgaliajam išspręsti jo problemą ar bent jau patarti kažką naudingo. Štai dviem žmonėms padėjome rasti darbą. Viena įdarbinta mergina, kai susitinkame, kaskart man už tai padėkoja, o ir žmonės jos darbu labai patenkinti“, – pasidžiaugė Sandra.
Ir atsiminė dar vieną sudėtingą situaciją, kurią pavyko išspręsti. Viena neįgali draugijos narė nevaikšto, yra prikaustyta prie lovos ir dar sveria virš 100 kg, o ja rūpinasi maždaug 80 m. amžiaus mama. Toji mama ir kreipėsi į Sandrą, kai dukrai būtinai reikėjo nuvykti pas odontologą.
„Sveikieji ir nesusimąsto, kad tokių problemų kyla, bet situacija tikrai sudėtinga. Taip, yra autobusiukai, kurie neįgaliuosius gali nuvežti, kur reikia, bet kaip tą moterį iki jo nunešti? Jokie asmeniniai asistentai ar kiti darbuotojai tokios paslaugos neteikia...
Pasvarsčiusi nusprendžiau kreiptis į policiją. Na, juk policininkai – stiprūs žmonės, jų šūkis – „Ginti. Saugoti. Padėti“, tad gal ir mums padės, kai niekas kitas negali? Kiti, išgirdę tokį mano sumanymą, sakė, kad tai nesąmonė – bet paskambinau, sutariau su komisariato administracija, ir viskas puikiai pavyko. Buvo skirti keli pareigūnai, kurie mums maloniai padėjo (tai moteriai reikėjo 5 ar 6 vizitų pas gydytoją). Po to netgi užsimezgė bendradarbiavimas, policijos atstovai buvo atvykę į draugiją pravesti užsiėmimų ir pabendrauti“, – pasakojo Sandra.
Kuriozas bažnyčioje
Išskirtinė savo ūgiu, bet maloniai ir draugiškai bendraujanti Sandra bičiulių turi ne tik tarp neįgaliųjų bei policininkų – ji susidraugavo ir su vienu kunigu, o jų pažinties istorija išties kurioziška.
„Dalyvavau vienos kaimynės vaiko krikštynose. Atėjus kunigui visi, kaip pridera, pakilome. Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė, kad reikia atsistoti. Pasakiau, kad aš stoviu (tiesiog dėl ūgio atrodė, kad sėdžiu) ir kunigas liko labai susinepatoginęs.
Mano draugai iš šios istorijos vis pasijuokdavo, o aš tą kunigą kelis sykius sutikau mieste, jis nusukdavo akis, buvo matyti, kad jam vis dar nesmagu dėl to, kas nutiko. Tada sugalvojau parašyti jam feisbuke, paaiškinti, kad man ši istorija yra juokinga, ne skaudi. Ir nuo tada mes vis draugiškai susirašome, palaikome ryšį, nors jis jau paskirtas tarnauti į kitą miestą“, – pasakojo Sandra.
Apskritai ji yra tikinti, nuolat lankosi bažnyčioje ir yra dėkinga Dievui už tai, kad liko gyva. Seniau dar ir giedojo bažnyčios chore – vaikystėje labai mėgdavo dainuoti, bet muzikos mokyklos tokių vaikų, kaip ji, nelaukė.
Nelaukia piktas vyras
Taip pat Sandra yra Neįgaliųjų reikalų komisijos pirmininkė prie Utenos rajono savivaldybės tarybos (ji dalyvauja posėdžiuose, kai svarstomi su neįgaliųjų reikalais susiję klausimai) ir „Utenos radijo“ savanorė – ten kartu su kolege iš radijo veda neįgaliųjų reikalams skirtą laidą „Tu gali“.
Ir dar ji nuolat dalyvauja įvairiuose renginiuose, nebūtinai susijusiuose su negalia, antai Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje vis vyksta kažkas įdomaus.
„Kartais pažįstami nusistebi, kaip aš visur suspėju – tada atsakau, kad spėju, nes namie manęs nelaukia piktas vyras ir alkani vaikai“, – nusišypsojo Sandra.
Ji gyvena viena ir neblogai susitvarko, tik kai reikia pakeisti lemputę ar pakabinti užuolaidas, paprašo draugų pagalbos.
Problemų dėl ūgio kyla ir tvarkant reikalus mieste. Būna, kad ji parduotuvėje negali pasiekti aukščiau padėtos prekės, bet daugelis pardavėjų ją jau pažįsta ir pačios pasiūlo pagalbą, o jei nepasiūlo – ji nekompleksuodama jos paprašo. Sunku pasiekti ir bankomatus, dėl to stengiasi naudotis tais, kurie įrengti bankų viduje ir yra žemesni.
Kai reikia kažkur nuvykti, dažnai ją paveža kolegė iš draugijos. „Kai tenka važiuoti autobusu, man telieka melstis, kad jis atsistotų arti bordiūro – juk mano žingsniai maži, tad kitaip įlipti bus sudėtinga. Ir kai reikia atsiimti siuntą iš paštomato, meldžiuosi, kad ji būtų įdėta žemai, o jei nepasiseka – dairausi, kieno pagalbos paprašyti“, – pasakojo Sandra.
Ji apie tai kalba žvaliai, be nuoskaudų. „Kartais kyla ir noras pabambėti, kad kažkas negerai, bet tada pagalvoju, kad bus negražu, jeigu skųsiuosi man per stebuklą atitekusiu gyvenimu. Juolab, kad yra ir neįgaliųjų, kuriems daug sunkiau nei man. Man rodos, kad ypač blogai tiems, kurie yra sąmoningi, bet prikaustyti prie lovos ir negali nė pajudėti. Ir mano sesei nepasisekė, o štai aš gavau šansą – taigi turiu tuo džiaugtis“, – žvaliai kalbėjo pašnekovė.
Ir dar pridūrė, kad norėtų visus paraginti, jog nespręstų pagal kito žmogaus išvaizdą apie jo galimybes. Juk išvaizda dažnai būna apgaulinga – Sandros atveju ji buvo apgavusi net ir kunigą.
