Su dukros gimimu susijusi ir kalėdinių žaislų rinkimo pradžia. Mat prieš pirmąsias tuomet neseniai gimusios Julijos Kalėdas močiutė – Nijolės mama – atvažiavo į svečius ir padovanojo senuosius žaisliukus, kuriais daugelį metų Kūčių vakarą jų namuose būdavo puošiama eglė.
„Tai buvo mano vaikystės žaisliukai, sukurti gal prieš pusšimtį metų, prieškariniai ir pokariniai. Dauguma jų buvo pirkti ne parduotuvėje, o iš ko nors gauti – ir pakabinami, ir prisegami laikikliais. Kai kurie apdaužyti, apsitrynę.
Nemažą jų dalį reikėjo kažkaip atnaujinti, paremontuoti. Tuomet manikiūro specialistės jau dirbo su geliu, akrilu, tad prisipirkau šitų priemonių ir ėmiau restauruoti žaislus. Visai neblogai pavyko“, – prisimena N.Bendikaitė. Jos manymu, dabar gaminami eglės žaislai nebeturi tokios didelės išliekamosios vertės – seniau tai buvo nemasinė gamyba, nemažai sukurti rankomis, kiekvienas žaisliukas nuspalvintas dailininko, todėl sunku rasti du vienodus, net tokios pat formos.
Klaipėdietės kolekcijoje – ne tik žaislai, bet ir daug kitokių senovinių Kalėdų švenčių atributų: plakatai, pašto ženklai, Kalėdų Seneliai su snieguolėmis, ženkliukai, šventiniai kostiumai, senos nuotraukos.
Dažnai ir ji, ir kiti kolekcininkai kviečiami surengti parodas, tokių prašymų ypač padaugėja metų pabaigoje.
„Vos tik baigdavosi šventinis metas, sulaukdavau muziejų pasiūlymų dėl kitų metų parodos. Būdavo pastatomos didžiulės eglės, ant jų sukabindavome žaislus.
Labai įstrigo paroda Šilutės Hugo Šojaus muziejuje. Gal dėl to, kad ji buvo pirmoji. Žmonės grožėjosi, daugeliui tai sukėlė ilgesį – prisiminė jų namuose kadaise puoštas eglutes.
Tačiau puošiant egles kyla nemažai pavojų žaislams – jie turi atlaikyti keliones, temperatūrų svyravimus, dėl to nublunka spalvos. Pasitaiko, kad trapūs žaislai sudūžta. Po kiekvienos parodos dalies jų nelikdavo.
Nemažai laiko užimdavo ir atranka būtent tai aplinkai, tam tikro dydžio eglei. Kartą nesėkmė ištiko ir savo namuose – papuošta eglutė nuvirto. Subyrėjo nemažai žaislų, teko atkurti kolekciją – ieškoti tokių pat, mainyti, pirkti.
Per pandemiją parodų nerengėme, o šiemet tikriausiai ir savo namuose tradicinės eglutės nepuošime, mat įsigijome naują šeimos narį – katiną, tai gal namuose kabinsime senovines girliandas ar eglės šaką kur nors aukščiau, kad katinas nepasiektų“, – juokėsi N.Bendikaitė.
Nuo mamos dovanotos dėžutės savo aistrai ji jau paskyrė septyniolika metų ir kol kas nežada sustoti.
Rinkti eglės žaisliukus ji pradėjo viena pirmųjų, dabar tokių kolekcininkų Lietuvoje yra nemažai, o Panevėžio rajone, Miežiškiuose, veikia Eglutės žaisliukų muziejus. Tiesa, jame eksponatų kur kas mažiau negu klaipėdietės namuose.
„Važinėdavau į sendaikčių turgus, padėdavau draugams ir pažįstamiems tvarkyti namus, garažus ir rūsius, žinojau, kad ten vis vien ką nors rasiu. Kadaise žmonės atiduodavo pilnus lagaminus ar siuntinių dėžes, sakydavo, pasiimk tas šiukšles, jei reikia, vis vien išmesiu.
Po Naujųjų metų švenčių pasidairydavau mieste aplink šiukšliadėžes, kartais žmonės atsikratydavo eglučių taip ir nenusegę nuo jų žaislų. Taip po truputį ir susikaupė didžiulė mano kolekcija“, – kalbėjo N.Bendikaitė.
Ji bendrauja su kitais kolekcininkais, keičiasi žaisliukais, jei kurių turi ne vieną. Sužinoję apie jos pomėgį kalėdinių papuošalų dovanodavo draugai, dėl kitų teko pasivaržyti aukcionuose.
Net sukčiai jau suvokė tokių kolekcijų vertę. Artėjant didžiosioms metų šventėms kartais internete atsiranda pasiūlymų gana pigiai pirkti senovinių žaislų.
Prie tokių skelbimų būna pridėta nuotraukų, pasisavintų iš kolekcininkų socialinių tinklų. Tikriausiai atsirado pirkėjų, pervedusių sukčiams avansu pinigų, bet nieko ir nesulaukusių.
Yra žmonių, kurie paprasčiausiai norėtų atkurti savo vaikystės eglutės žaisliukų kolekciją. Kartais jie skelbia senas nuotraukas nurodydami, kokio žaislo dar trūksta.
N.Bendikaitės kolekcija saugoma ir jos pačios, ir mamos namuose – tam prireikė ne vieno kambario. Žaislai ir kita atributika sudėliota į daugybę dėžių ar vitrinas pagal geležinę tvarką. Moteris gali iš karto surasti norimą žaisliuką.
„Visos dėžutės su užrašais. Viskas sudėliota pagal temas – žmonės, vaikai, jūra, daržovės, vaisiai, kankorėžiai, atributika, seneliai, snieguolės...
Kai puošiame eglutę savo namuose, kasmet renkamės žaisliukus pagal kokią nors tematiką, imame vien prisegamus ar vien pakabinamus.
Kiekvienas žaisliukas aprašytas, galiu papasakoti, iš kur jį gavau ar kur pirkau, žinau net ir tai, kiek sumokėjau, kaip restauravau, jei to prireikė“, – apie savo kolekciją šiltai pasakojo medikė.
Kadaise kolekcijos kaupimas buvo net įdomesnis, lydimas netikėtų atradimų ir naujų žinių, mat įsigijus žaislą reikėjo pačiai ieškoti informacijos, kas jį gamino, kas nuspalvino, raustis specialioje literatūroje, vartyti senus žurnalus, sėdėti bibliotekose, konsultuotis su kitais.
Dabar viskas paprasčiau – yra eglutės žaislų katalogai, kur galima sužinoti net tai, kokiais metais ir kiek tas daiktas kainavo, kaip kaina keitėsi.
Katalogai, kaip ir didžioji dauguma senų žaislų, atkeliauja iš Rusijos. Nemažai spalvingų žaisliukų iš popieriaus, plastiko, vatos, kartono, metalo, folijos seniau taip pat buvo gaminama Ukrainoje, Baltarusijoje.
Seniau būdavo populiaru gaminti kalėdinių žaisliukų rinkinius, todėl kolekcininkai stengiasi, kad jų rinkiniuose nieko netrūktų. Antai pasakos „Auksinė žuvelė“ rinkinyje buvo ne tik senelis su senele ir žuvelė, bet ir namelis. Kol kas N.Bendikaitė nematė, ar kas nors turi tą namelį. Gal jų buvo pagaminta nedaug, gal buvo labai trapūs ar prastai tvirtinami ant šakos.
Senieji žaisliukai – puikus to meto gyvenimo atspindys. Jei į kosmosą pakildavo raketa, iškart pasirodydavo ir atitinkamų žaisliukų – raketų, planetų, palydovų, jei vykdavo olimpinės varžybos – fakelai, sportininkai, olimpiniai meškinai.
Kai buvęs Sovietų Sąjungos valstybės veikėjas Nikita Chruščiovas (1894–1971) užsidegė kukurūzų sodinimo manija, eglutės buvo puošiamos morkomis, svogūnais, vynuogėmis, riešutais.
N.Bendikaitė džiaugiasi, kad jos kolekcijoje yra ir Lietuvoje gamintų žaislų. Vyresnės kartos žmonės dar atsimena plastikinius pastatomus Kalėdų Senelius su žvakute rankoje. Jie buvo labai trapūs, todėl išliko nedaug.
Labai populiarios buvo ir iš Lietuvos po visą tuometę Sovietų Sąjungą keliaudavo kaukės iš papjė mašė, elektrinės girliandos.
N.Bendikatės kolekcija kasmet pagausėja. Jos šeimoje galioja geležinė taisyklė – visi už parduotą žaisliuką (kai jų turi ne vieną) gauti pinigai skiriami tik kitam retam žaisliukui. O itin retų kainos gali siekti ir kelis šimtus eurų.
